Kitaip nei Giedrius Jonaitis, kurio paroda „Mano istorijos“ apatinėje „Titaniko“ salėje veikė lapkričio–gruodžio mėnesiais, Kęstutis Grigaliūnas – darbštus menininkas. Jonaitis „išsisuko“ vos su keturiais naujais plunksnos piešiniais, akcentą perkėlęs į žodinius pasakojimus ir visa tai papildęs senais asambliažais, naujais objektais iš įvairių radinių ir savitais selfiais iš telefono. Parodos salė neatrodė tuščia, bet liko gana erdvi. Dažnas Grigaliūno projektas ar kūrinių serija šią salę nesunkiai užpildytų ir net joje netilptų, o tokių projektų ir serijų per beveik keturis menininko kūrybos dešimtmečius jau susidarytų kone šimtas. Tad jo kūrybos apžvalga kuratorėms Kristinai Kleponytei ir Jurgai Minčinauskienei tapo tikru iššūkiu, ir nors dalį parodos jos apdairiai perkėlė į „Kairę–dešinę“, kai kam vis tiek pasirodė „sugrūsta“.
Šventės vargina. Jos reikalauja džiaugtis viskuo, net nesibaigiančiu lietumi, daug valgyti ir klausytis sveikinimų. Ypač rėžia ausį lietuvių politikų žodžiai. Žiūriu į juos ir suprantu, koks siaubas būtų atsidurti kartu prie vieno šventinio stalo. Bet juk kažkas to neišvengia. Galiu įsivaizduoti, kokios liūdnos jų šventės, todėl ir nesiskundžiu. Tačiau lietuvių sugebėjimas sujungti krikščionybę, pagonybę ir kinų zodiako ženklus negali nestebinti: „Panoramos“ reportaže iš Katedros aikštės tautiečiai laukia Naujųjų, bet kalba apie šuns metus ir nuoširdžiai tiki, kad šie gyvūnai atneš jiems laimę. Mes su šuneliu per Kalėdas ir ypač per Naujuosius jaučiamės lyg gyvendami ties fronto linija – nuolat griaudėja fejerverkai ir petardos. Tai prastas fonas net atmintinai žinomiems filmams, kuriuos paprastai rodo per šventes. Bet griausmai greitai baigsis, visi ir viskas sugrįš į savo vietas ir bus galima sau leisti ramiai pasižiūrėti gerą filmą.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Kartą, prieš gerus penkiolika metų, buvau užsukęs pasižvalgyti po parodą Šiuolaikinio meno centre. Ji buvo eksponuojama pirmame pastato aukšte ‒ ten, kur dabar yra skaitykla. Iš to apsilankymo atmintyje labiausiai išliko štai toks parodoje sutiktos menotyrininkės Renatos Dubinskaitės portretas: sėdėdama ant vienos iš eilėmis surikiuotų kėdžių, palinkusi link televizoriaus ekrano, kuriame buvo rodomas videodarbas, ji susikaupusi kažką žymėjosi užrašų knygelėje. Tuo metu parodoje mes buvome dviese, tad niekieno netrukdomi (ir netrukdydami vienas kitam) galėjome mėgautis ištaigingu neužpildytos erdvės pojūčiu. Renatos tuo metu gerai nepažinojau, tad mūsų netgi neslėgė rutininis įprasto pasilabinimo įsipareigojimas, kuris būtų neabejotinai sutrikdęs šias anonimiškas ekspozicijos erdvės dalybas. Prabėgus keletui dienų, „Šiaurės Atėnuose“ radau jos rašytą parodos recenziją. Tai buvo esė apie lūkuriavimą laukiamuosiuose. Nėra reikalo ir sakyti, kad ši lūkuriavimo rūšis yra ypatinga. Itin ypatinga savuoju banalumu.
![]() |
Praėję metai Lietuvos šokio kultūrai buvo dosnūs – sukurta nemažai naujų spektaklių, naujų vaidmenų, visose šokio erdvėse vyko intensyvus darbas, garantuojantis šios meno srities tradicijų tęstinumą ir žadantis naujų proveržių. Tačiau ne apie viską užteko laiko tinkamai pagalvoti, ne viskuo pavyko pasidalinti ar bent jau užfiksuoti.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Norisi nupūsti užmaršties dulkes nuo iš pirmo žvilgsnio nuobodžių ir nieko nesakančių mūsų senosios dailės paveikslų. Vilniaus paveikslų galerijoje kabo vienas garsiausių, turbūt ne vieno iš mūsų istorijos vadovėlį iliustravęs, apie 1829 m., Vincento Smakausko sukurtas istorinis reprezentacinis paveikslas „Steponas Batoras įsteigia Vilniaus akademiją“.
![]() |
Studijų laikais (tai buvo kokių 1996-ųjų vasara) mus, būsimuosius dailėtyros specialistus, vežė praktikuotis (gilinti pirmiausia paminklų matavimo, braižymo, piešimo ir aprašymo įgūdžių) į Žemaitiją. Mus kuruojantis dėstytojas ir Akademijos prorektorius Adomas Butrimas jau buvo gerai žinomas kaip didelis žemaičių patriotas, tad dėl regiono pasirinkimo tartum nekilo klausimų... Kiekvienas studentas turėjo išsirinkti vieną iš duotų temų. Rezidavome ir veikėme vaizdingose Platelių apylinkėse. Man, kaip vieninteliam vaikinui tradiciškai moteriškame dailėtyrininkių kolektyve, lyg ir laisvanoriškai buvo rekomenduojama pasirinkti tyrimą fiziškai įpareigojančia tema „Platelių, Beržoro, Gintališkės varpai, varpinės, varpininkai“. Esmė ta, kad turėjau ne tik pašnekinti dar gyvus senolius, kadaise skambinusius šių šventovių varpais, – nemokančiam ir nesuprantančiam žemaitiškai tai buvo nemenkas iššūkis (įdomiausia patirtis susijusi su Beržoro varpininke, kuri, iš pradžių apsimetusi, jog nėra ta, kuo mes ją laikome, paskui tiesiai šviesiai pasiuntė mane ir lydinčią kolegę Lietuvos kryptimi), – bet ir aprašyti bei nubraižyti varpus.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() |
Prieš pat Naujuosius šiuolaikiniam menui ir literatūrai skirtame tinklalapyje colta.ru pasirodė Vasilijaus Koreckio ukrainiečių kino apžvalga. Kritikas pradeda straipsnį teiginiu, kad jam asmeniškai pagrindiniu metų atradimu tapo naujasis ukrainiečių kinas. Aptardamas penkis pernykščius filmus, Koreckis išskyrė Šarūno Barto „Šerkšną“, pažymėdamas, kad svarbiausią Ukrainos metų filmą sukūrė lietuvių režisierius. Pateikiame „Šerkšnui“ skirtą straipsnio dalį.
![]() | ![]() | ![]() |
Sausio 10-17 dienomis „Menų spaustuvė“ atsiveria išskirtinai jaunajai auditorijai –2018-ųjų tarptautinis festivalis „KITOKS“ į spektaklius kvies vaikus ir jaunimą. Šiais metais į „Menų spaustuvės“ rengiamą festivalį atvyksta scenos menų trupės iš Belgijos, Prancūzijos, Danijos, Vokietijos bei Lietuvos. „Į festivalį visada bandau atsivežti spektaklius, kurie nėra tradiciniai. Norisi, kad spektakliai stebintų žiūrovą neįprastomis raiškos formomis – šiemet vienas tokių yra spektaklis „Laikina žemė“, kurio meniniai sprendimai bus staigmena daugeliui. Formuodama festivalio programą taip pat galvoju apie skirtingas amžiaus grupes – tiek apie kūdikius, kuriems spektaklių Lietuvoje ypač mažai, tiek apie paauglius, kuriuos labai jau sunku prisikviesti į panašaus pobūdžio renginius. Lietuvoje labai pasigendu spektaklių, kurie provokuotų šią publiką ir visai nesvarbu, kad tai patys mažiausieji. Asmeniškai man ypač artimas belgų teatras vaikams, kuris yra „nepatogus“, nes kalba temomis, esančiomis tabu lietuviškai visuomenei.
![]() |
Lietuvoje turime keletą džiazo muzikos festivalių, kurių koncertus žmonės renkasi kaip vieną malonesnių vakaro pramogų arba laukiamiausią metų laiką, kai gali patenkinti mylimos muzikos troškulį. Ir nors niekur nėra įtvirtinta, kad džiazo muzika yra suaugusiųjų sritis, vaikams skirtuose pasirodymuose, pramogų erdvėse ar gimtadienio šventėse džiazą išgirsti pasitaiko itin retai – dažnas žmogus turbūt negirdėjo nė karto. Festivalyje KITOKS 2018 iš Belgijos atvykstanti „Zonzo Compagnie” komanda pristato spektaklį, paremtą vieno žymiausių džiazo kūrėjų Miles Davis kūryba ir gyvenimu. Režisierius Wouter Van Looy kviečia į spektaklį „Mailso tonai“ („Mile(s)tones“) sausio 11 dieną ir pasakoja apie šiuolaikinių scenos menų vaikams sampratą, ypatingą Miles Davis asmenybę bei net keliuose miestuose vykstantį jo paties organizuojamą vaikams skirtą muzikos festivalį.
![]() |
Nuo sausio 5 d. sekmadienio vakarais pirmąkart Lietuvoje „Skalvija“ rodys originalią Sergejaus Paradžanovo filmo „Granato spalva“ („Nran guyne“, kitas filmo pavadinimas „Sajat Nova“, 1969) versiją. Iš studijoje „Armenfilm“ ir Rusijos kino archyve „Gosfilmofond“ išlikusios medžiagos filmą atkūrė ir restauravo Bolonijos sinemateka bei fondas „L’Immagine Ritrovata“.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |