Trys magiškos parodos

Gruodį ne tik blaškomės besirūpindami kalėdiniais sveikinimais, bet ir tikimės dvasinių stebuklų. Šventinės magijos pabandžiau paieškoti dailės parodose. Išsirinkau tris lietuvių menininkų kūrybos pristatymus, kurie mane pakerėjo nuotaikų įtaiga ir impulsyvia energija.

Pirmiausia sudomino Jono Valatkevičiaus kūrybos paroda „Sunkios dienos. Nuostabus gyvenimas“, o tiksliau, jos pavadinimas, jau kurį laiką esantis ir mano gyvenimo motto. Kita vertus, sausį Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose veikė jo paroda „Viskas bus gerai“ (abiejų parodų kuratorė – Monika Krikštopaitytė) – tuomet man taip pat atrodė...

Iki šiol pamenu dailėtyrininko Jono Valatkevičiaus (dabar – skaitmeninės komunikacijos bei reklamos specialisto) nuopelnus dailėtyros baruose, parodas, kurias jis rengė dirbdamas Šiuolaikinio meno centre, straipsnius meno albumams, net studentiškų laikų kūrybą... Akies krašteliu vis pažiūrėdavau, kuo gi domisi Jonas, kaip keičiasi jo kūrybos braižas, stilizuojantis senųjų civilizacijų dailės ir neopoparto bruožus. Tiesioginė teorinės bei meninės kūrybos jungtis, mano manymu, neišvengiamai sieja šį autorių ir dailėtyrininką tapytoją Vidą Poškų. Abu rašytojai ir dailininkai yra kartu teoretikai ir praktikai, drąsiai „vaikštantys“ disciplinų paribiais, natūraliai įtraukiantys mus į savo atradimų pasaulį.

Trys galerijos „Kairė–dešinė“ salės, tankiai nukabinėtos Jono Valatkevičiaus kūriniais, man priminė marškinėlius suvenyrų krautuvėse. Ryškiaspalviais akrilo dažų raštais išmarginti atvaizdai dominuoja baltų kartonų laukuose, o dekoratyvūs žmonių, gyvūnų, augalų, daiktų ornamentuoti piešiniai ir „smigūs“ intelektualūs užrašai išties prašyte prašosi būti dauginami ir dėvimi kasdien, priklausomai nuo nuotaikos ar emocinių traumų.

Tačiau svarbiausia man kita ekspozicijos dalis, kurią Jonas Valatkevičius, pasivadinęs „Evl Rabid“ (viskas prasidėjo nuo kiškio, sako menininkas, – sekite nuorodas jo FB paskyroje) meistriškai išplėtoja socialiniuose tinkluose. Iš parodos salių persikėlę į internetinę erdvę aptinkame daugybę įdomybių, pradedant siurrealių metamorfozių nestokojančiomis istorijomis, šamaniškais piešiniais ir baigiant paties Jono sudaryta ir išleista knyga su 400 Vilniaus grafitų atvaizdais. Apskritai, manau, kad darbas reklamos srityje taip užaštrino Jono vizualinius ir lingvistinius gebėjimus, kad galime kalbėti apie atviros prieigos kultūros fenomeną, jungiantį intelektualaus ir masinio meno klodus, kurie atliepia visų šiuolaikinių vartotojų lūkesčius. Valatkevičius meistriškai pats suformavo savo kūrybos „prekės ženklą“ – panaršykite, pamatykite, atraskite! Paroda galerijoje „Kairė–dešinė“ veikia iki gruodžio 16 d.

Kita pritrenkianti paroda laukia ŠMC – tai Arturo Bumšteino garso instaliacija „Ēcheîa“ (kuratorius – Audrius Pocius). Bumšteinas man yra gyva legenda, jo kūryba žaviuosi be išlygų, ypač konceptualiais garso modifikavimu pagrįstais sumanymais. Iki šiol atmintyje įstrigę du pastarųjų metų jo projektai – 2015 m. „Vargonų Safaris“, kai kompozitorius kūrė muzikinius koliažus surinkęs ir įrašęs Lietuvos vargonų garsus, ir 2014 m. garsų kompozicija „Vedėjas“, kur jungiamos radijo interviu įrašytos balso nuotrupos, kurias vėliau laidos vedėjas buvo paprašytas įgarsinti. (Susidomėjusiems rekomenduoju panaršyti po menininko Arturo Bumšteino kūrybos svetainę http://www.refusenik.org/).

Garso instaliacija „Ēcheîa“ leido pasijusti tarsi garsą rezonuojančia talpa, tad įsiklausiau į manyje ataidinčius garsus, sklindančius iškart iš penkių garso kolonėlių. Specialiai joms pritaikytus garso įrašus, tiksliau – surinktų garsų fragmentus, pritaikė Bumšteino pakviesti audiofilai ir garso inžinieriai: Gitis Bertulis, Antanas Dombrovskis, Ričardas Dubakas, Rytis Urbanskas ir „KALA Soundsystem“.

Viena vertus, bendradarbiavimu grindžiamas Bumšteino garso projektas natūraliai įtraukia klausytoją, kuris kartu yra ir žiūrovas, ir dalyvis. Kita vertus, menininkas tobulai sukomponuoja ištisą garsų „simfoniją“, kurios gali valandų valandas klausytis. Neatsitiktinai jis daug dėmesio skiria garsų rinkimo procesui – ypač jų radimo vietai ir garsų „inkilui“. Taigi dominuoja akivaizdi instaliacijos kūrimo samprata, tad man Bumšteinas yra šiuolaikinis menininkas, kurio kūrinius norisi išgyventi tiek įsiklausant, tiek įsižiūrint.

Vienoks įspūdis pilką dieną, kai detaliau apžiūri netradicinės formos garsiakalbius kaip medžiagiškus tūrinius objektus, o judrios gatvės vaizdas pro ŠMC pietinės salės vitrininius langus pabrėžia vyksmo chaotiškumą. Visiškai kitaip jautiesi vakarop, kai tamsumoje už lango žybsi pravažiuojančių mašinų šviesos, atliepdamos miesto gyvenimo ritmą, kuris čia pat ekspozicijos salėje yra tarsi įgarsinamas. Unikalios konstrukcijos garso kolonėlės čia tampa Bumšteino sukurto scenovaizdžio veikėjais. Sėdėjau atsirėmusi į specialiai įrengtą, garsą izoliuojančia medžiaga aptrauktą sieną ir beveik dvi valandas žiūrėjau, kaip garsas tampa apčiuopiamu „kūnu“.

Paradoksalu, bet atsitiktinių garsų įrašai sukuria harmoningos visumos įspūdį lyg universalus visatos kodas, paremtas dėsningais virpesiais. Vaizduotėje sujungusi garsų ir spalvų bangas susikūriau savąją, čia pat atsirandančią ir pranykstančią, besimainančios formos spalvotą garso skulptūrą, kuriai nebereikia „dėžės“... Garso instaliacija „Ēcheîa“ veikia iki sausio 14 d.

Šią parodų triadą vainikuoja, manau, labiausiai advento ramybei nuteikianti Rosandos Sorakaitės paroda „Privatus pokalbis“ Pamėnkalnio galerijoje. Subtilių tonų gradacija, itin jautria šviesos pagava išsiskirianti tapytojos iš Kauno kūryba šįkart nustebina paslaptingai išvalytais, lyg išplautais paviršiais. Apima keista, mistiška nuojauta, kad tapoma jau visiškai kita, t.y. dvasine materija, lyg atminties dulkėmis. Ši kūrybos alchemija stebina ir žavi, suteikdama Sorakaitės kūrybai tam tikro sakralumo – rodos, čia pat įvyko ar įvyks kažkas labai reikšminga, tai, kas nematoma, tai, ką vadiname nutapyta tyla, slypinčia už paveikslo paviršiaus. Eglė, fejerverkai, užuolaida, langas naktį, stebintis juodas paukštis man yra tarsi lemties ar praeities įvykių ženklai, kuriais nužymima visų mūsų tikėjimo, meilės ir vilties istorija. Rosandos Sorakaitės paroda „Privatus pokalbis“ veikia iki gruodžio 12 d.