Kultūros terpėje Lietuvos, Latvijos ir Estijos muzikinius ryšius jau kelis dešimtmečius stiprina Baltijos šalių orkestrų festivalis, rengiamas Valstybinio simfoninio orkestro ir šį kartą sugrįžęs po dvejų metų pertraukos. Šiemet jis nušviestas tikrai ypatingos šventinės auros – visos trys valstybės švenčia savo atkūrimo šimtmetį. Todėl ir trijų festivalio koncertų programos, galima tikėtis, prasmingai įsimbolina šią išskirtinę progą.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Ketvirtadienį bus atidarytas 68-asis tarptautinis Berlyno kino festivalis. Atidarymo filmu pasirinkta animacinė Weso Andersono „Šunų sala“ („Isle of Dogs“). Tai pasakojimas apie dvylikametį berniuką japoną, kuris vyksta į salą – milžinišką šiukšlyną, kad išgelbėtų ten ištremtą mylimą šunį. Berniukas gyvena ateityje. Jo miesto meras nusprendė, kad mieste nebėra vietos šunims. Kartu su benamiais šunimis berniukas pradės kelionę, nulemsiančią ateitį.
![]() | ![]() | ![]() |
Monika Plentauskaitė – jaunosios kartos tapytoja, šiuo metu tęsianti tapybos magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Sausio 17 dieną Vilniaus meno galerijoje „Meno niša“ atsidarė pirmoji dailininkės solo paroda sostinėje, kurioje ji pristatė savąjį „Butaforijų parką“. Parodai einant į pabaigą, susitikome su Monika pakalbėti apie jos kūrybą, parodą ir iš kur ji semiasi idėjų paveikslams.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() |
Prieš keletą metų netrukus po „Oskaru“ apdovanotos „Meilės“ sėkmės Michaelis Haneke paskleidė žinią apie naują projektą – filmą apie virtualioje erdvėje bendraujančius personažus, kurie pirmą kartą gyvai susitinka flash mob akcijoje. Nors daugelis tikėjosi „Balto kaspino“ ir „Meilės“ problemų tąsos, filmas apie kompiuterinius noliferius tarsi žadėjo sugrįžimą į pradinį – technologinį Haneke’s filmų teminį lauką. Pradėjęs „Septintu kontinentu“, kuriame aktyvaus personažo teisėmis funkcionuoja televizija, pastatęs „Benio video“ ir „Paslėpta“, kuriuose dėmesys jau sutelktas į filmuotus vaizdus, Haneke sukrėtė žiūrovus austriška ir amerikietiška „Smagių žaidimėlių“ versijomis, kuriose tiek personažų, tiek žiūrovų psichika ima veikti kompiuterinio žaidimo režimu. Visa technologinė Haneke’s filmų serija atrodė kaip atvira struktūra, itin palanki vis naujų technologijų inspiruotiems tęsiniams. Todėl, susidoroję su pirmine nuostaba tokiu Haneke’s aplinkkeliu į savo kūrybos ištakas, žiūrovai vis dėlto manė galį gana gerai nuspėti, ką žada planuojamas režisieriaus kūrinys.
![]() | ![]() | ![]() |
Teatro meno saugykla – atmintis. Kitaip nei su kino personažais, teatre kiekvienas susitikimas yra nepakartojamas, nors aktorių kartojamas šimtus kartų. Laikinumas – skaudžiausia ir gražiausia teatro savybė. Spektaklio įrašas negali prilygti užgimstančiam ryšiui tarp aktorių ir žiūrovų. Galvoti apie teatro aktorės kūrybą – tai prisiminti jos veikėjas ir į nepatikimą atmintį įsirėžusius spektaklių fragmentus. Spektaklis nėra filmas, kurį kada panorėjus galima dar kartą peržiūrėti, sustabdyti ar atsukti atgal. Kiekvieno žiūrovo atmintyje saugomi vis kiti aktorių sukurti personažai ir skirtingos spektaklių akimirkos. Tai – svari priežastis eiti į teatrą, nes personažai ieško vaizduotės, kurioje galėtų egzistuoti. Aktorė Airida Gintautaitė sukūrė daugiau kaip dvidešimt teatro veikėjų, kurios gyvena žiūrovų atmintyje. Sugrįžtu į saugyklą, kur aktorės sukurtų veikėjų vardai prasideda raide M: Marie, Miranda ir Margarita, o jas sieja tikėjimo motyvas.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() |
Sakoma, kad be „Žizel“, kaip ir be „Gulbių ežero“, būtų sunku įsivaizduoti baleto tradiciją, galbūt todėl jų dramatiniai vaidmenys yra trokštamas kiekvienos balerinos išbandymas. Lygiai prieš savaitę Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje pagrindinį baleto „Žizel“ vaidmenį šoko Anglijos ir Kanados nacionalinių trupių primabalerina Jurgita Dronina. LNOBT scenoje Dronina jau yra šokusi „Žizel“ (2013 m.), taip pat „Gulbių ežere“ (2014 m.) ir „Bajaderėje“ (2015 m.). Praėjusį kartą Droninos partneris „Žizel“ buvo Paryžiaus operos baleto trupės primarijus Mathias Heymannas, šįsyk Albertą įkūnijo taip pat kviestinis solistas Alejandro Virellesas, šokantis Bavarijos valstybiniame balete.
Jurgos Barilaitės paroda neseniai baigėsi. Tačiau ji atstovauja tai parodų kategorijai, kuri ilgai neužsimiršta. Atrodo, kad šamaniški, beprotiški ir kartu preciziškai tikslūs Barilaitės būgnų dundesiai, šauksmai, šviesų blyksniai perskrodė ne tik kelių pastarųjų dešimtmečių istoriją, bet ir apsnūdusią kasdienybę, rutiną, įprastus kiekvieno ritualus. Taip yra todėl, kad ši, pasak projekto kuratorės Laimos Kreivytės, „pankiškai perdainuojama istorija“, yra kupina kasdienybės psichodelikos ir taiklios visokių mus supančių blogybių, nesąmonių pajuokos ir kritikos. Tai pasiutusiai stintapūkį šokantis triko be kūno, senojo Žvėryno griuvėsiuose rasta „dejuojanti“ šaknis, apsikabinusi plytą, visi tie parodoje sklidę šūksniai, murmesiai, garsai, kuriuos galėjo kurti patys žiūrovai, mušdami, užgaudami įvairius improvizuotus būgnus...
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Saulė gali būti suvokiama dvejopai. Kaip dangaus kūnas, artimiausia žvaigždė, pagrindinis energijos šaltinis. Arba kaip dievybė, simbolis kažko tolimo, pasakiško, nepažįstamo. Kaip ir kiekvieną objektą, ją galime suprasti racionaliai ir metafiziškai. Panašią binarinę protas / jausmas opoziciją siūlo ir Žilvino Landzbergo specialiai „Post“ galerijai sukurta instaliacija „Paslėpta saulė“, ji tęsia galerijos projektą, pristatantį Lietuvos šiuolaikinės skulptūros tendencijas.
Aldouso Huxley’io romanas „Puikus naujas pasaulis“ pasirodė 1932 m., ir tai ne pirmoji antiutopija. Tačiau rašytojas bene pirmasis jame satyriškai aprašė vartotojų visuomenę. Knygos veiksmas nukelia į 2541-ųjų Londoną. Visi pasaulio žmonės gyvena vienoje valstybėje. Vartojimas čia tapo kultu, o vartojimo dievu laikomas Henry Fordas. Žmonės gimsta ne natūraliai, o auginami specialiuose fabrikuose. Jau embriono stadijos jie padalijami į penkias kastas, vaikai nuo mažens rengiami tiems darbams, kuriuos atlieka jų kastos. Tačiau didžiąją visų darbų dalį daro mašinos, todėl laisvalaikio sukeltas problemas dažniausiai sprendžia narkotikai. Jie trumpina gyvenimą ir žmonės miršta nespėję pasenti, jauni ir gražūs. Šioje visuomenėje sunaikinti visi kilnūs ir stiprūs jausmai, religija, menas ir fundamentalus mokslas. Užtat klesti įvairūs pakaitalai, pavyzdžiui, masinių pramogų industrija. Beveik visi žmonės laimingi, bet knygoje aprašomas gyvenimas tų, kurie negali pritapti prie visuomenės. Jie nesugebėjo „įsisavinti“ visuotinio kolektyvizmo, yra individualybės. Nežinau, kaip tai skamba visuotinio ir kolektyvinio FB laikais, bet Leslie Libmano ir Larry Williamso televizijai sukurtą „Naujo puikaus pasaulio“ ekranizaciją (LRT, 9 d., šįvakar, 23 val.), manau, neprošal pasižiūrėti.
![]() | ![]() | ![]() |
Geriausiu pasaulio operos teatru tituluojama Niujorko „Metropolitan Opera“ nustebina kiekvieną, kuris tik įžengia pro įspūdingas pastato duris Linkolno centre. Jame įsikūrusios vienos geriausių koncertinių salių Niujorke, taip pat teatras ir Julliardo šokio, dramos ir muzikos mokykla. 2018 metus „Metropolitan Opera“ pradėjo opera vaikams „Jonukas ir Grytutė“ ir operete „Linksmoji našlė“, taip pat sausį buvo parodytos operos „Toska“, „Figaro vedybos“, „Kaimo garbė“ ir „Pajacai“, „Meilės eliksyras“ ir „Trubadūras“.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() |