Degtukai ir dėžutės

Kitaip nei Giedrius Jonaitis, kurio paroda „Mano istorijos“ apatinėje „Titaniko“ salėje veikė lapkričio–gruodžio mėnesiais, Kęstutis Grigaliūnas – darbštus menininkas. Jonaitis „išsisuko“ vos su keturiais naujais plunksnos piešiniais, akcentą perkėlęs į žodinius pasakojimus ir visa tai papildęs senais asambliažais, naujais objektais iš įvairių radinių ir savitais selfiais iš telefono. Parodos salė neatrodė tuščia, bet liko gana erdvi. Dažnas Grigaliūno projektas ar kūrinių serija šią salę nesunkiai užpildytų ir net joje netilptų, o tokių projektų ir serijų per beveik keturis menininko kūrybos dešimtmečius jau susidarytų kone šimtas. Tad jo kūrybos apžvalga kuratorėms Kristinai Kleponytei ir Jurgai Minčinauskienei tapo tikru iššūkiu, ir nors dalį parodos jos apdairiai perkėlė į „Kairę–dešinę“, kai kam vis tiek pasirodė „sugrūsta“.

Dar girdėjau šnekant, kad išties vertingi tik galerijoje pristatomi projektai, o ne „Titanike“ nusidriekę „popsiniai“ pjaustiniai. Artimiau nesusidūrusiems su Grigaliūno menais galerijos dalis galėtų pasirodyti lyg kito menininko darbai. Kai 2011-aisiais už šiuos konceptualius projektus – paminklus nužudytiesiems, vykusias pastangas suderinti archyvo ir memorialo, istorinės atminties ir šiuolaikinio meno paradigmas – jis pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją, tebuvo pristatęs tik pusę jų: „Apie MEILĘ“ – skirtą Tuskulėnuose nužudytiems žmonėms, „Mirties dienoraščius“ – represuotiems 1939–1943 m. laikotarpiu, „1941“ ir „Aš nežinojau, mylimasai, kad bučiuoju tave paskutinį kartą ...“, skirtą atminti sovietų valdžios represuotų Lietuvos karininkų šeimoms.

Lietuvos ypatingajame archyve menininkas ėmė lankytis 2009-ųjų sausį, ir kurį laiką eidavo ten kasdien. Jo sumanyti paminklai iš pirmo žvilgsnio nesudėtingi: perfotografuota archyvo byloje rasta portretinė nuotrauka šilkografijos technika atspaudžiama išdidinta, po atvaizdu pieštuku užrašoma žmogaus biografija – prievartos, susidorojimo, žūties faktai. Paminklas nužudytiesiems yra ne tik lakštų krūvos, bet ir begalės laiko pareikalavęs vieno žmogaus, Grigaliūno, performansas, jam virtęs kasdiene rutina, bet nesiliovęs būti sukrečiantis.

Kiekvienas šių jo projektų kažkuo savitas, portretus papildo pirštų atspaudai, įkalinimo kameros atmosferą leidžianti pajusti instaliacija, kartais atvaizdai salėje sukabinami taip, kad jų beveik neįmanoma pamatyti, o pamatyti būtinai reikia – daugybė archyvuose nesilankančių žmonių Grigaliūno parodose nelauktai išvydo savo gimines. Ilgainiui menininkas susidomi ne tik prievartiniais bertijonažais, bet ir bylose randamomis nuotraukomis iš prieškario laikų (represuotomis kartu su jų savininkais), dar vėliau ima eksponuoti ir tekstinius dokumentus, ypač svarbi jam tampa partizanų tema. Neatskiriama projektų dalis – dokumentuojančios knygos, kurių išleista jau kone dešimt ir dabar kai kurios „Kairėj–dešinėj“ dalijamos nemokamai. Tekstus knygoms ir parodoms, taip pat parodų recenzijas ir mokslines analizes ėmė rašyti ne tik garsiausi Lietuvos dailėtyrininkai, bet ir kitų sričių mokslininkai. Projektai visose trijose galerijos salėse pristatomi kiek sumažintomis versijomis ir virsta tarsi diušamiškomis žaliomis dėžutėmis. Dėžutės idėja, beje, Grigaliūno kūryboje labai svarbi, bet ne tik ji suriša nutolusius parodos skyrius.

Archyvų lankymo įkarštyje menininkas net užsimindavo, kad su ankstesne kūryba – grafika, tapyba, skulptūra ir naujais išrastais jų hibridais – jau viskas baigta, bet tai buvo netiesa. Mesti jos visai ir nebuvo būtina. Sovietų okupacijos temą Grigaliūnas pradėjo gvildenti dar Sąjūdžio laikais – tai, pavyzdžiui, 20 spalvotų linoleumo raižinių serija „Jurgeliškės“, pasakojanti apie vieną Lietuvos kaimą gūdžiais pokario laikais. Posūkį į dokumentiką liudija parodoje pristatomas „Žaidimų stalas“ (2006), kur žiūrovai gali žaisti su įvairiausiais antspaudais, tarp kurių esama ir visiškai tikrų. Sovietmečiu pasigaminti bet kokį antspaudą buvo galima tik gavus Glavlito, oficialios cenzūros institucijos, leidimą, o bet koks tekstas, net afiša, įgydavo teisę būti dauginamas, spausdinamasi taip pat tik su šios įstaigos leidimu, t. y. antspaudu.

Ankstesnėje Grigaliūno kūryboje galima įžvelgti net keletą svarbių strategijų, kurios glaudžiai susipina istorinės atminties projektuose: tai archyvas plačiąja prasme, reprodukavimas, portretai. 1998–2002 m. jis naudodamas šablonus iš fotografijų nutapė 120 Lietuvos kultūros elito atstovų portretų galeriją, dažnai painiojamą su šilkografijos atspaudais. Tai vyko be portretuojamųjų žinios ir kai kurie iš jų nebuvo patenkinti, bet autoriui rūpėjo, kad meno lauko bendruomenė portretuose atpažintų save. Šiandien parodoje eksponuojami keli šios serijos darbai man įgyja kitą prasmę – visi žmonės juose atrodo nuostabiai jauni.

2007 m. menininkas sudarė pirmąjį „Vilniaus albumą“ iš 20 Lietuvos menininkų kūrinių šilkografinių reprodukcijų, kurių dauguma buvo kompiuteriu išdidintos iš mažesnių eskizų. Autoriai jas pasirašė kaip savo kūrinius. Parodoje eksponuojami visi reprodukcijų albumai, taip pat ir iš „pražuvusių“ klišių atspaustas Petro Repšio raižinių ciklas. Tarp reprodukcijos, apropriacijos ir tradicijos Grigaliūno meninėje praktikoje nėra aiškios ribos. Ankstyvoji jo grafika atvirai polemizuoja su Elvyros Kairiūkštytės, Rimtauto Gibavičiaus ir kitų dailininkų darbais, ypač – su jiems būdinga tautodailės tradicijų interpretacija.

Kai kur Lietuvos istorijos tema, patriotinis ir politinis turinys keistokai susipynęs su pasaulinės meno, kultūros istorijos citatomis. Parodos žiūrovai turi gerą progą pamatyti vienoje Europos menininkų rezidencijoje sukurtą „Tautinę giesmę“ (2003) – iš 180 atskirų kvadratų sudėliotą tapybos darbą su Lietuvos himno žodžiais ir Bergmano filmų kadrais geltoname, žaliame ir raudoname fone. Tai iš esmės irgi kūrinys apie atmintį – menininkas pasakojo, kad atsidūręs svetur dėl gausybės naujų įspūdžių iš pradžių negalėjęs atsiminti ne tik himno žodžių, bet ir mūsų vėliavos spalvų tvarkos. Apropriacijos arba citatos principas neatsitiktinai įsivyrauja bedirbant tarptautiniuose kūrybos centruose ar simpoziumuose – svečioje terpėje tenka pasijusti svetimkūniu, o grįžus namo – pasijusti juo ir vėl, nes viskas jau atrodo pasikeitę. Kartais tokie darbai tampa kone aklomis dėlionėmis be tikslo ir prasmės, kai svarbus tik procesas. Franso Masereelio centre Belgijoje sukurtos 24 šilkografijų serijos „Degtukai“ (2005) lakštai sunumeruoti, kad būtų galima lengviau atskirti vieną nuo kito, nes menininkas gamino kasdien po vieną dienai „sudeginti“, ir juose sugretintų „vogtų“ vaizdų tarpusavio ryšys išties efemeriškas lyg degtuko liepsna.

Jaunystėje Grigaliūnui labai patiko Andy Warholas, bet nors jis ir sukūrė keletą itin varholiškų daugybinių šilkografinių portretų („Antanas Martinaitis“, 1987), šilkografijos technika ir popmeno įtaka jam nebūtinai susijusios. 9-ojo dešimtmečio pradžioje kūręs spalvotus ir nespalvotus ekspresionistinio stiliaus kartono ir medžio raižinius (serija „Namas Cvirkos gatvėje“, 1982), vėliau jis imasi patobulintų linoleumo raižinių, ten sklandžiai sujungdamas tautodailės ir popmeno stilistika (serija „Dainos“, 1986–1987). 10-ojo dešimtmečio jo šilkografija kartais atrodo visai kaip tapyba, o prieš 2000-uosius pradėti tapyti paveikslai nusėti rastro taškais lyg šilkografija.

2006 m. „Vartų“ galerijoje vykusios savo tapybos parodos „Skrydis“ kataloge Grigaliūnas rašo: „(...) Dabar skaičiuoju taškus, tūkstančius taškų. (...) Ar gali įsivaizduoti, kad naudodamasis tik keliais taškais gali sukurti daiktus ir žmones (...)“. Kadangi spausdinti kaip Warholui didelio formato šilkografijas Grigaliūnui per brangu ir nelabai patinka, kad spausdinant atspaudo jau nebeįmanoma pakeisti, jis sumano šilkografinius vaizdus taškas po taško tapyti ranka. Šio ilgo, kruopštaus ir monotoniško darbo rezultatas – vienetinis kūrinys, „originalas“. Taškų spiečiai, iš kurių atsiranda vaizdo tvarka, neatsitiktinai asocijuojasi su duomenų bazėmis, saugyklomis, kiekybe, informacijos vienetais, skaitmeninėmis technologijomis ar pirminėmis nedalomomis pasaulio dalelėmis.

Vis dėlto rastro tapybos parodoje aiškiai per daug, ir man gerokai įdomesni atrodo ankstyvi, šio amžiaus pradžios, o ne „degtukais“ virtę vėlesni paveikslai. Tai serija „Tikra istorija apie Josephą Beuysą“ (2000) pagal Herkaus Kunčiaus radijo pjesę su teksto citatomis lietuvių, anglų, vokiečių kalba, pasižyminti painiais, nuotykingais žodžių ir vaizdų ryšiais (prie užrašo „Totorių bendruomenei švenčiant Ramadaną į veltinį susuktas Josepho Beuyso kūnas vėl susijungė su jo galva“ matome kaulą kremtantį šunį), taip pat – mįslinga Vilniaus katedros serija („Visagalė tyla ir migla, arba Vilkas čia Gedimino“, 2002; „Vyras asilo kauke“, 2005).

Jurgiu Mačiūnu ir fluxus Grigaliūnas susidomėjo vos baigęs studijas, ir parodoje tam skirtas nemažas skyrius. Pasak kuratorių, degtukų dėžučių serija su Beuyso portretu (iš minėtos tapybos darbų serijos) – tiesioginė aliuzija į fluxus popiežiaus Jurgio Mačiūno degtukus, skirtus muziejams, bibliotekoms ir menui naikinti. Fluxus dėžučių ideologijai skleisti Grigaliūnas kartu su Jonu Meku 1995 m. Kauno V. Žilinsko dailės galerijoje surengė tarptautinę parodą „BOX ’95“. 2002 m. sukūrė dėžučių seriją: atidaromose lyg spintelės vaizdadėžėse dvimačių vaizdų koliažas tampa trimačiu (vienas jų panaudotas parodos plakatui). Prie įėjimo į „Titaniką“ stovi garsiosios Mačiūno ir Meko „efigijos“ ant kojūkų, nitrodažais padengtas stiklo pluošto skulptūros, vienoje iš salių – fluxus popiežiaus statula („Fluxus Pope Georges Maciunas“, 2000).

Skulptūras Grigaliūnas kūrė ne vienas, o su skulptoriais (Redu Diržiu, Kaziu Venslovu), ir kažin ar vien tik dėl bendradarbiavimo fluxus dvasia. Tačiau saviti skulptūros ir grafikos hibridai – dažyto medžio ar kartono pjaustiniai – yra jo stichija. Už juos menininkas net du kartus (1996 ir 2001) gavo Krasner-Pollocko fondo stipendiją. Laima Kreivytė apie juos viename kataloge rašo: „(...) pjaustiniai – tai pjūklo dailusis čiuožimas. Tik pjūklas čiuožia ne ledu, o (...) medžio paviršiumi. Kartais įvarydamas rakštį autoriui, o kartais – žiūrovui. (...) Ir pjaustinių formos – pačios įvairiausios. (...) Jie hibridiški ir polimorfiški – žvėrelis kaip peizažas, veidas kaip natiurmortas, sportbatis kaip cepelinas (...)“.

Polimorfija netrukdo pamatyti, kad čia dominuoja gerovės simboliai – batai, rankinės, motociklai, katės ant sofos ar kruiziniai laivai, nors yra darbų ir apie meno ar žiūros politiką, antai disnėjiškas gyvulys kaubojaus drabužiais atkišęs pistoletą perspėja: „Atmink, kad menas – tai ne žaidimas“ („Karvių bernas pravarde tamsos šešėlis“, 2002). Labiausiai iš pjaustinių man patinka „Lietsargis“ (2004), lyg atkeliavęs iš 7-ojo dešimtmečio Niujorko, „Piktas angelas“ (2003) – lyg iš tarpukario Paryžiaus, ir homažai („Su meile Brako gitarai“, „Su meile Sezano mauduolei“, 2005) – trimačiai paveikslai apie plastinę pjaustinių kilmę, kur spalvos plokštumėlės pakeičiamos išpjautomis dažytomis medžio kaladėlėmis.

Beveik visi Grigaliūno projektai paremti viena įdomia idėja (matrica) ir ilgu, gausiu, monotonišku rankų darbu (meno lauke turinčiu moteriškumo konotacijų). Tai, ko gero, svarbiausias jo kūrybos bruožas, nors jai dar būdingas vaizdų flirtas su žodžiais, dėlionės principas, žiūrovo dalyvavimas, bendradarbiavimas, meninis tyrimas.

Paroda veikia iki sausio 14 d.

VDA ekspozicijų salės „Titanikas“ (Maironio g. 3) dirba trečiadieniais–šeštadieniais 12–18 val., sekmadieniais 12–16 val. VGMC galerija „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3) dirba antradieniais–penktadieniais 11–18 val., šeštadieniais 11–15 val.