7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Armėnijos freskos

Restauruotas Sergejaus Paradžanovo šedevras Vilniuje

Nr. 1 (1238), 2018-01-05
Kinas
„Granato spalva“
„Granato spalva“

Nuo sausio 5 d. sekmadienio vakarais pirmąkart Lietuvoje „Skalvija“ rodys originalią Sergejaus Paradžanovo filmo „Granato spalva“ („Nran guyne“, kitas filmo pavadinimas „Sajat Nova“, 1969) versiją. Iš studijoje „Armenfilm“ ir Rusijos kino archyve „Gosfilmofond“ išlikusios medžiagos filmą atkūrė ir restauravo Bolonijos sinemateka bei fondas „L’Immagine Ritrovata“.

 

Sergejus Paradžanovas (1924–1990) buvo ne tik kino, bet ir įsimintinų koliažų kūrėjas. Todėl trumpam režisieriaus bei „Granato spalvos“ pristatymui pasirinkome įvairių pasisakymų koliažo formą.

 

Viktoras Šklovskis, literatūros ir kino teoretikas, scenaristas: „Tavo braižas ir mintys – didžio žmogaus. Pažinojau Chlebnikovą, Majakovskį, Pasternaką, Malevičių, Eizenšteiną ir daug kitų. Labai tavimi tikiu! Nesikabinėk prie žmonių. Jie nekalti. Tau dar liko daug metų...“ (Iš laiško Paradžanovui)

 

Andrejus Tarkovskis, kino režisierius: „Serioža Paradžanovas yra nuostabus! Jis žavus ir protingas, ir rafinuotas, ir delikatus. Jis gyvena siaubingomis sąlygomis ir niekas iš gausių svečių bei tų, kurie su malonumu priima jo dovanas, nenori pajudinti piršto, kad išrūpintų jam butą. Jis neturi nei vandens, nei dujų, nei vonios. Jis serga. Neįtikėtinai geras žmogus...“ (Įrašas dienoraštyje, 1982 m., knyga „Martirologas“)

 

Zavenas Sarkisianas, Paradžanovo muziejaus Jerevane direktorius: „Paradžanovas gimė Tbilisio antikvaro šeimoje. Jo pasakojimuose tėvas iškildavo tai sendaikčių supirkinėtoju, pardavinėjančiu nikeliuotas lovų sieneles, tai sėkmingu avantiūristu, slapta parduodančiu vertingus koljė. Vienoje pasakojimo versijų jaunasis Paradžanovas priverstas ryti safyrus ir rubinus, kad jų nerastų per kratą. Tačiau meilę seniems daiktams Paradžanovas tikrai įgijo vaikystėje ir visą gyvenimą praleido begaliniame stalelių, kilimų, ikonų ir siuvinėtų audinių verpete. Jis puikiai išmanė antikvariatą, azartiškai jį supirkinėjo ir perpardavinėjo, dekoravo draugų butus ir galėjo pasitikti svečią fraze: „Ką atnešei? Ką parduodi?“ Neatsitiktinai vienos jo bylos fonas yra kaltinimai spekuliacija. Iki šiol populiarūs pasakojimai apie kažkokius begalinius Paradžanovo turtus, paveldėtus iš tėvo, kuriuos sovietų milicija norėjo rasti, bet nesugebėjo. Tačiau esmė buvo visai ne pinigai: Paradžanovas galėjo muziejinio lygio daiktą padovanoti atsitiktiniam žmogui ir partempti namo švelniai glausdamas prie savęs surūdijusį dviračio ratą – jis mylėjo, puoselėjo ir apgyvendino daiktų pasaulį visiškai nesavanaudiškai. Paskui viskas buvo panaudojama koliažams, kostiumų eskizams, filmams. Jo draugas operatorius, pavadinęs „Granato spalvą“ idealia komiso parduotuve, juokavo tik iš dalies.“ (Iš prisiminimų apie S. Paradžanovą)

 

Aleksejus Munipovas, žurnalistas, menotyrininkas: „Pasirodžius „Užmirštų protėvių šešėliams“ Paradžanovas suprato, kad Ukrainoje jam nebeleis filmuoti – „Kijevo freskas“ uždarė, kiti siūlymai buvo torpeduojami. Patartas Šklovskio jis rašo scenarijų apie armėnų poeto Sajat Nova gyvenimą, scenarijus džiugiai priimamas „Armenfilm“ kino studijoje: apie „Užmirštų protėvių šešėlių“ sėkmę čia girdėjo, o apie nutrauktus kino bandymus Kijeve – ne.

 

„Sajat Nova“ tampa svarbiausiu Paradžanovo filmu: tai atgijusios viduramžių Armėnijos freskos, spalva trykštančios statiškos mizanscenos-metaforos, šalia kurių apibūdinimas „poetinis kinas“ atrodo kaip sausa buhalterinė ataskaita. Filme nėra dialogų, vos nuspėjamas siužetas, poetą jaunystėje vaidina jaunutė Sofiko Čiaureli (iš viso filme jai teko šeši vaidmenys).

 

Paradžanovas užsisako filmui kailių ir karakulių iš „Sojuzpušnina“ (1931 m. įkurtas susivienijimas, monopolizavęs kailių prekybą SSRS ir eksportą užsienyje, – red. past.) fondų, antikvarinius persiškus šalius ir kilimus, asistentai kalnų kaimuose supirkinėja senovinį sidabrą kibirais tikrąja to žodžio prasme, o pirmosios filmavimo dienos pabaigoje režisierius siunčia į Kino komitetą keistą telegramą: „Šešioliktą rugpjūčio po dviejų mėnesių laukimo buvo paskirta filmavimo diena, kuri visiškai nepasisiekė. Reikalauju uždaryti filmą ir po to apskritai išeinu iš kinematografo. Man pakanka „Kijevo freskų“ ir Tarkovskio represijų.“ Demaršo priežastis – kilimų plovimo scenoms jam nerado masuotės iš tikrų kurdžių. Kadre matyti tik kulnai, bet armėnių kulnai režisieriui netinka.“

 

Olegas Kovalovas, kino istorikas, režisierius: „Sergejaus Paradžanovo biografija taip atitinka masių įsivaizdavimą apie „paprasto genijaus“ gyvenimą, kad atrodo kaip beletristo fantazija. Čia ir tarsi perkūnas iš gryno dangaus nugriaudėjęs šedevras, ir pasaulinė šlovė, ir valdžios persekiojimas, ir metai, praleisti už spygliuotos tvoros, ir draugystė su garsenybėmis, ir namai – gerbėjų piligrimystės vieta, ir kelionės po pasaulį, apstulbintą triukšmingo ir ekspresyvaus maestro pokštų... Bet kiekviename šios biografijos mazge – paradoksas, laužantis įprastos mitologijos taisykles.

 

Filmas „Užmirštų protėvių šešėliai“ (1964) iškart pripažintas šedevru. Jis stulbino ekstatišku grožiu ir atrodė pagimdytas gamtos stichijų. Praradimų tragizmas ir meilės švelnumas, gyvuliškas jausmingumas ir šviesus liūdesys, apeigų siautulys ir kasdienybės proza čia susilydė į galingą būties akordą, „tiesos akimirką“, giminingą saulės smūgiui. Tokį efektą pagimdė nebent tragiškai neužbaigtos Sergejaus Eizenšteino epopėjos apie Meksiką medžiaga...

 

Taip garsiai apie save pareiškiama kelio pradžioje. Bet kai pasirodė „Užmirštų protėvių šešėliai“, Paradžanovas kine buvo dirbęs jau dešimt metų ir jo ankstesni darbai nežadėjo nieko ypatingo. Kas būtų galėjęs nuspėti, kad po filmo, kuriame kalnakasių brigada „perauklėja“ religingą merginą, jis sukurs filosofinę parabolę, pilną religinių motyvų?..

 

„Užmirštų protėvių šešėlių“ savitumas tarytum išstūmė filmą už sovietinio kino konteksto, nors jis ir tapo dėsningu kulminaciniu sovietinio „atlydžio“ akordu. Filmas apdainavo aistrų pasaulį ir „sugrįžimą prie šaknų“, gynė asmenybės vertę ir sėjo abejones „kolektyvine“ tiesa. Paradžanovas išvedė šiuos motyvus į būties lygmenį.

 

Iš esmės filmas atitiko tą naujausio meno atšaką, kurios labiausiai nekentė sovietų dogmatikai, – pokario egzistencializmą. Jausmingi ir ekspresyvūs „Užmirštų protėvių šešėliai“ paradoksaliai buvo toji „nekomunikabilumo poema“, kuri dažniausiai asocijavosi su protingais ir hermetiškais Alaino Resnais ar Michelangelo Antonioni filmais. Po „Užmirštų protėvių šešėlių“ ir jų dinamikos, stiliaus priemonių ir spalvų pliūpsnio „Granato spalva“, priešingai, nustebino estetizuotu statiškumu ir rafinuotu asketizmu. Didžiojo armėnų viduramžių poeto Sajat Nova gyvenimo kelią Paradžanovas parodė pasitelkęs senųjų miniatiūrų stilių, filmo kadrai priminė „stebuklingojo žibinto“ plokšteles, kreipė link šiuolaikinės archaikos asociacijų. Tačiau šios rafinuotos, lėtu ritmu besikeičiančios kino kompozicijos kažkokiu nesuprantamu būdu buvo itin kinematografiškos.

 

Nebūdamas joks politinis kovotojas, 8-ajame dešimtmetyje Paradžanovas tapo pačiu netikėčiausiu „sąžinės kaliniu“, juk, regis, režimui nebuvo reikalo taip žiauriai bausti ekrano fantazijų autorių. Neabejoju, kad valdžia būtų susitaikiusi su Paradžanovo eksperimentais, o laikui bėgant ir įkėlusi jį į „sovietinio daugianacionalinio“ kino vitriną, jei režisierius nors truputį būtų laikęsis režimo ir kūrybinės inteligentijos žaidimo taisyklių. Juolab kad tada menininkui jau nebereikėjo būti visišku niekšu. Kad leistų kurti filmą, reikėjo tik išspausdinti kelias ritualines frazes apie „brangią partiją“ ir išgerti arbatos Kino komitete. Arba bent jau nekeikti režimo ant kiekvieno kampo, viešai nedemaskuoti nomenklatūros „šventenybių“ bei jos pajamų.

 

Sąlygiškai vegetariškais laikais toks mokestis už galimybę kurti filosofines fantazijas atrodė beveik simboliškas. Net geriausi meistrai mokėsi įgyti tas „apsaugines spalvas“, apie kurias sukūrė filmą Krzysztofas Zanussi. Gelbėdamas „Ivaną Rūstųjį“ Sergejus Eizenšteinas klausėsi nuobodžių „tautų tėvo“ pamokymų, Andrejus Tarkovskis kantriai aiškino Filipui Jermašui (Sąjunginio kino komiteto pirmininkas, – red. past.), kodėl „Veidrodžio“ herojė užsinorėjo paskraidyti sapne. (Ir juk „Ivanas Rūstusis“ pasiekė mus, juk Tarkovskiui leido perfilmuoti „Stalkerį“...). Bet neįmanoma įsivaizduoti, kad Paradžanovas – vulkanas, orakulas, keikūnas ir patologiškas plepys – pasakytų nors žodį valdančiųjų kalba.

 

Kuo tvirčiau buvo veržiami ideologiniai „varžtai“, tuo labiau jis laisvėjo ir nebebuvo galima jo sulaikyti nuo beprotiškų ir neapdairių žingsnių. Totalitarinėje visuomenėje, kur viską lemia asmeniniai santykiai, ar protinga erzinti valdininkus ir demonstratyviai nepasirodyti pirmoje uždaroje filmo „Granato spalva“ peržiūroje? Bet Paradžanovui buvo šlykštu net priartėti prie Kino komiteto, ką jau ir kalbėti apie filmų „pramušinėjimą“. Kaip ir iš savo filmų struktūros, jis nuosekliai šalino iš savo gyvenimo viską, kas neturėjo nieko bendra su menu, tarsi siekdamas idealiai įkūnyti mitą apie laisvą ir nepriklausomą genijų. Regis, dėl šio savo „pagrindinio kūrinio“ jis erzino valdžią, lindo į akis, gaišo laiką bufonadoms ir nebūtiniems išsišokimams. Todėl iš pirmo žvilgsnio iracionalios represijos prieš Paradžanovą buvo ne išprotėjusios valdžios keistenybė, o dėsningas rezultatas, apie kurį dar 1924 m. traktate apie architektūros prigimtį rašė Kazimiras Malevičius, tvirtindamas, kad viską vienai politinei minčiai pajungiančios sistemos ir menas iš esmės yra priešiški vienas kitam, nes jei jie nors truputį nesutaria, sistemos prisipildo kalėjimų kitaip mąstantiems. (Iš teksto apie Sergejų Paradžanovą leidinyje „Naujausia rusų kino istorija. 1986–2000“)

 

Sergejus Paradžanovas: „1969 m. sirgau abipusiu plaučių uždegimu. Gulėjau ligoninėje, jaučiau, kad mirštu, ir maldavau gydytojo pratęsti gyvenimą bent šešioms dienoms. Per tas šešias dienas parašiau scenarijų. Jame kalbu apie savo vaikystę. Kai Tbilisis pradėjo plėstis, senos kapinės tapo miesto dalimi. Tada mūsų šviesi, skaisti ir saulėta vyriausybė nusprendė panaikinti kapines ir paversti jas kultūros parkais, t.y. medžius, alėjas palikti, o kapus ir antkapius sunaikinti. Atvažiuoja buldozeriai ir griauna kapines. Tada į mano namus ateina dvasios – mano protėviai, nes jie tapo benamiais. Mano senelis ir mano senelė, ir ta kaimynė, kuri man pasiuvo pirmuosius marškinius, tas kaimynas, kuris pirmas mane išmaudė turkiškoje pirtyje. Galiausiai aš mirštu ant jų rankų ir protėviai mane laidoja. Iš visų mano neparašytų ir neįgyvendintų scenarijų iš pradžių norėčiau pastatyti šitą...“ (Scenarijaus „Išpažintis“ įžanga)

 

Parengė Kora Ročkienė

„Granato spalva“
„Granato spalva“
„Granato spalva“
„Granato spalva“
„Granato spalva“
„Granato spalva“
„Granato spalva“
„Granato spalva“
Sergejus Paradžanovas
Sergejus Paradžanovas