Paroda Lietuvos Geležinkelių muziejuje
Kartą, prieš gerus penkiolika metų, buvau užsukęs pasižvalgyti po parodą Šiuolaikinio meno centre. Ji buvo eksponuojama pirmame pastato aukšte ‒ ten, kur dabar yra skaitykla. Iš to apsilankymo atmintyje labiausiai išliko štai toks parodoje sutiktos menotyrininkės Renatos Dubinskaitės portretas: sėdėdama ant vienos iš eilėmis surikiuotų kėdžių, palinkusi link televizoriaus ekrano, kuriame buvo rodomas videodarbas, ji susikaupusi kažką žymėjosi užrašų knygelėje. Tuo metu parodoje mes buvome dviese, tad niekieno netrukdomi (ir netrukdydami vienas kitam) galėjome mėgautis ištaigingu neužpildytos erdvės pojūčiu. Renatos tuo metu gerai nepažinojau, tad mūsų netgi neslėgė rutininis įprasto pasilabinimo įsipareigojimas, kuris būtų neabejotinai sutrikdęs šias anonimiškas ekspozicijos erdvės dalybas. Prabėgus keletui dienų, „Šiaurės Atėnuose“ radau jos rašytą parodos recenziją. Tai buvo esė apie lūkuriavimą laukiamuosiuose. Nėra reikalo ir sakyti, kad ši lūkuriavimo rūšis yra ypatinga. Itin ypatinga savuoju banalumu.
„Le Fresnoy“ meno centro paroda ŠMC
Šiuolaikinio meno centre rodomi rinktiniai kūriniai iš prancūzų meno centro „Le Fresnoy“ metinės parodos „Panorama 14“. „Le Fresnoy“ yra ne tik netoli Lilio įsikūręs unikalus meno ir kultūros centras, bet ir podiplominio lygmens audiovizualinio meno studijų mokykla, tyrimų centras, taip pat ir audiovizualinio meno kūrinius prodiusuojanti studija. Kasmetinis parodų ciklas „Panorama“, kaip byloja ir pavadinimas, yra reprezentacinio pobūdžio ir siekia pristatyti „Le Fresnoy“ meno centre sukurtus kūrinius – kitaip tariant, atskleisti ir parodyti jų panoramą.
Toks kūrinių buvimo vienoje parodoje principas, iš vienos pusės, yra šiek tiek formalus – tikėtis ypatingos jų bendrystės tarsi neleistų trūkstama subjektyvi teminė koncepcija. Dėl to visai tikėtina, kad