Wouter Van Looy: „Vaikai – pati geriausia džiazo publika“

Lietuvoje turime keletą džiazo muzikos festivalių, kurių koncertus žmonės renkasi kaip vieną malonesnių vakaro pramogų arba laukiamiausią metų laiką, kai gali patenkinti mylimos muzikos troškulį. Ir nors niekur  nėra įtvirtinta, kad džiazo muzika yra suaugusiųjų sritis, vaikams skirtuose pasirodymuose, pramogų erdvėse ar gimtadienio šventėse džiazą išgirsti pasitaiko itin retai – dažnas žmogus turbūt negirdėjo nė karto. Festivalyje KITOKS 2018 iš Belgijos atvykstanti „Zonzo Compagnie” komanda pristato spektaklį, paremtą vieno žymiausių džiazo kūrėjų Miles Davis kūryba ir gyvenimu. Režisierius Wouter Van Looy kviečia į spektaklį „Mailso tonai“ („Mile(s)tones“) sausio 11 dieną ir pasakoja apie šiuolaikinių scenos menų vaikams sampratą, ypatingą Miles Davis asmenybę bei net keliuose miestuose vykstantį jo paties organizuojamą vaikams skirtą muzikos festivalį.

Kaip kilo idėja sukurti spektaklį pagal Miles Davis muziką?

Spektaklis „Mailzo tonai“ priklauso „Zonzo Compagnie“ spektaklių serijai, pristatančiai muzikos ikonas. Viskas prasidėjo nuo „Listen to the Silence” pagal Johno Cage’o kūrybą. Vėliau nusprendėme dirbti su Luciano Berio, J.S. Bacho bei Miles Davis kūryba.

Kas jus labiausiai traukia Miles Davis muzikoje ir asmenybėje?

Sunku kažką išskirti. Čia visko tiek daug – muzikinė karjera, lenktyninių mašinų pomėgis, antirasistinis aktyvizmas, priklausomybė nuo narkotikų, meilė boksui… Visa tai susilieja šioje unikalioje asmenybėje.

Ar kurdami tokius spektaklius išsikeliate sau tikslą pratinti vaikus prie geros, t.y., pripažintos muzikos?

Tiksliau būtų sakyti, kad mūsų tikslas yra atverti duris – tiek daug durų į nepaprastai geros ir kūrybiškos muzikos įvairovę liko užvertos vaikams, grindžiant tuo, kad tokia muzika „pernelyg sudėtinga“, „netinkama“ ar „tokia, kurią verčiau pristatyti vėliau“. Kartais suaugusieji tokią muziką vaikams pateikia su gausiu didaktiškų paaiškinimų padažu. Norime atverti duris į žaismingą ir menišką kelią dalintis neklijuojant etikečių.

Spektaklio video pristatyme matome, kad vaikai spektaklio metu groja bei diriguoja. Ką iš tiesų publika veikia „Mailso tonų“ metu?

Savo projektuose visuomet norime aktyviau įtraukti publiką į gyvą procesą. Daugybę metų eksperimentuojame su žiūrovų interakcija. Kai kuriose „Mailso tonų“ scenose kviečiame publiką dalyvauti ir savanoriauti. Muzikantams kartais baisu atiduoti kontrolę, tačiau tai visuomet nepaprastai linksma.

Kokias patirtis tikitės suteikti vaikams savo spektaklyje?

„Mailso tonai“ yra tarsi menininko portretas. Bandome interpretuoti bei pateikti M. Davis muziką ir kūrybinę visatą be didaktikos ar biografiškumo. Spektaklis pripildytas nuorodų į kūrėjo repertuarą ir gyvenimą. Norime, kad publika tai priimtų kaip mūsų suorganizuotą kelionę į Miles Davis pasaulį – pilną ir drauge neužbaigtą, nuspalvintą mūsų susižavėjimu ir pasirinkimais.

Kodėl šis spektaklis skiriamas vaikams nuo šešerių metų?

Tik todėl, kad mūsų visuomet prašo įvardinti, kokia amžiaus grupė, mūsų manymu, geriausiai priimtų tokį pasirodymą.

Groti džiazą vaikams nėra itin populiaru. Kaip jaunoji auditorija reaguoja į tokį spektaklį? Galbūt džiazo muzika labiau traukia tėvus, o vaikams skiriami kiti dalykai?

Tikrai ne. Jaunesni vaikai nemąsto apie muziką kategorijomis – pop muzika, klasika, džiazas… Jų atvirumas leidžia jiems klausytis be jokių išankstinių nuostatų ar prietarų. Tiesą sakant, dabar, kai turime daugiau nei dvidešimties metų patirtį organizuojant BIG BANG festivalį, kuriame pristatome šiuolaikinę, improvizacinę bei džiazo muziką, galime tvirtai teigti, kad geriausia tokios muzikos publika yra būtent vaikai.

Kokius pasirodymus kviečiate dalyvauti savo organizuojamame BIG BANG festivalyje?

Įkūriau šį festivalį, kad atverčiau duris į muzikinio pasaulio turtus jaunajai auditorijai ir atimčiau koncertų sales iš edukatorių, kurie jas pavogė ir pavertė klasėmis su gyvais ansambliais. Nuo pat pradžios 1995-aisiais metais pristatėme koncertus, muzikinius spektaklius, instaliacijas – daugiausiai orientuojamės į šiuolaikinę muziką, improvizaciją ir garso instaliacijas. Formatas pasirodė sėkmingas nuo pat pirmojo festivalio ir BIG BANG jau vyko Briuselyje, Gente, Anverperne, Lilyje, Lisabonoje, Atėnuose, Hamburge, Stavangeryje ir Sevilijoje, o nuo 2019-ųjų mums atsivers ir Talinas, Otava, Helsinkis, Dublinas bei Ruanas.

Kaip apibūdintumėte šiuolaikišką vaikams skirtą scenos meną?

Labai sunku suformuluoti apibrėžimą, tačiau šiuolaikinis menas vaikams turėtų būti vertinamas tomis pačiomis kategorijomis kaip ir menas suaugusiems. Organizatoriai ir menininkai neturėtų žiūrėti į jaunus žmones kaip į ateities publiką. Jie yra čia, jie yra dabar, jie yra puikūs. Į vaikų auditoriją reikia žiūrėti labai rimtai. Mūsų komanda juos suvokia kaip nepaprastai svarbius darbo sėkmės indikatorius ir partnerius.