Metų sandūroje (gruodžio 14 – vasario 3 d.) Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje surengta paroda-manifestas „Mano pasaulis“ nukėlė žiūrovus į praėjusio amžiaus 8–9-ąjį dešimtmetį, į 1970–1987 metus, kai Lietuvos televizijoje buvo rengiamas ir transliuojamas didelio populiarumo ir plačios auditorijos sulaukęs vaikų piešinių konkursas bei laida „Mano pasaulis“.
![]() | |||||
![]() | |||||
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() |
Iš pirmo žvilgsnio supratau, kad knyga yra ne visai man. Nors labai mėgstu ir pašėlusią Vido Poškaus tapybą (kur išsitrina ir lyčių, ir žanrų problematika, lieka būtybės ir patirtys, tarsi grįžus į kažką pirmykščio), pavydžiai vertinu jo erudiciją (Vidas gali žongliruoti įvairiomis datomis ir žino daug visokių paslapčių bei specifinių smulkmenų beveik apie viską istorijoje), vis noriu sužinoti jo nuomonę apie parodas, ypač kai kurias, nes visada smalsu, kokia konfigūracija atsivers jo žinios. Tačiau šios knygos auditorija, man regis, yra plačioji publika, kurią reikia imti už rankos ir vestis į parodas arba tiesiai į dailininkų studijas. Pasakoti jiems įvairiausius įdomius nutikimus, pirštu rodyti įdomybes, juoktis kartu. Kitaip tariant, dominti.
![]() | ![]() |
1965 m. mums buvo paskirtos dirbtuvės, kuriose, neturėdami buto, ne vienus metus ir gyvenome. Jose sukurti darbai iškeliavo į parodas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, tiek mano, tiek Vinco. Ten gimė ir mūsų vaikai. Nuo 1990 m. tos dirbtuvės teisiškai įregistruotos mano vardu, jos tapo ir mano namais, nes butas Savanorių prospekte liko Aistei, kai ji pagimdė Augustiną. Tose dirbtuvėse-namuose 2009 m. mirė ir sūnus Danielius. Čia 2014–2015 m. gyveno ir kūrė Aistė, kol įsikūrė naujuose namuose su mažąja Faustina. Čia glaudžiasi ir jos tapyba, fotografijos, piešiniai ir kt. Namai per beveik 30 metų po Vinco mirties prisipildė tiek skaudžių, tiek gražių atspindžių.
![]() |
Lietuvių platintojų pateiktame filmo pristatyme rašoma, jog Molly „pokerio turnyruose įveikdavo net sunkiausius varžovus ir kaskart namo grįždavo kišenę papildžiusi dar keliais milijonais dolerių“. Jei tekstą rengęs žmogus prieš tai būtų matęs filmą, jis, aišku, būtų supratęs, jog parašė visišką nesąmonę. Filmo veikėja nė karto nesėda prie pokerio stalo kaip lošėja, nelaiko rankose kortų ir neblefuoja. Ji yra ta, kuri organizuoja lošimus, ieško naujų turtuolių, o juos sukvietusi prie vieno stalo milijonų vertės azartišką spektaklį stebi tik iš šalies, jei reikia, timptelėdama tinkamą virvutę.
![]() | ![]() |
Pirmadienio paryčiais (mūsų laiku) baigėsi iškilminga „Auksinių gaublių“ apdovanojimų ceremonija. Ji vyko 75 kartą. „Auksinius gaublius“ skiria 90 Holivude akredituotų užsienio žurnalistų. Ši ceremonija dar vadinama „Oskarų“ repeticija, tačiau nuo „Oskarų“ skiriasi tuo, kad filmai ir aktorių vaidmenys skirstomi ir dramatiškus ir komiškus.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Lenkų-prancūzų kilmės teatro režisierė, literatūros studijų Paryžiaus-Sorbonos universitete absolventė, viena įdomiausių naujosios kartos lenkų teatro atstovė Anna Smolar, dirbusi Krystiano Lupos, Jacques Lassale ir Andrzejaus Seweryno asistente, bendradarbiavusi kino kūrimo procesuose su Agnieszka Holland, prabėgusių metų rudenį Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) organizuojamame šiuolaikinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“ vedė kūrybines dirbtuves ir seminare pristatė savo kūrybos principus.
Į artimesnę pažintį su dokumentiniu teatru jaunuosius teatro kūrėjus sukvietęs LNDT netrukus skelbs idėjų konkursą, kurio nugalėtojai vasarą turės galimybę kartu su dokumentinio teatro mentoriais iš Didžiosios Britanijos, Lenkijos ir Vokietijos vystyti savo idėjas ir rudenį jas pristatyti šiemetinėje „Versmės“ festivalio programoje. Viena iš mentorių, dirbsiančių su įdomiausių idėjų autoriais, ir bus Anna Smolar, sukūrusi daug dokumentinio teatro darbų: mockumentary tipo spektaklį apie žydų teatro aktorius, scenoje nagrinėjusi Henrietos Lacks istoriją (apie moterį, kurios naviko ląsteles išskyrę gydytojai ėmė jas sėkmingai auginti ir sukūrė pirmąją žmogaus ląstelių liniją, šis atradimas padeda įveikiant daugelį ligų), scenoje pristačiusi Aung San Su Či, Mianmaro politikę ir diplomatę, politinę kalinę ir Nobelio taikos premijos laureatę. Iš kur kyla idėjos spektakliams ir kaip vyksta jų įgyvendinimas – apie tai Viktorija Ivanova ir Agnė Pulokaitė su režisiere kalbėjosi netrukus po „Komuna//Warszawa“ erdvėje pristatytos premjeros „Kurortas” ir po tarptautiniame teatro festivalyje „Dieviškoji komedija“ tarptautinei auditorijai pristatyto spektaklio „Henrietta Lacks“.
![]() |
„Pasaulis kupinas keistų dalykų tiems, kurie juos pastebi“, žymiausią suomių vaikų rašytoją Tove'ę Jansson cituoja Lietuvos lėlių teatro kūrėja Gintarė Radvilavičiūtė. Režisierės spektaklis „Tėtis ir jūra“ pagal to paties pavadinimo apsakymą pirmiausia buvo pristatytas Tarptautiniame violončelės festivalyje, vykusiame šių metų gegužės mėnesį. To paties mėnesio pabaigoje spektakliu, kuriame pagrindiniais kūrėjais tampa šviesų žaismas ir violončelės garsai, jau galėjo džiaugtis ir Klaipėdos lėlių teatro lankytojai. O sausio 13 d. spektaklis bus pristatytas ir Tarptautiniame teatro vaikams festivalyje KITOKS. Prieš prasidedant festivaliui, Gintarė Radvilavičiūtė dalinasi trolių mumių personažų įkvėptomis idėjomis bei filosofijomis.
![]() |
2017 m. gruodžio 28 d. žiūrėdama Klaipėdos Jaunimo teatro spektaklio „Nuogas karalius“ premjerą išgyvenau prieštaringus jausmus. Sakyti tiesą, rašyti tiesą, niekada neveidmainiauti – maždaug tokios sparnuotos tezės vis sukasi teatro kritiko galvoje kiekvieną kartą prieš žiūrovų salėje užgęstant šviesai ir pasineriant į tai, ką galėtume pavadinti teatro stebuklo mirksniu arba tiesiog spektaklio pradžia. „Nuogas karalius“ vertė suklusti ir įsijungti budrumo režimą – premjeros anonsas režisieriaus Valentino Masalskio lūpomis žadėjo „suteikti malonumą visai šeimai“ ir kartu pakalbėti „apie mūsų visuomenės aklumą, apie mūsų ribotumą, prisitaikymą ir susitaikymą su esama situacija“.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Programoje skelbto pavadinimo „Preliudai pradingusiam laikui“ („Preludes to a lost Time“) vertimą norisi redaguoti, vietoj pradingusiam rašyti prarastam, nors anglų kalbos žodį lost galima versti ir vienaip, ir kitaip... Man kirbėjo mintis, kad Gidonas Kremeris šiuo projektu greta pradingusio sovietinio gyvenimo mąsto ir apie prarastą laiką, o tai išsyk veda į žinomą Marcelio Prousto romanų ciklą „Prarasto laiko beieškant“. Kad tai netaptų „šaudymu Dievui į langus“, po koncerto kreipiausi į patį Maestro. Kaip jis projektą vadintų rusiškai, gal „utračennoje vremia“ ir gal tai aliuzija į Proustą? G. Kremeris patvirtino, kad tam tikra aliuzija yra.
![]() | ![]() | ![]() |
Likus vos kelioms savaitėms iki didžiųjų metų švenčių visi verčiasi per galvą: ką nupirkti artimiesiems dovanų, ką padėti ant Kūčių stalo. O štai Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, visiškai ramiai reaguodamas į Kalėdinę beprotybę ir gyvendamas savame klasikos pasaulyje, rengia koncertus tokiais tempais, jog publikai dažnai tenka sukti galvą – kaip spėti į visus koncertus?
![]() |