Arba vieno peizažo iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus kolekcijos rebusai
Kiekvienas paveikslas turi savo istoriją. Kad ir kokia girdėta būtų ši menotyrininkų taip dažnai vartojama frazė, kaskart reikia dar kartą įsitikinti jos teisingumu. Nes visai kaip ir žmonės, meno kūriniai turi savo individualias biografijas. Visai kaip ir žmonių gyvenimus, juos kartais gaubia paslapties šydas. Istoriniai kataklizmai, dingę ar sunykę inventoriai, egodokumentinių šaltinių stoka bei daugelis kitų priežasčių dažnai nepalieka kito kelio, kaip tik kūrinius nagrinėti remiantis spėjimais, interpretacijomis, artimų pavyzdžių paieškomis ar tiesiog nuojauta. Šia detektyvo darbą labai primenančia dailės istorikams gerai pažįstama „metodika“ tenka kliautis ir stengiantis geriau pažinti Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje (LNDM) saugomą senosios Vakarų Europos dailės kolekciją, kurios ekspozicijos atnaujinimo darbai jau įsibėgėjo.
Vaikštinėjant po tylias Vilniaus paveikslų galerijos sales mieguistą jų ramybę kartas nuo karto sutrikdo nebent tik vieno kito čia užsukusio senosios dailės mylėtojo kosulys ar po jo kojomis sugirgždančios grindų lentos. Regis, triukšmauti nelinkę ir čia jau daugelį metų kabantys paveikslai. Vis dėlto kiekvienas šios galerijos kūrinys tikrai gali papasakoti ne vieną įdomią istoriją. Ne išimtis ir Vilniaus meno mokyklos auklėtinių kūrybai skirtose muziejaus patalpose eksponuojama įspūdinga Vladislovo Neveravičiaus drobė „Atgailaujanti Šv. Marija Magdalietė“. Kas galėtų pagalvoti, kad šį dabar taip ramiai Vilniaus paveikslų galerijoje kabantį, regis, tokios nuobodžios religinės tematikos paveikslą dėl kadaise nepaprasto jo populiarumo galima pavadinti kone lietuviškąja Mona Liza?
Įeinu į nedidelę žymiojo XIX a. Lietuvos tapytojo Kanuto Rusecko kūrybai skirtą muziejaus salę. Štai kultinės grakščiosios „Pjovėja“ ir „Lietuvaitė su verbomis“, štai − rimtasis aštriažvilgsnis dailininko brolis Feliksas Ruseckas. Kiek pasisukus matau ir itališkojo K. Rusecko periodo peizažinius bandymus... Ir staiga žvilgsnis sustoja ties itališkos gamtos ir antikinių griuvėsių vaizdų apsuptyje kabančiu nediduku paveikslu, kuriame spindėte spindi ne kas kita, o šypsena!
Norisi nupūsti užmaršties dulkes nuo iš pirmo žvilgsnio nuobodžių ir nieko nesakančių mūsų senosios dailės paveikslų. Vilniaus paveikslų galerijoje kabo vienas garsiausių, turbūt ne vieno iš mūsų istorijos vadovėlį iliustravęs, apie 1829 m., Vincento Smakausko sukurtas istorinis reprezentacinis paveikslas „Steponas Batoras įsteigia Vilniaus akademiją“.