Talentų fiesta

Skirtingo amžiaus pakeleiviai lapkričio 19 d. Nacionalinėje filharmonijoje, koncerte „Trys pianistų kartos: pedagogai ir jų auklėtiniai“ skambino variacijų forma sukurtus kūrinius. Programa jungė įvairią stilistiką: pradedant Johanno Sebastiano Bacho Invencijomis (penkiolikos skirtingų tonacijų, tempų ar charakterių pjesių cikle galima įžvelgti tam tikras kompozicijos meno variacijas) ir baigiant šiuolaikinio rusų kompozitoriaus Nikolajaus Kapustino džiazo stiliumi sukomponuotomis Variacijomis, op. 41. Labiausiai patyrusi šio vakaro pianistė – Ilana Vered iš Izraelio, nuo trylikos metų pradėjusi ryškią virtuozės karjerą, jau penkiolikos aukščiausiais įvertinimais baigusi Paryžiaus konservatoriją, vėliau Niujorko Juilliardo mokyklą. I. Vered koncertuoja ir kaip solistė, ir su daugybe pasaulio orkestrų, ir kaip kamerinės muzikos atlikėja, dalyvauja vasaros muzikos festivaliuose, yra įrašiusi daugybę kompaktinių plokštelių. Pianistė veda meistriškumo kursus, yra kelių muzikos festivalių įkūrėja. Vienas iš jos auklėtinių – Sasha Starcevichius – Jeilio universiteto (JAV) muzikos meno daktaras, kelių JAV ir Kanados universitetų profesorius. Koncerte jis atstovavo vidurinei kartai. Jauniausią vakaro atlikėją – Tristaną Teo (Kanada) – globoja I. Vered, o pirmasis jo fortepijono mokytojas buvo S. Starcevichius. Pianistas studijuoja Niujorko Juilliardo mokykloje pas žymų pedagogą Jerome’ą Lowenthalį.

Atrodytų, visus tris atlikėjus vienija ta pati atlikimo mokykla, kurią labai mėgsta klausytojai: pomėgis skambinti labai greitai, demonstruojant tyliai ir lengvai, tarsi klavišų paviršiumi pralekiančius pasažus, o kulminacijose staigiais judesiais išgauti ryškius, kietokus skambesius. Tačiau T. Teo traktuojamos Sergejaus Rachmaninovo Variacijos Corelli tema, op. 42, atskleidė jo talentą įsijausti į kūrinio stilistiką, besikeičiančiose variacijų nuotaikose perteikti ir barokinės choralinės temos griežtumą, ir tarsi rytietiškos muzikos trapumą, šmaikštų groteską, lyrines emocines būsenas ar grėsmingą įtampą. Gaila tik, kad temperamentingai atliekami epizodai buvo per aštrūs. Žinia, jog pats Rachmaninovas skambindavo „sultingu“, dainingu garsu, intonuodavo kiekvieną natą.

N. Kapustino variacijose, kurių temą autorius pasirinko iš Igorio Stravinskio „Šventojo pavasario“ fagoto solo melodijos (tai archaiška lietuviška melodija, kurią Stravinskis rado Antano Juškos „Svodbinėse rėdose“, o amerikietis tyrinėtojas Jamesas A. Grymesas parašė netgi dainos pavadinimą „Tu manu seserėle“), T. Teo sužėrėjo kaip brandus menininkas, gebantis įdomiai, ryškiai ir virtuoziškai perteikti spalvingus, besikeičiančia ritmika grindžiamus vaizdinius.

Kitaip skambėjo S. Starcevichiaus traktuotės. Manyčiau, pianistas neaprėpė sudėtingos Johanneso Brahmso Variacijų ir fugos Händelio tema, op. 24, formos ir neįrodė, jog šis kūrinys, pasak tyrinėtojų, yra vienas iš didingiausių visų laikų variacijų, įspūdingiausias variacijų ciklas po Beethoveno. Girdėjau trapų, be gilios atramos į klavišo dugną, paviršutinišką garsą, jautėsi negebėjimas vientisai traktuoti ciklą užbaigiančios fugos, didingai perteikti vidinę Brahmso muzikos jėgą. Atrodė, kad pianistas dabar gal daugiau užsiima pedagogine veikla.

Įdomu buvo stebėti, su kokiu užsidegimu I. Vered labai virtuoziškai, lengvai traktuoja daugumą Bacho invencijų. Prisiminiau įspūdį, kaip viename koncerte Maskvos konservatorijos Didžiojoje salėje koncertavęs užsienio virtuozas – smuikininkas – panašiai greitai ir tyliai griežė Paganini Kaprisus, jog klausytojai vos spėjo išgirsti visus garsus. Taip ir šį vakarą skriejančios tylutėlės temos buvo vos girdimos. Lėto tempo invencijose pianistė temas frazavo gražiai, laisvu rubato. Felixo Mendelssohno „Rimtąsias variacijas“, op. 54, I. Vered traktavo panašiai: greito tempo variacijas skambino labai greitai, lengvai ir tyliai, tarsi vėjo stipriai genamus debesėlius, tad temose pritrūko įtaigos, sodrumo. Vidinės jėgos reikalaujančios variacijos šiek tiek nublanko.

Koncerto pabaigoje išgirdome duetus. S. Rachmaninovo Siuitos Nr. 2, op. 17, dviem fortepijonams pirmąją dalį Introduction (Alla marcia) ryžtingai, skambiai atliko T. Teo ir S. Starcevichius, o kitas tris dalis (Waltz, Romance ir Tarantella) virtuoziškai judriai, dažniausiai tyliai, lanksčiai frazuodami, o kulminacijose – ryškiai, pakiliai, skambino I. Vered ir S. Starcevichius. Charakteriu išsiskyrė lėtos dalies interpretacija – muzika liejosi švelniai, laisvai, subtiliai. Klausytojai aplodismentais dėkojo jiems patikusiems artistams.

***

Lapkričio 21 d. koncertavo du talentu apdovanoti muzikai. Japonų pianistas Kenji Miura 2015 m. Hamamatsu tarptautiniame pianistų konkurse tapo tik pusfinalio diplomantu, todėl specialiu prizu jį apdovanojo Martha Argerich ir Gustavas Alinkas (Alink–Argerich fondo įkūrėjai). Šiais metais pianistas tapo Pirmojo tarptautinio Shigeru Kawai konkurso nugalėtoju. Lenkijos atstovas Szymonas Nehringas 2015-aisiais buvo tarptautinio F. Chopino konkurso Varšuvoje finalistas, o šiais metais XV tarptautiniame Arthuro Rubinsteino pianistų konkurse Tel Avive laimėjo I vietą ir keletą prizų, vienas jų – už geriausią Chopino kūrinių atlikimą. „Pakeleivių“ temą atspindi ir pianistų programos pasirinkimas. Tai – tęstinumas tarp kūrėjų, įkvėpėjų ir įkvėptųjų. K. Miura atliko dvi transkripcijas: Bacho–Ferrucio Busoni Čakoną d-moll ir Piotro Čaikovskio–Michailo Pletniovo Koncertinę siuitą „Spragtukas“, o tarp jų – Felixo Mendelssohno „Dainas be žodžių“.

Sz. Nehringas į savo programą įtraukė keturias Karolio Szymanowskio mazurkas, op. 50, ir Variacijas B-dur, op. 3, bei Chopino Sonatą Nr. 2 b-moll, op. 35, apie kurią, kreipdamasis į Lietuvos klausytojus, sakė: „Sonata glaudžiai susijusi su Szymanovskio variacijomis. Chopino muzika smarkiai veikė ankstyvąją jo kūrybą. Šių kūrinių raktas yra tas pats, tačiau variacijų nuotaika dar siurrealistiškesnė. Szymanowskio mazurkose taip pat tvyro Chopino dvasia, lenkų šokių ritmai. Szymanowskio muzikai būdinga nuotaika įkvėpė mane atlikti šias mazurkas Lietuvos publikai.“ Jomis pianistas (rudenį pradėjęs studijuoti Jeilio universitete, prof. Boriso Bermano klasėje) ir pradėjo savo pasirodymą. Išskirtinė savito Sz. Nehringo talento savybė – ramus, ilgesingas, hipnotizuojantis lyrinės muzikos perteikimas. Įspūdingai skambėjusios Chopino Sonatos lyrinius epizodus jis skambino tarsi nekeisdamas dinamikos, vien tik tyliai, šiltai ar, pavyzdžiui, lėtąją dalį Marche funèbre, – gedulingai, su vilties prošvaiste vidurinėje dalyje, puikiai išlaikydamas įtemptą klausytojų dėmesį. Pianistas tobulai valdo fortepijoną, savo nepriekaištinga, preciziška technika ir kokybišku garsu perteikia kūrinių nuotaikas. Kaip tikras muzikos garsų poetas, paslaptingai prigesintu tembru, įsijautęs, jis įdomiai traktavo mazurkas, įtaigiai interpretavo variacijose besikeičiančių vaizdinių nuotaikas. Bisui Sz. Nehringas puikiai paskambino Rachmaninovo Etiudą-paveikslą, op. 39 fis-moll, bei labai šiltai ir jautriai – populiarią Chopino Mazurką gis-moll.

Japonijoje gimęs K. Miura, dar būdamas trylikos, vienas atvyko į Londoną mokytis Purcello muzikos mokykloje, vėliau studijavo Berlyne pas prof. Klausą Hellwigą ir Hanso Eislerio aukštojoje muzikos mokykloje pas Eldarą Nebolsiną. 2013 m. sausį išvyko į Japoniją dirbti savanoriu ir tik po metų grįžo į muzikos pasaulį.

Sunku žodžiais išreikšti šio jaunuolio talento galią. Jo atliekamų kūrinių traktuotėse puikiai dera susijusios melodinės linijos, jų akompanimentas ar polifonija, aiški kūrinio forma. Bacho–Busoni Čakonoje bei Čaikovskio–Pletniovo siuitoje itin galingi buvo forte epizodai, preciziškai tiksliai ir įprasmintai nuskambėjo virtuozinio žėrėjimo reikalaujantys smulkių natų ar akordų pasažai. Mendelssohno „Dainos be žodžių“ žavėjo trapumu, skaidrumu, romantiška pajauta. Stebina K. Miuros spalvingas, prasmingas garsas, o ypač – kas išskiria šį pianistą iš kitų – tarsi nežemiškas tylios muzikos girdėjimas ir sugebėjimas ją perteikti specifiniu skaidriu garsu, lyg dvasios nušvitimą. Hipnotizuoja jo įvairių atspalvių skambesiai, išskirtinis harmonijos įprasminimas. Sujaudino iki šiol net ir grojant patyrusiems meistrams negirdėta virpančiai „apšviesta“ Claude’o Debussy „Mėnulio šviesa“ iš „Bergamo siuitos“, kurią pianistas padovanojo klausytojams kaip bisą.

***

Lapkričio 23 d. jaukią šventinę nuotaiką sukūrė Bertrand’as Chamayou – 2011 m. pripažintas geriausiu Prancūzijos metų solistu. Jam vieninteliam šiame festivalyje buvo patikėta surengti solo rečitalį. Būdamas dvidešimties, jis tapo prestižinio tarptautinio Long–Thibaud konkurso laureatu, studijavo Paryžiaus konservatorijoje Jeano-François Heisser klasėje, tobulinosi pas daugybę įžymių pedagogų. Švenčiant Liszto 200-ąsias gimimo metines, B. Chamayou įrašė visą „Klajonių metų“ ciklą, jį skambino įvairiose pasaulio scenose, pelnė keletą svarbių prizų. Lietuvos publikai pianistas pateikė sudėtingą romantinės virtuoziškos muzikos programą, kurioje didžiąją dalį sudarė Liszto transkripcijos žinomiems pasaulio kompozitorių kūriniams ar operų fragmentams. Kaip kontrastą į programą pianistas įtraukė ir originalius autorių opusus. Po pirmoje koncerto dalyje labai šiltai, romantiškai traktuotų Mendelssohno, Schuberto ir Roberto Schumanno dainų transkripcijų, jis paskambino techniškai labai sudėtingą Schuberto Fantaziją „Klajūnas“ C-dur (Liszto versiją fortepijonui ir orkestrui festivalio atidarymo koncerte pirmą kartą Lietuvoje meistriškai atliko Mūza Rubackytė ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Renato Balsadonnos). Antroje koncerto dalyje tarp visiškai kitokio charakterio, niūrių, rafinuotų ar iškilmingų Richardo Wagnerio ir Giuseppe’s Verdi–Liszto transkripcijų B. Chamayou lyriškai, šviesiai ir švelniai interpretavo Liszto „Petrarkos sonetą“ Nr. 123 iš ciklo „Klajonių metai“, o savo pasirodymą užbaigė trimis to paties ciklo pjesėmis „Venecija ir Neapolis“, dar kartą priblokšdamas neįtikėtinomis virtuozinėmis, techninėmis galimybėmis (nesuvokiamai greitu „Tarantellos“ tempu, kokybiška ir įprasminta artikuliacija) bei turtinga vaizduote.

Per visą koncertą stebino fenomenalios B. Chamayou savybės. Kukliai, be nereikalingų judesių, ramiai sėdintis prie fortepijono pianistas kūrė labai įvairius (visomis prasmėmis) muzikinius vaizdinius. Laki vaizduotė, labai plati garsinės išraiškos skalė tiek įvairiausių tembrų atspalvių, tiek garso intensyvumo valdymo prasme. Meistriškas ir skirtingas piano bei pianissimo temų ar pasažų nuspalvinimas, kokybiškas forte ir fortissimo atlikimas, kai atrodė, jog daugiau intensyvumo iš instrumento išgauti jau nebeįmanoma, prisidėdavo tarsi dar vieno fortepijono galia. Architektūriškai aiški kūrinių forma, gebėjimas kūrinius traktuoti šiltai, romantiškai ar gilintis į racionalų, filosofinį ar dramatišką turinio perteikimą. Bisui šis unikalus pianistas labai gražiai paskambino Josepho Haydno Sonatos F-dur lėtąją dalį. Nekantriai lauksime kito B. Chamayou apsilankymo Vilniuje ir jo interpretacijų. 

***

Per visą festivalį galėjome stebėti kylančias scenos žvaigždes iš įvairių šalių, o finaliniame koncerte išgirdome mūsų fortepijono mokyklos išugdyto neeilinio talento pasirodymą. Koncerte „Į plačius vandenis“ lapkričio 25 d. vyravo pakili šventinė nuotaika. Savo karjerą pradedančiam jaunam pianistui Ignui Maknickui atliekant Chopino Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 2 f-moll, op. 21, talkino Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Martyno Staškaus.

I. Maknickas gimė Kalifornijoje (JAV), jo lietuviškos fortepijono mokytojos buvo Neringa Puišytė, Violeta Lipniagovienė, prof. Veronika Vitaitė, doc. Albina Šikšniūtė. Baigęs Nacionalinę M.K. Čiurlionio meno mokyklą, nuo 2017 m. jis studijuoja Londono Karališkojoje muzikos akademijoje, prof. Joannos MacGregor klasėje. Prie šių pedagogių reikia paminėti ir Mūzą Rubackytę, kuri visapusiškai globoja jaunąjį talentą. Pianistas yra tarptautinių ir nacionalinių konkursų laureatas, 2017 m. tapo I nacionalinio LMTA ir „LISZTuania“ rengiamo konkurso „Lisztofonija“ antros premijos laureatu.

Festivalio pabaigos koncertą orkestras ir maestro M. Staškus pradėjo Jeano Sibelijaus simfonine poema „Suomija“, op. 26, ir Simfonija Nr. 7 C-dur, op. 105. Simfoninė poema „Suomija“ 1899 m. buvo sumanyta kaip muzikinis protestas prieš Rusijos imperijos cenzūrą, o kūrinio pabaigoje pasigirstanti daininga melodija, kompozitoriaus perdirbta, tapo šalies himnu. Koncerte poema nuskambėjo ryžtingai, iškilmingai, galingai, bet, panašiai kaip ir Simfonija, kiek vienodu intensyvumu, kai tarp labai garsiai grojančių instrumentų buvo sunku išgirsti svarbiausias temas. Kartais pasigirsdavo nekokybiškų varinių pučiamųjų garsų.

Simfoninė muzika skambėjo galingai, o Chopino fortepijono koncerto traktuotėje vyravo vien tylūs ir beveik išnykstantys skambesiai. Kokybišku piano I. Maknickas jautriai interpretavo pirmos dalies temas. Veržlių emocijų epizoduose, pasažuose, kadencijoje jautėsi ta pati atlikėjo nuostata skambinti dainingu, subtiliu garsu, nesiekiančiu ryškaus skambumo. Dirigento noras perteikti pakilių jausmų proveržius kontrastavo su solisto sumanymu. Lėtojoje dalyje, svajingame noktiurne, frazių pabaigoje garsams beveik ištirpstant, orkestrui pavyko neužgožti to ypač trapaus fortepijono skambėjimo. Finalas praskriejo lengvai, grakščiai, kokybiškai.

Publikai prašant bisų, į sceną įžengė žavioji festivalio organizatorė M. Rubackytė, ji su I. Maknicku duetu „saldžiai“ ir laisvai paskambino populiarųjį Antoníno Dvořáko „Slavų šokį“ e-moll. Įdomu, su kokiais ryškiais talentais susipažinsime po poros metų M. Rubackytės pažadėtame jau Šeštajame Vilniaus fortepijono festivalyje?