Ateities muzikos technologijos

Lapkričio 20 – 25 dienomis Helsinkyje, J. Sibeliaus muzikos akademijoje vyko penktasis muzikos technologijų festivalis „MuTeFest“. Kasmet rengiamas koncertų ciklas pritraukia ne tik vietinius studentus, akademinę bendruomenę, bet yra atviras visiems elektroninės muzikos bei naujųjų muzikos technologijų gerbėjams. Vieni tokių buvome ir mes – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kompozicijos katedros studentai, pirmą kartą atvykę į vieną geriausių pasaulio muzikos akademijų.

Visų pirma žadą atėmė Muzikos centro, kuriame yra įsikūrusi J. Sibeliaus muzikos akademija, naujoviška architektūra (pastatyta 2011 metais) bei įspūdinga amfiteatrinė koncertų salė. Joje vyksta ne tik akademijos, bet ir Helsinkio filharmonijos bei Suomijos radijo simfoninių orkestrų koncertai. Taigi, tai multifunkcinis traukos centras, suburiantis gausybę muziką atliekančių bei jos klausančių žmonių.

Dviejuose po žeme esančiuose aukštuose yra įsikūrusi muzikos technologijų katedra. Čia gausu naujausios kompiuterinės technikos, kuri padeda studentams gilinti elektroninės muzikos žinias – nuo garso generavimo iki naujų elektroninių instrumentų kūrimo. Taigi, užėjus į čia esančias garso inžinierių dirbtuves, įrašų studijas lengvai atima žadą – atrodo, lyg būtum atsidūręs (ne)tolimoje ateityje.

Šiais metais „MuTeFest“ klausytojams pristatė net keturis skirtingų žanrų koncertus, paskaitą-diskusiją tema „Muzikos technologijų meno utopija“ bei publikos improvizacijų popietę. Šią pakankamai rimtą, tačiau kartu ir labai įvairią festivalio programą praskaidrino šokių muzikos vakaras, kurio metu J. Sibeliaus muzikos akademijos studentai ir dėstytojai atliko savo elektroninės muzikos kompozicijas.  

Pirmasis festivalio koncertas „Muzika ir fikcija“ pateikė keturis vaidinimus, sukurtus 2017 metų pavasarį vykusių kūrybinių kursų metu. Skirtingų specialybių studentai – kompozitoriai, aktoriai, režisieriai – stengėsi ieškoti netradicinių jungčių tarp teatro, kino ir muzikos sričių, tokiu būdu sukurdami netipinę meninės raiškos formą. Visa tai sudarė vakaro visumą ir panardino į keturias trumpas, tačiau skirtingas istorijas. Tiesa, sekti siužetinę liniją nebuvo lengva, nes pasirodymai vyko suomių kalba. Kita vertus, kartais net ir suprantant kalbą, spektakliai nepalieka jokio gilesnio išgyvenimo, o šiuo atveju, dėka aktorių profesionalumo, vaidinimai buvo perteikti iš tiesų įtikinamai. Vienas įdomiausių pasirodė spektaklis „Bear With Me“. Tai humoro nestokojantis pasakojimas apie netradicinę, tačiau kartu ir klišių kupiną meilę. Pagrindiniai veikėjai – lokys, moteris ir jos vyras – ne tik iliustruoja scenoje sėdinčios ir istoriją kuriančios rašytojos mintis, bet kartu ir pataria, nesutinka su jos kūrybinėmis idėjomis. Tokiu būdu žiūrovai tarsi yra įtraukiami į kūrybinio proceso sūkurį, jį mato iš vidaus kaip nuolatos kintantį, kartais net sau prieštaraujantį procesą.

Festivalis „MuTeFest“, nuotr. P. Virta

Antrasis „MuTeFest“ koncertas buvo skirtas elektrinio smuiko garsams. Juo griežė žymi šiuolaikinės muzikos atlikėja Mieko Kanno, šiuo metu dėstanti menų doktorantūros studijas J. Sibeliaus muzikos akademijoje. Jos atliekama muzika pasižymėjo profesionalumu ir muzikalumu. Nuskambėjusius kūrinius siejo vienas bendras bruožas – kompozicijose nevengta įvairių krebždesių, girgždesių ar vos braukiant stryku išgaunamų švilpesių, panašių į vėjo stūgavimą. Klausantis tokio pobūdžio šiuolaikinės muzikos susidaro įspūdis, kad kompozitoriai tarsi sąmoningai vengia įprastomis grojimo technikomis išgaunamų smuiko garsų, idant pasiektų „šiuolaikišką“ muzikinį skambesį. Nepaisant to, buvo įdomu išgirsti, kaip elektronikos pagalba buvo keičiamas smuiko tembras – kartais pasigirsdavo ištisa kanonų virtinė, o kartais skambėdavo tik smuiko solo, elektronikos pagalba įprasmintas naujoje akustinėje aplinkoje.

Trečiasis festivalio koncertas „Sintezė“ nuteikė elektroninės muzikos pliūpsniui. Girdėjome keturias kompozicijas, kurios išsiskyrė savo sumanymais ir muzikiniais rezultatais. Verta pastebėti, jog tokio tipo koncertuose kompozitorius dažnai tampa ne tik naujų garsų bei elektroninių muzikos instrumentų kūrėju, bet  ir atlikėju. Tuo galėjome įsitikinti jau netrukus. Scenoje išvydome elektroninės muzikos kūrėjus, kurie naudojantis naujausiomis šiuolaikinėmis technologijomis ne tik grojo savo muziką, bet ir įprasmino ją per vizualizacijas. Ekrane išvydome video projekciją, kuriamą tuo pačiu metu generuojamų garsų. Vaizdas ir garsai buvo neatsiejamai susieti, o garsų intensyvumą reguliavo inžinieriaus rankos, nuo specialaus ekrano artėjantys arba tolstantys judesiai. Visa tai atrodė ir skambėjo gana įdomiai, tačiau muzikine prasme kūrinio forma buvo neišbaigta. Kompozicijos pristigo ir kitiems vakaro kūriniams:  skambėjo kiek perkomponuota muzikos klasika disklavyrui – užprogramuotam fortepijonui, taip pat buvo grojama savadarbiu analoginiu sintezatoriumi, kuris savo išvaizda priminė gitarą. Visa tai pasirodė įdomu akiai, tačiau nuobodu ausiai. Muzika, kaip išbaigta muzikinė mintis, šį kartą liko technologijų šešėlyje.

Ketvirtasis „MuTeFest“ koncertas prasidėjo nešiojamų kompiuterių ansamblio pasirodymu. Septyni muzikos technologijų katedros studentai kompiuterių pagalba gyvai atliko pirmąjį vakaro kūrinį. Vieni garsai buvo generuojami, kiti – įgarsinti, papildyti įvairiais efektais gyvai grojančios akordeonistės garsai.  Pasirodymą apjungė šiuolaikinio šokio artistė, subtiliai įkūnijusi skambančią muziką.

Antrasis šio vakaro kūrinys buvo kiek neįprastas ir novatoriškas. Į sceną buvo įnešti keturi balti stalai, kurie pjezoelektrinių garso nuėmiklių pagalba buvo įgarsinti. Keturi atlikėjai, muzikos technologijų katedros studentai ir katedros vedėja Marianne Decoster-Taivalkoski grojo jais lyg muzikos instrumentais – krebždeno, barbeno į jų paviršių, šiureno minkštu šaliku, tarsi kažką valytų. Galiausiai performanso dalyviai visiškai įsisiautėjo – kilnojo stalus, lipo ant jų, tokiu būdu sukeldami tikrą kūrinio kulminaciją. Nors tokios muzikos, ko gero, negalėtume lengvai patalpinti į penklines, tačiau drįsčiau teigti, jog kūrinys buvo vykęs – nuskambėjusi muzika buvo suvokiama kaip išbaigta garsų kompozicija. Koncerto programą užbaigė alto, įvairių etninių instrumentų bei elektronikos ansamblis, kuris nepaliko tokio gilaus įspūdžio, kaip prieš tai nuskambėję kūriniai.

Festivalis „MuTeFest“, nuotr. G. M. Gužauskaitės

Festivalio koncertų programą uždarė keturi Muzikos technologijų katedros eksperimentai. Jų metu klausytojai buvo pakviesti aktyviai įsitraukti į būsimą kūrybinį procesą. Pirmajam eksperimentui buvo pasitelkti įvairūs daiktai – barškučiai, kastanjetės, gongas, karvės varpelis, lūpinė armonikėlė, plastmasiniai karoliai, balionas, cypiantys žaislai ir t.t. Juos dalyviai galėjo rinktis ir keisti viso pasirodymo metu. Šiuo eksperimentu buvo tiriama, kaip dalyviams sekasi „prisijaukinti“ naujus nemuzikinius daiktus ir 15 minučių bėgyje jais improvizuoti. Antrajame eksperimente pusė dalyvių grojo pasirinktais daiktais, o kiti – nešiojo kolonėles, kurios įgarsino minėtus daiktus. Šį kartą „instrumento“ keisti nebuvo galima.  Pradžioje dalyviai santūriai tyrinėjo daiktų garsines galimybes. Kuo toliau, tuo labiau jie būrėsi ir muzikavo kartu. Galiausiai girdėjome, kaip kolonėlių pagalba suteikiamas fonas akustiniams instrumentams – dalyviai, pradžioje susiskirstę į dvi dalis, tapo viena muzikuojančia grupe, kurios bendras muzikinis rezultatas priklausė nuo besimezgančių tarpusavio ryšių. Šis eksperimentas, manyčiau, buvo vaisingas, nes atskleidė prigimtinę žmogaus savybę – bendruomeniškumo jausmą, kuris visais laikais prisidėjo prie žmonijos egzistencijos gerovės.

Trečiasis ir ketvirtasis eksperimentai visiškai skyrėsi nuo pirmųjų. Dabar dalyvių buvo prašoma naudojant planšetėse įjungtą programą modifikuoti skambantį elektroninės muzikos takelį. Trečiojo eksperimento metu kiekvienas dalyvis savo planšetės ekrane galėjo interaktyviai sukioti ratukus, o ketvirtojo eksperimento metu – slankiklius. Taigi šie du eksperimentai buvo tarpusavyje susiję. Jų dėka muzikos technologijų katedros dėstytojai tyrė naudojamos programos dviejų išvaizdos modelių patogumą ir suprantamumą. Šia programa vienu metu, keisdami vieni kitų muzikinius parametrus, gali muzikuoti net keturi žmonės. Tai įdomus komandinis kūrybinis procesas, reikalaujantis tiek elektroninės muzikos komponavimo žinių bei patyrimo, tiek ir nuovokos, jei šia programa naudojamasi pirmą kartą.  

Viso festivalio metu klausytojai buvo kviečiami jiems patogiu metu ateiti į vieną iš J. Sibeliaus muzikos akademijos koridorių, kuriame buvo įrengta šešiolikos kolonėlių sfera.  Atsisėdus po šiuo skliautu, buvo galima išgirsti įvairių šalių studentų erdvinio garso kompozicijas. Daugelis kūrinių buvo sukomponuoti iš įrašytų ir efektuotų garsų, kiti priminė grynosios elektronikos pavyzdžius. Instaliacija paliko teigiamą įspūdį ne tik dėl idėjos, kad bet kuriuo metu galima pasiklausyti dominančio erdvinio garso kūrinio (sferoje stovinčiame monitoriuje klausytojas turėjo galimybę pats pasirinkti skambėsiantį kūrinį), bet ir dėl akustikos. Kadangi šešiolikos kolonėlių sistema buvo įrengta koridoriuje, garso reverberacija buvo pakankama, kad sferoje esantys garsai skambėtų nei per sausai, nei per sodriai. Ši instaliacija veikė viso festivalio metu, sudarydama tarsi nuolatos skambančio „koncerto“ koncepciją.

Muzikos technologijų festivalis „MuTeFest“ šiais metais pateikė įdomių, o kartu ir skirtingų koncertų. Girdėjome „grynosios“ elektronikos pavyzdžius, elektroakustinius kūrinius, publikos improvizacijas, bendradarbiaujant menininkams gimusias trumpas istorijas-spektaklius. Dėl instaliacijos turėjome galimybę išgirsti erdvinio garso kūrinius, kurių akustinė aplinka ir klausymosi idėja pasirodė itin patraukli. Visa tai sudarė tikrą muzikinių technologijų mozaiką, kuri neleido nuobodžiauti. J. Sibeliaus muzikos akademijos studentų kūriniai bei jų atlikimas žavėjo profesionalumu, o naujausios muzikinės technologijos stulbino dabarties ir ateities muzikos kūrybos galimybėmis.