Jeigu tektų išvardinti žinomiausius XIX a. pirmosios pusės Lietuvos dailininkus, turbūt ne vienas pirmiausia paminėtų kone kultiniais senosios dailės atstovais tapusius Joną Rustemą ir Kanutą Rusecką. Vis dėlto dažnai nepelnytai užmirštama ne mažiau ryški Vilniaus meno mokyklos asmenybė – tapytojas, skulptorius, dailės istorikas, vienas gabiausių tuometės Europos ksilografų, o vėliau – ir ne mažiau talentingas gydytojas (!) Vincentas Smakauskas (1797−1876) [1]. Daugelyje sričių itin veiklus ir kūrybiškas menininkas, ko gero, labiausiai išgarsėjo kaip piešėjas ir grafikas. Žinomiausias jo darbas – medžio raižinio technika sukurtos 1841 m. pasirodžiusios Juozapo Ignacijaus Kraševskio poemos „Anafielas“ pirmosios dalies „Vitolio rauda. Giesmė iš Lietuvos padavimų“ (orig.: Witolorauda. Pieśń z podań Litwy) iliustracijos. Kaip minėta, V. Smakauskas taip pat nemažai tapė. Ir nors šiandien dailininko drobių nėra žinoma itin daug, Vilniaus paveikslų galerijoje kabo vienas garsiausių, turbūt ne vieno iš mūsų istorijos vadovėlį iliustravęs, apie 1829 m., galbūt dar studijų Sankt Peterburgo dailės akademijoje metu, V. Smakausko sukurtas istorinis reprezentacinis paveikslas „Steponas Batoras įsteigia Vilniaus akademiją“ [2].
Nors tiesioginių rašytinių liudijimų apie šio savo kūrinio atsiradimo istoriją menininkas ir nepaliko, per turiningą savo gyvenimą jis parašė nemažai straipsnių apie dailę ir dailininkus, kuriuose gana aiškiai išsakė ir savo požiūrį į meną. Svarbus estetinių dailininko nuostatų ir intencijų šaltinis yra ir gausūs minėtajam J. I. Kraševskiui 1840−1850 m. rašyti laiškai, kuriuose apstu įvairiausių tada savo piešimo įgūdžius tobulinusiam rašytojui skirtų menininko patarimų [3]. Tad galbūt šis rašytinis V. Smakausko palikimas padės suvokti ir jo alma mater gimimą įamžinusios drobės kūrybos metu išsikeltus tikslus.
Greičiausiai iškilmingai paminėto 250-ojo Vilniaus universiteto įkūrimo jubiliejaus proga, kaip padėkos ir pagarbos meninį išsilavinimą dalininkui suteikusiai įstaigai ženklas nutapytas [4], vėliau vienoje iš šios aukštosios mokyklos aulų kabėjęs gana didelės apimties darbas vaizduoja svarbų istorinį Lietuvos įvykį. 1579 m. balandžio 1 d., Vilniuje, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras pasirašė privilegiją, kuria dar 1570 m. įsteigta jėzuitų kolegija buvo pertvarkyta į Vilniaus akademiją (pilnas pavadinimas: Alma academia et universitas Vilnensis soocietatis Iesu) [5]. Kaip tik iškilmingą šio dokumento pristatymą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės diduomenei ir pavaizdavo V. Smakauskas. Drobė „Steponas Batoras įsteigia Vilniaus akademiją“ dailininko kūrybiniame kelyje netapo epizodine patirtimi. Per savo karjerą menininkas nutapė nemažai reprezentatyvių Lietuvos ir Lenkijos istorijos įvykius įamžinusių kompozicijų. Apskritai istorinį tapybos žanrą V. Smakauskas suvokė kaip patį svarbiausią ir profesionaliausią, todėl šios srities kūrybai kėlė aukštus reikalavimus: „Tapytoju istoriku niekada nebus tas, kas nėra tobulas portretistas, nes kas, jeigu ne portretistas, turi daugiau įgūdžių ir progų pastebėti tuos sielos virpesius, kurie atsispindi herojaus veide?“ [6].
Vincentas Smakauskas, „Steponas Batoras įsteigia Vilniaus akademiją“, drobė, aliejus, 171 x 210 cm, Lietuvos dailės muziejus
Klasikiniame interjere, horizontalios daugiafigūrės kompozicijos centre, matome ant baldakimo dengiamos sosto pakylos stovintį karališka mantija pasipuošusį pagrindinį šio paveikslo herojų − Steponą Batorą. Savo dvariškių lydimas, prie širdies ranką pridėjęs valdovas puošnioje menėje susirinkusiesiems didikams, aukštiems dvasininkams ir įtakingiems vilniečiams skelbia džiugią žinią, o šie klaupdamiesi jam nuoširdžiai dėkoja. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad šiame kūrinyje V. Smakauskas minėtųjų savo istorinio žanro kūrinio principų visai nesilaikė ir valdovo veide neperteikė tobulų portretinių emocijų. Tačiau čia vertėtų atkreipti dėmesį, kad kurdamas šią istorinę kompoziciją tuo pat metu menininkas nutapė ir kitą proginį paveikslą – reprezentacinį viso ūgio Stepono Batoro portretą [7], kuriame puikiai įvaizdino ne tik detaliai išstudijuotą valdovo laikų madą, bet ir vidinį savo herojaus ryžtą ir didybę. Taigi kurdamas Vilniaus akademijos (universiteto) įsteigimą vaizduojančią drobę V. Smakauskas vis dėlto ėmėsi portretinių Stepono Batoro bruožų tyrimo ir savo atradimais pasinaudojo – geriau įsižiūrėjus didžiajame paveiksle esančios nedidelės karaliaus figūros veide vis dėlto galima įžvelgti tą pačią tvirtybę ir susikaupimą.
Nemažiau menininkui rūpėjo ir tinkami paveikslo spalvų, apšvietimo, perspektyvos efektai. „Dažnai istorinių kompozicijų tapytojui iškyla didelių sunkumų, kai nori perteikti scenos gilumą, atitinkamai sumažinti daiktus ar pastatus, kurie sudaro foną didelėms istorinėms scenoms. Visa tai vaizduojama ne vien linijine perspektyva, bet ir tolimus daiktus apgaubiant lengvu rūku, kurį sudaro oro sluoksnis“– rašo V. Smakauskas [8]. Ir tikrai − gana šilto kolorito drobės „Steponas Batoras įsteigia Vilniaus akademiją“ pirmojo plano figūros, kaip ir įprasta senojoje Vakarų tapyboje, kur kas ryškesnės nei antrojo. Paveikslo foną sudarantys istorinės scenos žiūrovai, kaip ir karalius vilkintys tada populiarios vengriškos stilistikos drabužiais, drobėje virsta kiek monotoniška, kone identiškų šviesių, tolumoje ištirpstančių galvų jūra.
Nors nesunku pastebėti, kad tiek kompozicijos, tiek kolorito požiūriu aptariamame V. Smakausko tapybos darbe sekama klasikinės tapybos tradicijomis, paveikslas vis dėlto nėra „sausai“ klasicistinis. Apie būtinybę išlaikyti stilistinį balansą menininkas užsimena ir laiške J. I. Kraševskiui: „Garbinti senovės graikų kūrinius, uoliai laikytis klasikinių dėsnių arba vėl per daug pasitikėti savimi, paniekinti šiuos dėsnius, kai nori sukurti ką nors nauja, visiškai skirtinga, − tai du kraštutinumai, kurių privalo vengti tobulumo siekiantis dailininkas“ [9]. V. Smakausko sprendimas kūrinyje „Steponas Batoras įsteigia Vilniaus akademiją“ kuo tiksliau perteikti XVI a. antrosios pusės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kostiumą, kaip ir apskritai atsigręžimas ne į antikinės mitologijos ar Biblijos įvykius, o į savo krašto istoriją rodo, kad tapant dailininkui nemažą įtaką darė istorijos svarbą pabrėžiantis ir nacionalinę savimonę skatinantis Romantizmas. Tačiau menininkui ne mažiau rūpėjo ir švietėjiškos pilietinio ugdymo idėjos. Taigi kaip tik Apšvieta ir Romantizmas formavo bei drauge apibendrino dailininko kūrybines, tuomet Rusijos Imperijos okupuotai Lietuvai ypač aktualios, istorinės tapybos intencijas: „Mūsų istorija – tai neišsemiamas paveikslų šaltinis [...]. Tai džiunglės, į kurias tik nedaugelis rašytojų, o ypač mažai dailininkų pažvelgė. [...] Ar kelių Smuglevičiaus kompozicijų, reprodukuotų graviūromis, negalim vadinti istorijos iliustracijomis? Tai pirmieji įžanginiai bandymai, kuriuos reikia toliau patikslinti. [...] Galbūt ateis laikas, kai turėsime istorinę galeriją, paveikslais iliustruotą istorinę kroniką. [...] Šiandien [...] reikia tokių dailininkų, kurie su rašytojais tapytų paveikslus, išsakytų mūsų kronikininkų mintis ir siekius, veiktų ir ugdytų visuomenės požiūrį. Paveikslas be minties yra kaip negyvas kūnas be sielos, dar blogiau – tai ne dailės kūrinys, o pramonės gaminys“ [10].
Tad kiek įmanoma tiksliau vieną esminių istorinių Lietuvos įvykių įamžinanti, apie 1829 m. V. Smakausko nutapyta drobė „Steponas Batoras įsteigia Vilniaus akademiją“ greičiausiai ir turėjo tapti viena iš lietuvių tautos patriotizmą, istorinį ir meninį sąmoningumą ugdančio dailės muziejaus ar, pasak dailininko, – paveikslų galerijos, sudėtinių dalių. Galerijos, kurios mes iki šiol, deja, taip ir nesukūrėme.
[1] Vladas Gasiūnas, Jolanta Širkaitė, „Vincentas Ričardas Smakauskas“, in: Lietuvos dailininkų žodynas, t. 2: 1795−1918 sudarė Jolanta Širkaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 369.
[2] „Steponas Batoras įsteigia Vilniaus akademiją“, ~1829. Aliejus, drobė, 171x219, LDM. Taip pat žr. in: Vilniaus universitetas dailėje, parengė Dalia Ramonienė, Nijolė Tumėnienė, Vilnius: Vaga, 1986.
[3] Vladas Drėma, Vincentas Smakauskas, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2001, p. 6.
[4] Ten pat, p. 28.
[5] Edvardas Gudavičius, Vygintas Bronius Pšibilskis, Algirdas Šidlauskas ir kt., Vilniaus universiteto istorija: 1579−1994, Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1994, p. 32−37; Alfredas Bumblauskas, Sigitas Jegelevičius, Eugenija Ulčinaitė ir kt., Alma Mater Vilnensis: Vilniaus universiteto istorijos bruožai, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2009, p. 129−140.
[6] Vladas Drėma, Vincentas Smakauskas, p. 70.
[7] „Steponas Batoras“, ~1829. Aliejus, drobė, 235x139, Šiaulių „Aušros“ muziejus.
[8] Vladas Drėma, Vincentas Smakauskas, p. 70.
[9] Ten pat, p. 43.
[10] Ten pat, p. 75−76.