Tapytoja M. Plentauskaitė: „Savo darbais bandau atskleisti autentikos trūkumą“

Monika Plentauskaitė – jaunosios kartos tapytoja, šiuo metu tęsianti tapybos magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Sausio 17 dieną Vilniaus meno galerijoje „Meno niša“ atsidarė pirmoji dailininkės solo paroda sostinėje, kurioje ji pristatė savąjį „Butaforijų parką“. Parodai einant į pabaigą, susitikome su Monika pakalbėti apie jos kūrybą, parodą ir iš kur ji semiasi idėjų paveikslams.

Kodėl „Butaforijų parkas“?

Manau, kad „Butaforijų parkas“ atskleidžia, kad aplinkoje trūksta tikrumo, autentiškumo, parodo šių savybių stygių realybėje. Iš tikrųjų norėčiau pradėti pasakoti apie parodos idėją nuo pradžių. Butaforijų parkas yra nuoroda į mano paveikslų konstravimo būdą, kaip aš atrandu tą butaforiją. Aš ją atrandu vaizduose, kurie yra antriniai šaltiniai: šeimos albumuose, asmeninėse fotografijose. Jose yra fiksuojama mano kasdienybė ir ne tik mano patirtys. Manau, kad fotografija yra patirties liudijimas. Šie liudijimai susibūriuoja į paveikslą ir tame atvaizde matai kažkokias plokštumas. Nebesupranti ar tai tikra, ar tai netikra. Nežinai, ar taip įvyko iš tiesų, nors tai yra patirties liudijimas. Kai ardau šiuos liudijimus iš fotografijų, vaizdai virsta koliažu. Ir jie tampa tam tikra butaforija. Butaforija ta prasme, kad aš juos režisuoju. Iš jų ateina teatrališkumas. Šiais darbais bandau atskleisti autentikos trūkumą.

Galerijos gale, kampe, kabo diptikas. Ar jame yra tavo autoportretas?

Kai anksčiau manęs paklausdavo, ar čia tu, kas čia vaizduojama, kokia paveikslo istorija, drąsiai atsakinėdavau. Nes galvodavau, kaip įdomu, kad klausia. Manau, kad kiekvienas klausimas yra to paveikslo dalis, todėl autoriui nereikia aiškinti, kas jame vaizduojama. Beje, mano paveiksluose yra labai daug naratyvo, pasakojimo, todėl nemanau, kad reikėtų atsakyti. Žmogus gali įtarti, bet tai nebus teiginys.

Ar laikytum šios parodos kūrinius savirefleksija?

Be abejonės. Kartu ir aplinkos refleksija. Ateini į parodą, ir matai autoriaus veidrodį. Ne vien tik autoriaus, bet ir savo veidrodį gali pamatyti.

Paroda padalinta į dvi erdves. Vienoje labiau vyrauja vidaus interjerai, kitoje gamta. Ar ir gamtoje kuri butaforiją?

Parodą padalinau į dvi dalis. Žiūrovą pasitinka tamsus miškas, kuris atrodo kaip ir gamtos peizažas, bet tarsi irgi butaforinis. Jis taip pat tapytas iš fotografijų, kurios turi tam tikras istorijas. Šio darbo, pavadinto „Pavasaris“, pirminė intencija buvo pavaizduoti būseną, kai devynerių metų pasiklydau miške. Po kokių dvylikos metų nuvykau fotografuoti Panemunės miško. Tikriausiai fotografijoje ir ieškau tos patirties, tikrumo likučio.  Ir po to tapiau paveikslą. Šis kūrinys vėliau supanašėjo į XIX a. saloninę tapybą. Gavosi ironiškas. Taigi ta gamta, kuri kaip ir nėra gamta, įveda į vidinį interjerą, kuris vėlgi yra sukonstruotas. Mano darbuose išvis nėra gamtos, nebent už langelio, už užuolaidos.

Monika Plentauskaitė, „Nakties sargyba", 2017

Tavo kūrinio „Nakties sargyba“ pavadinimas referuoja į Rembrandto kūrinį. Kiek tau artima jo kūryba?

Šis kūrinys yra parafrazė. Paveikslas cituojamas jį tik perfrazuojant kaip komentarą. Paveikslo fonas yra konkretus Kražių peizažas. Nutapiau savo akis, babytės veidą, savo vaikystės avinėlį. Viskas tarsi vaikiškai sentimentalu. Tačiau staiga atsiranda mažaūgio žmogaus kūnas. Visgi peizažo prasme jis yra milžinas.   

Prisimenu, kad bakalauro metu tapei Kražių bažnyčios interjerą. Kaip perėjai prie šios temos?

Ten aš irgi tapiau iš fotografijų. Tik apsiribojau viena vieta (Kražiai yra mano mamos gimtinė). Dabar mano kūryboje Kražiai patapo ne esminė ašimi, bet vis dar yra matomi pro mano nutapytus langus. Bakalaure zakristija buvo kaip šventovė, kur dedu savo šventus prisiminimus. Aišku, ten buvo daug grėsmingos nuotaikos, kadangi pati bažnyčia yra paminklas Kražių skerdynių aukoms. Nuo šių paveikslų organiškai perėjau prie dabartinės kūrybos, kurioje taip pat tyrinėju senas fotografijas, albumus, savo apylinkes. Iš tėčio pusės daugelis vaizdų atkeliavo iš Panemunės miško. Mano tėtis gimė Sibire, Vorkutoje, ir vėliau sugrįžo į Kauną. Devynerių metų vaikui tas Panemunės miškas atrodė begalinis.

Tai pirmoji tavo solo paroda sostinėje. Koks tavo ankstesnis santykis su galerine erdve?

Galerinėje erdvėje asmeninės parodos nebuvau surengusi. Tačiau esu dalyvavusi kolektyvinėse parodose. Šiuo metu mano darbas kabo Kaune, „Meno parko“ galerijoje, parodoje „Kontr-argumentas“. Anksčiau buvau surengusi dvi asmenines parodas Kražių vienuolyne. Man atrodė, kad ta vieta puikiai išpildo mano kūrybos koncepciją. Todėl kilo noras surengti ten parodą – atrodė, kad šie kūriniai turi ten kabėti.

Tavo paroda yra projekto „Meno erdvė jauniems menininkams“ dalis. Kaip manai, ar trūksta tokių projektų Lietuvos meno erdvėse?

Nežinau, trūksta ar netrūksta. Iš tiesų dar apie tai negalvojau. Žinau, kad Kaune panašūs procesai vyksta „Meno parko“ galerijoje. „Meno niša“ labai daug skiria dėmesio jauniems menininkams. Apskritai šiuo metu jiems skiriama nemažai dėmesio. Bent jau kiek pati pastebiu. Tačiau ir patys menininkai yra labai aktyvūs. Tikiuosi, kad šie projektai vyks ir toliau, bet ne tik jauniems kūrėjams, bet visiems ambicingiems, norintiems įgyvendinti savo idėjas.

Paroda „Butaforijų parkas“ veikia galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) iki vasario 15 d.