7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Tarp pradžios ir šviesos

Gedimino Pranckūno fotoparoda „Paskutinė pakyla. Intro“ VDA parodų erdvėje „Krematoriumas / meno krosnys“

Vidas Poškus
Nr. 1 (1238), 2018-01-05
Fotografija
Gediminas Pranckūnas, iš serijos „Paskutinė pakyla. Intro“
Gediminas Pranckūnas, iš serijos „Paskutinė pakyla. Intro“

Studijų laikais (tai buvo kokių 1996-ųjų vasara) mus, būsimuosius dailėtyros specialistus, vežė praktikuotis (gilinti pirmiausia paminklų matavimo, braižymo, piešimo ir aprašymo įgūdžių) į Žemaitiją. Mus kuruojantis dėstytojas ir Akademijos prorektorius Adomas Butrimas jau buvo gerai žinomas kaip didelis žemaičių patriotas, tad dėl regiono pasirinkimo tartum nekilo klausimų... Kiekvienas studentas turėjo išsirinkti vieną iš duotų temų. Rezidavome ir veikėme vaizdingose Platelių apylinkėse. Man, kaip vieninteliam vaikinui tradiciškai moteriškame dailėtyrininkių kolektyve, lyg ir laisvanoriškai buvo rekomenduojama pasirinkti tyrimą fiziškai įpareigojančia tema „Platelių, Beržoro, Gintališkės varpai, varpinės, varpininkai“. Esmė ta, kad turėjau ne tik pašnekinti dar gyvus senolius, kadaise skambinusius šių šventovių varpais, – nemokančiam ir nesuprantančiam žemaitiškai tai buvo nemenkas iššūkis (įdomiausia patirtis susijusi su Beržoro varpininke, kuri, iš pradžių apsimetusi, jog nėra ta, kuo mes ją laikome, paskui tiesiai šviesiai pasiuntė mane ir lydinčią kolegę Lietuvos kryptimi), – bet ir aprašyti bei nubraižyti varpus.

 

Jokių keblumų nekilo Plateliuose ar Gintališkėje, kurių varpinių konstrukcijos leido be didesnių pastangų užsiropšti iki analizuojamų objektų. Tačiau Beržore susidūriau su kuo tikriausiu iššūkiu – du varpai kabojo pačioje karkasinio statinio, apkalto išilginėmis lentomis, palubėje ir nebuvo kaip iki jų normaliai užlipti. Likimo broliai – kartu praktiką atliekantys grafikai ir juos prižiūrintys dėstytojai (vienas iš jų buvo profesorius Giedrius Jonaitis) – geranoriškai pasiryžo pagelbėti. Iš tos pačios varpininkės pasiskolintas dvejas kopėčias jie surišo virvėmis ir, atrėmę į vidurinę varpinės siją, pasiūlė užsiropšti iki nagrinėjamų artefaktų. Nieko neliko – tik apsišarvuoti drąsa (būtent tuomet supratau, jog bijau aukščio) ir kopti link dangaus. Pamenu, kad surištos kopėčios linko, aš sau tuomet dar nebūdingai garsiai ir totoriškai keikiausi (negi dėl tokio dalyko turėsiu mirti?), o apačioje manęs budriai laukė (šermenims daug ruoštis nereikėtų...) du mediniai, juodai dažyti, vietomis pasidabruoti ir padrožinėti katafalkai (dar kartais vadinami šarvonėmis ar tiesiog pakylomis). Kritimo atveju (iki viršaus taip ir neužlipau) būčiau pasismeigęs tiesiai ant tų daiktų, skirtų karstui bažnyčioje per gedulingas pamaldas padėti... Beje, tuos varpus vėliau ir kur kas kokybiškiau išmatavo ir aprašė Povilas Šverebas.

 

Šią ilgą asmeninę istoriją rašiau tam, kad suprastumėte, jog su Gedimino Pranckūno paroda, skirta būtent bažnyčių priebučiuose ir mūsų dienomis dažniausiai laikomiems katafalkams, turiu labai asmeninių išgyvenimų. Nuo anos nerūpestingai studentiškos vasaros laikų supratau, kam naudojami tokios konstrukcijos daiktai, kad jų paskirtis nekelia optimizmo, kad ir kokie gražūs ir nagingai padaryti būtų. Kita vertus, ši nuotraukų kolekcija jau dabar yra įgavusi ne tik estetinės, bet ir dailėtyrinės, etnografinės, galop – antropologinės vertės, nes kintant šarvojimo ir laidojimo tradicijoms bei papročiams fotografuojami objektai nenumaldomai tampa dar vienu praeitin dingusio paveldo atšvaitu.

 

Pats autorius yra įsimbolinęs fiksuotų „personažų“ kontekstą žodžiu „Intro“. Turbūt katafalkai daugiausia saugomi bažnyčių prieangiuose (dailės istorikų dar vadinamuose narteksais arba bobinčiais) dėl buitinių priežasčių: viena vertus, ten būna daugiau saugojimo vietos, kita vertus – atnešant karstą su velionio kūnu paskutinėms pamaldoms viskas padėta tartum „po ranka“, „pakeliui“. Tačiau tame esama ir tam tikro simbolizmo – vėlyvosios antikos laikais bažnyčių prieangiai būdavo skirti nekrikštytiems arba nuodėmingiems žmonėms, o viduramžiais ir net vėliau pagal visus ikonografinius kanonus maldininkai meno kūriniais (skulptūromis ir tapyba) būdavo „informuojami“ apie juos anksčiau ar vėliau ištiksiantį Paskutinį teismą bei rojų arba pragarus. Bažnyčioje kiekvieną kartą būdavo atliekama simbolinė kiekvieno tikinčiojo kelionė nuo jo gimimo – prieangio iki Išganymo – altoriaus su Eucharistija. Tad nereikia net ir gedulingų pamaldų. Ir mūsų dienomis į kokios Pusnės, Rokiškio ar Vydeniškių bažnyčią sekmadienio mišių ateinantis parapijietis pradžioje kerta savotišką šiapusinės skaistyklos zoną. Juolab (kas labai gerai išryškinta G. Pranckūno fotografijose) su tiesioginiais mirties atributais ir liudininkais labai ryškiai kontrastuoja ne vienos bažnyčios prieangyje įtaisyti veidrodžiai veidrodėliai su ant lentynėlės padėtomis šukomis (tam, kad paskutinį kartą prieš pamaldas būtų galima pasirūpinti savo fizinio apvalkalo – kūno – grožiu). O katafalkai kantriai laukia – kol kasdien, kiekvieną sekmadienį ar net nelabai reguliariai praeinantys, net į bažnyčią neateinantys asmenys anksčiau ar vėliau pasinaudos jų „paslaugomis“ ir atguls ant plačių, ne kartą dažytų ir perdažytų nugarų... Lygiai taip pat simboliška (pats tą neseniai pajutau per savo artimo žmogaus laidotuves), kad šiais laikais populiarėjant (Lietuvos atveju galima sakyti – sugrįžtant) kremavimui, tą pačią laidojimo pakylos funkciją mirusiam žmogui (jo pelenams) atlieka kiti, dar gyvi, urną laikantys ant savųjų rankų.

 

Tad G. Pranckūno fotografijos yra simbolistinės. Menininkas mato simbolius daiktuose ir vaizdiniuose, iš jų taip pat kuria simbolius. Tai žinančiojo ir tikinčiojo kelias. Manau, kad šiuos vaizdus geriausiai gali perskaityti ir pajausti taip pat žinantys (kalbu kad ir apie tą pačią krikščioniškąją ikonografiją, katalikiškąją liturgiją ir lietuviškus papročius) ir, be abejo, tikintys. Kita vertus, G. Pranckūnas yra universalus (t.y. kur kas plačiau, ne tik kokią nors specifinę auditoriją paveikti gebantis) fotografas. To priežastis – absoliučiai tapybiškos išraiškos priemonės.

 

Pagrindinis jo nuotraukų ar jų ciklų (prisiminkime kad ir šio autoriaus ciklus-serijas „Vilniaus vaizdeliai“ ar „Valandos. Katedra“) herojus ir personažas yra šviesa. Gal tiksliau – šešėliuotumas. Dar tiksliau – šviesos ir tamsos grumtynės, kuriose, be abejo, šviesa visuomet nugali tamsą. Turbūt simboliška ir simptomatiška net tai, kad paroda „Krematoriume“ buvo atidaryta adventiniu laikotarpiu, gruodžio 13-ąją, šviesos nešėjos šv. Liucijos dieną. Užfiksuoti ir įvaizdinti nuolatinėse prieblandose, galima sakyti – egzistenciniuose ūkuose nuolat skendintys bažnyčių prieangiai su juose šmėžuojančiais, iš tamsos (tegul dažnas iš jų būna ir juodai nudažytas) išnyrančiais katafalkais veikia kaip universalus kodas, primenantis lyg ir banalias, tačiau be galo skaudžiai kertančiais tiesas – ne tik tai, kad mes visi mirsime, bet ir tai, jog mirtį galima nugalėti...

 

Paroda veikia iki sausio 14 d.

VDA „Krematoriumas / meno krosnys“ (Maironio g. 6, Vilnius)

Dirba pirmadieniais–penktadieniais 12–17 val.

Gediminas Pranckūnas, iš serijos „Paskutinė pakyla. Intro“
Gediminas Pranckūnas, iš serijos „Paskutinė pakyla. Intro“
Gediminas Pranckūnas, iš serijos „Paskutinė pakyla. Intro“
Gediminas Pranckūnas, iš serijos „Paskutinė pakyla. Intro“
Gediminas Pranckūnas, iš serijos „Paskutinė pakyla. Intro“
Gediminas Pranckūnas, iš serijos „Paskutinė pakyla. Intro“
Gediminas Pranckūnas, iš serijos „Paskutinė pakyla. Intro“
Gediminas Pranckūnas, iš serijos „Paskutinė pakyla. Intro“
Gediminas Pranckūnas, iš serijos „Paskutinė pakyla. Intro“
Gediminas Pranckūnas, iš serijos „Paskutinė pakyla. Intro“
Gediminas Pranckūnas, iš serijos „Paskutinė pakyla. Intro“
Gediminas Pranckūnas, iš serijos „Paskutinė pakyla. Intro“
Gediminas Pranckūnas, iš serijos „Paskutinė pakyla. Intro“
Gediminas Pranckūnas, iš serijos „Paskutinė pakyla. Intro“
Ekspozicijos fragmentas. G. Pranckūno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Pranckūno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Pranckūno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Pranckūno nuotr.