Kur traukia sugrįžti

Praėję metai Lietuvos šokio kultūrai buvo dosnūs – sukurta nemažai naujų spektaklių, naujų vaidmenų, visose šokio erdvėse vyko intensyvus darbas, garantuojantis šios meno srities tradicijų tęstinumą ir žadantis naujų proveržių. Tačiau ne apie viską užteko laiko tinkamai pagalvoti, ne viskuo pavyko pasidalinti ar bent jau užfiksuoti.

Tolygiai plėtojosi visos Lietuvos choreografijos kryptys – baletas, šokio teatras, šiuolaikinis šokis, pramoginio ir konceptualiojo šokio formos, kurios visos turi teisę į savo vietą po saule ir gali būti įdomios tiems, kurie žvelgia į šokį kaip į vieną įvairios šiuolaikinės kultūros elementų.

Naujaisiais metais reikės dar kartą pažiūrėti spektaklius, kurių premjera įvyko 2017-aisiais – sutvirtinti arba pakoreguoti pirmuosius įspūdžius, likusius po šokio spektaklio „Idiotas“ (choreografė Anželika Cholina, ACH teatras, premjera 2017-09-18), taip pat vieną kartą pažiūrėjus pirmą kartą Lietuvoje pastatyto Johanno Strausso baleto „Kita Pelenės istorija“ (choreografas Gianni Santucci, Kauno valstybinis muzikinis teatras, premjera 2017-11-18). Liko nepažiūrėta ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro premjera – spektaklis „Karmen“ (choreografė Aušra Krasauskaitė, premjera 2017-08-11) – šis kūrinys jau turi nemenkas interpretavimo tradicijas (buvo rodomi Krzysztofo Pastoro, Jurijaus Smorigino, Anželikos Cholinos variantai, sukurti įvairiose Lietuvos scenose), tad naujasis bandymas vėl papasakoti istoriją, kurią kompozitoriui Rodionui Ščerdinui įkvėpė Prospero Mérimée herojė ir Georgeʼo Bizet muzika, turėtų būti įdomus.

Kompozitoriaus Mindaugo Urbaičio ir choreografo Martyno Rimeikio „Procesas“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, premjera – 2017-12-01) sulaukė palyginti nemažai Lietuvos šokį analizuojančių profesionalų reakcijų, išsamią Olgos Dolinos recenziją galima rasti latvių portale www.ballet.dance.lv. Spektaklį entuziastingai sutiko visa Lietuvos baleto bendruomenė, todėl keista, kad šį sezoną jis tebus rodomas vienintelį kartą – vasario 9-ąją, o bilietai jau išparduoti.

Būna ir taip, kad kai kurie mūsų menininkų sukurti šokio kūriniai aplenkia Lietuvos sceną. 2017-aisiais tokiu tapo spektaklis „Prokofjew kennenlernen“ („Pažintis su Prokofjevu“), kurį Ašafenburgo (Vokietija) miesto teatre parodė menininkai iš Lietuvos. Lapkričio 19 d. įvykusį spektaklį pastatė choreografė Edita Stundytė, fortepijonu skambino Rytis Sakuras, šoko baleto solistai Olga Konošenko (Prokofjevo žmona Lina), Rūta Juodzevičiūtė (Mira Mendelson), Romas Ceizaris (Sergejus Prokofjevas), Igoris Zaripovas (Sergejus Diagilevas, Milicininkas, KGB agentas), taip pat Ašafenburgo Jaunimo šokio teatro artistai (grupinių šokių choreografiją sukūrė šio teatro vadovė Sonja Heeg); prieš spektaklį apie kompozitorių pasakojo Christiane Franke. Būtų įdomu šį darbą pamatyti ir Lietuvoje.

* * *

Lietuvos šokio kultūros raidai itin reikšminga Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus veikla – spektakliai, koncertai, su baleto menu supažindinantys ne tik Vilniaus, bet ir kitų Lietuvos miestų žiūrovus. Birželio 1 d. Šokio teatre įvyko spektaklio, prie kurio prisidėjo poetas Julius Keleras, premjera – pagal jo libretą mokyklos mokytojai sukūrė polistilistinį šokio spektaklį „Karalaitė murzė“, vienąkart pažiūrėjus palikusį prieštaringus įspūdžius.

Šokio teatre surengtas ir metų pabaigos koncertas „Vive le Ballet“, kuriame turėjo progos pasirodyti beveik visi Baleto skyriaus moksleiviai.

Pirmoje dalyje prisimintas Vytauto Brazdylio sukurtas Léo Delibesʼo baletas „Kopelija“, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre rodytas beveik dvidešimt metų ir vėliau kuriam laikui atgaivintas Šokio teatre. Sklandžiai sujungtos pirmo ir antro veiksmo scenos konspektyviai papasakojo baleto siužetą apie jaunuolį, merginos meilę panūdusį iškeisti į lėlės-automato mechaninius jausmus. Šį epizodą atliko tryliktos klasės moksleivės Darija Seliukaitė (Svanilda) ir Dominyka Vosyliūtė (Kopelija), taip pat dvyliktokas Martynas Čiučiulka (Francas), jie pasirodė artistiški ir įtaigiai perteikė savo personažų savybes.

Koncerte tradiciškai parodyta nemažai epizodų iš klasikinių baletų – Alberto variaciją iš Adolpheʼo Adamo „Žizel“ šoko 12 klasės moksleivis Ilja Chudalejevas (mokytojas Petras Skirmantas), variaciją iš „Venecijos karnavalo“ – aštuntokas Jonas Bernardas Kertenis, Ali variaciją iš Adamo „Korsaro“ – Martynas Čiučiulka (abiejų vaikinų mokytojas – Danielius Kiršys), Akteono variaciją iš baleto „Esmeralda“ – vienuoliktokas Danielius Voinovas. Lengvai, elegantiškai variaciją iš Marios Taglioni baleto „Drugelis“ pašoko vienuoliktos klasės moksleivis Edvinas Jakonis. Pastaruosius du moksleivius klasikinio šokio moko Petras Skirmantas.

Techniškai sudėtingą solo iš Boriso Asafjevo baleto „Paryžiaus liepsna“ atliko dešimtokė Anastasija Semaško (mokytoja Gražina Dautartienė), o Raimondos variaciją iš to paties pavadinimo Aleksandro Glazunovo baleto muzikaliai, su įkvėpimu šoko Milda Luckutė – buvusi Eglės Špokaitės baleto mokyklos auklėtinė, dabar – Baleto skyriaus septintokė, ją moko Deimantė Karpušenkovienė.

Ryškiais judesiais, temperamentu įsiminė dar viena Eglės Špokaitės mokykloje baleto pagrindų įgijusi jaunoji šokėja – šeštokė Elzė Sadauskaitė (mokytoja Jolanta Vymerytė), pašokusi Viktorijos Bobinaitės sukurtą „Trajektoriją“. Į koncerto programą taip pat įtraukti mokyklos mokytojų sukurti epizodai – Ingos Kibildienės „Ryto daina“ (šoko ketvirtokė Saulė Žitkutė) bei Jolantos Vymerytės „Fosilija“ (atliko šeštokė Liepa Mikaliūnaitė).

Viena iš vis labiau ryškėjančių Baleto skyriaus misijų – palaikyti lietuviškos choreografijos gyvybę prikeliant iš užmaršties seniau sukurtus ir jau neberodomus kūrinius, taip pagerbiant ir choreografus, kurie jau iškeliavo amžinybėn. Šį kartą parodyti Egidijaus Domeikos (1954–1998) baleto „Metų laikai“ fragmentas „Žiema“ (šoko dvyliktokės Paula Krivickaitė, Kamilė Pilibaitytė ir tryliktokė Darija Seliukaitė, mokytojos – Loreta Bartusevičiūtė-Noreikienė ir Audronė Domeikienė), komiškas Česlovo Žebrausko (1930–2016) choreografinis vaizdelis „Palangos Juzė“, kurį puikiai suvaidino dešimtokai Paulina Čistovaitė ir Šarūnas Valiūnas (mokytojai – Gražina Dautartienė ir Aleksandras Semionovas), moderniosios plastikos kelią į Lietuvos baleto sceną priminė Alfredo Kondratavičiaus spektaklio „Afrikietiški eskizai“ ištrauka (solistė – tryliktokė Emilija Šumacherytė, mokytoja – Aušra Gineitytė).

Lietuvos šiuolaikinio šokio klasika tapusio choreografo Vyčio Jankausko spektaklio „Lauko vidury“ fragmentą atgaivinto dvyliktos ir tryliktos klasių moksleiviai Erikas Žilaitis, Dorėja Atkočiūnas, Miglė Čaplinskytė ir Valerija Gneuševa (mokytoja – Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė). 

Kaip ir kituose koncertuose, šiame pristatytos pačių mokinių sukurtos interpretacijos (mokytojas – Vytautas Brazdylis), leidžiančios jiems patiems analizuoti ir pažinti žinomų ir mažiau žinomų šiuolaikinių choreografų kūrybą: Carolinos Cantinho „Intuiciją“ pagal Hanso Zimmerio muziką filmui „Šerlokas Holmsas“ šoko dešimtokas Pijus Ožalas, Oscaro Araizo baleto „Šeimyninės scenos“ pagal Franciso Poulenco muziką fragmentą atliko aštuntokai Nora Straukaitė, Nerija Eimutytė, Jonas Bernardas Kertenis ir dvyliktokė Saulė Auglytė, o visą koncertą užbaigė ekspresyvus Georgeʼo Balanchineʼo „Who cares?“, kurį šoko dešimtokės Vakarė Radvilaitė ir Rūta Karvelytė (mokytoja Gražina Dautartienė).

* * *

Šokio, judesio meno įspūdžiai šiais laikais sklinda ne tik iš scenos, bet ir iš kitų erdvių – pirmiausia interneto, kuriame apstu netikėtų atradimų bei informacijos, nuolat turtinančios supratimą apie Lietuvos ir pasaulio šokio istoriją bei nūdieną. 2017 m. Lietuvos literatūros ir meno archyvas gavo beveik 300 kilogramų dokumentų iš Australijos, tarp kurių – ir baleto artistės Janinos Giedraitytės archyvo dalis; tikėtina, kad tyrinėjant šį vertingą palikimą bus galima daugiau sužinoti ir apie kitus Lietuvos baleto pirmeivius, po Antrojo pasaulinio karo nublokštus į Australiją: Borisą Čunovą, Janiną Drazdauskaitę ir kitus.

O pirmą 2018-ųjų dieną kartu su menininko Žilvino Kempino sveikinimu atkeliavo nuoroda, atskleidžianti naujas šiuolaikinio meno, šokio ir naujojo cirko bendradarbiavimo galimybes – aktoriaus, šokėjo ir akrobato Yoanno Bourgeois performanso „La mécanique de l’Histoire“ („Istorijos mechanika“) įrašas (https://www.youtube.com/watch?v=vNWWSf_NR4E&t=325s). Kūrinys, spalio mėnesį pristatytas Paryžiaus Panteone – neoklasicistinės Jacques-Germaino Soufflot architektūros aplinkoje, įspūdingai suderina intelektą ir jausmą, racionalumą ir intuiciją. Aplink batutą besisukanti laiptų konstrukcija keturiems atlikėjams suteikia galimybę kristi ir, atsimušus į tamprų batuto paviršių, vėl iškilti ant tų pačių laiptų. Stulbinamai tikslus žongliravimas kūnais hipnotizuoja ir stebina fizikos bei mechanikos dėsnių išmanymu, gebėjimu per juos pasakyti apie žmogų ir jį supantį pasaulį kur kas daugiau nei kokia nors istorija, kurios konkretybės amžinai besisukančiame ir besikartojančiame pasaulyje atrodo smulkios ir nereikšmingos. Tokios mintys ne kartą kilo ir žiūrint Martyno Rimeikio „Procesą“, į kurį būtinai norėsis sugrįžti.