7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Muzikiniai tautų reprezentantai

Baltijos šalių orkestrų festivalio pirmojo koncerto įspūdžiai

Paulina Nalivaikaitė
Nr. 7 (1244), 2018-02-16
Muzika
Andris Poga ir Latvijos nacionalinis simfoninis orkestras. G. Bataščiuko nuotr.
Andris Poga ir Latvijos nacionalinis simfoninis orkestras. G. Bataščiuko nuotr.

Kultūros terpėje Lietuvos, Latvijos ir Estijos muzikinius ryšius jau kelis dešimtmečius stiprina Baltijos šalių orkestrų festivalis, rengiamas Valstybinio simfoninio orkestro ir šį kartą sugrįžęs po dvejų metų pertraukos. Šiemet jis nušviestas tikrai ypatingos šventinės auros – visos trys valstybės švenčia savo atkūrimo šimtmetį. Todėl ir trijų festivalio koncertų programos, galima tikėtis, prasmingai įsimbolina šią išskirtinę progą.

 

Toks proginis Latvijai skirto pirmojo festivalio koncerto (vasario 9 d.) akcentas turėjo būti latvio Arturo Maskato kūrinio „The Song of the Baltics“ („Baltų daina“) premjera. Šioje kompozicijoje, kaip pats kūrėjas pasakojo, atsispirta nuo bendrų istorinių ir kultūrinių šalių „kontrapunktų“, įžangoje skamba trumpos frazės visų Baltiją supančių šalių kalbomis, kol galiausiai lieka estų, latvių ir lietuvių kalbos, suskambančios estų poeto Paulo-Eeriko Rummo, latvių poetų Vizmos Belševicos ir Ojarso Vaciečio bei lietuvio Sigito Gedos eilėmis. Deja, siaučianti gripo epidemija privertė koncerto programą gerokai koreguoti: susirgus vienam garsiausių latvių tenorų Aleksandrui Antoņenko, kuris A. Maskato kūrinyje buvo nepakeičiamas, teko operatyviai reaguoti ir surasti naują solistą bei keisti visą antros dalies programą. Todėl vietoje „Baltų dainos“ girdėjome kitą A. Maskato kūrinį simfoniniam orkestrui –„Tango“ – ir Ludwigo van Beethoveno Fantaziją fortepijonui, chorui ir simfoniniam orkestrui.

 

Pastarojo kūrinio solistu pakviestas jaunosios kartos latvių pianistas Reinis Zariņis, kaip skelbiama, koncertuojantis prestižinėse Europos koncertų salėse. Kartu su juo Fantaziją atliko valstybinis choras „Latvija“ ir Latvijos nacionalinis simfoninis orkestras, kuriam tą vakarą dirigavo Andris Poga. L. van Beethoveno kūrinys, manyčiau, buvo gana vykęs „pakaitalas“ A. Maskato opuso premjerai. Nors kompozicijų mintis, be abejo, skiriasi, Fantazija savo galinga sudėtimi ir iškilmingu finalu Kongresų rūmų salėje sukūrė tikrai šventišką atmosferą. Neretai vertinama kaip Devintosios simfonijos pirmtakė, Fantazija iš tiesų ją ypač primena ir choro melodijomis, ir iškilmingu teksto tonu, nors joje dainuojama ne apie žmonijos draugystės džiaugsmą, o apie muzikos galią ir „grakštų, žavų bei saldų mūsų gyvenimo harmonijų garsą“. Atlikdamas šį Vienos klasiko kūrinį, „Latvijos“ choras patvirtino latvių chorinio meno profesionalumą, netrūko kolektyvui ir emocinės įtaigos – kūrinio finale sklandė tikrai didinga nuotaika. R. Zariņis taip pat paliko gerą įspūdį, itin artikuliuotai skambėjo ir greitesni pasažai, ir kita muzikinė medžiaga – pedalu nepiktnaudžiauta, ko gero, ir apeliuojant į galimą autentišką, kažkiek klavesino maniera dvelkiantį kūrinio skambesį, kai modernių fortepijonų dar nebuvo. Malonu buvo klausytis solisto ir orkestro darnos, išlaikant abipusę dialektišką beethovenišką įtampą ir kontrastų žavesį.

 

Prieš Fantaziją skambėjo ir dėl savo intensyvumo tarsi preambule į dramatišką L. van Beethoveno muzikos pasaulį tapo A. Maskato „Tango“. Turiu pripažinti – pamačiusi, kad programoje tarp grandiozinių Jeano Sibelijaus ir L. van Beethoveno opusų skambės „lengvasis“ žanras, kiek sutrikau. Gal nebūčiau to sureikšminusi, jei koncertas nevyktų nacionalinių švenčių fone, tad pagalvojau, jog ir programa turėtų būti kruopščiai apgalvota. Vis dėlto abejonės nuslūgo pasigirdus muzikai. Išraiškingo, aštraus ritmo, aistringų melodijų kupiname kūrinyje įprasto simfoninio orkestro skambesį papildė klavesino, ksilofono ir akordeono spalvos. Nevienaplanė, nuo trapiai jausmingos lyrikos iki ugningos, aistringos dramos svyruojanti kompozicija – pavyzdys, kad šokio žanras, tango, gali suskambėti solidžiai tarp klasikinės muzikos gigantų opusų ir pateikti ne menkesnę garsinę dramą. Teigiamą įspūdį, žinoma, sustiprino Latvijos nacionalinio simfoninio orkestro atlikimas: aštri, „kampuota“ ir tikslumo reikalaujanti ritmika kolektyvui nebuvo kliūtis, o transliuota emocija galėtų būti atsakas tiems, kurie kaltina Šiaurės europiečius šaltu charakteriu: muzikos vedimas, intensyvumas ir įtampa išliko ligi paskutinio garso.

 

Ne mažiau puikiai Latvijos orkestras atsiskleidė pirmoje koncerto dalyje, atlikdamas J. Sibelijaus Antrąją simfoniją D-dur, op. 43. Šis kūrinys festivalio koncerte – reveransas dar vienai Baltijos regiono valstybei Suomijai, savo nepriklausomybės šimtmetį šventusiai pernai. Neatsitiktinai buvo pasirinkta būtent ši suomių kūrėjo kompozicija: Antroji simfonija vadinama suomių laisvės šaukle, laisvės simboliu. Iš tiesų, J. Sibelijus buvo ryški kultūros lauko figūra suomių nepriklausomybės judėjime. Kaip ir Lietuvoje, taip ir Suomijoje XIX–XX a. sandūroje tautiškumą slopino Rusijos imperijos vykdoma cenzūra, bet J. Sibelijus buvo vienas iš rezistentų ir tai viešai deklaravo savo kūryba: ryškus protestas (net nebyliu jo pavadinti negalėtume...) buvo kompozitoriaus simfoninė poema „Finlandia“. Menininkas visą gyvenimą rėmė suomių nepriklausomybės idėją, o keletu metų vėliau jo parašyta Antroji simfonija ilgainiui tapo suomių laisvės simboliu. „Mano Antroji simfonija – tai sielos išpažintis“, – apie šį savo kūrinį yra pasakęs pats kompozitorius, kurio muzika sutartinai laikoma „suomiškumo“ įsikūnijimu, tarsi suomiškos dvasios grynuoliu.

 

„Šis kūrinys yra tikras šedevras, o ir dalis repertuaro, atspindinčio geriausias Latvijos nacionalinio simfoninio orkestro savybes”, – teigė Latvijos nacionalinio simfoninio orkestro dirigentas A. Poga, kartu sugretindamas J. Sibelijų ir A. Maskatą, kurių muzikoje jaučiamas siekis reprezentuoti tautos identitetą ir mentalitetą. Na, galbūt šis latvio siekis mums būtų geriau atsiskleidęs ne „Tango“ muzikoje, kuri, šiaip ar taip, natūraliai siejasi su pietų šalių tradicijomis, o turėjusioje nuskambėti „Baltų dainoje“. Tačiau dirigento žodžiai apie J. Sibelijaus simfonijoje atsiskleidžiančias geriausias orkestro savybes pasirodė tikrai taiklūs. Skonio reikalas – jausti didesnę ar mažesnę simpatiją atliekamai muzikai, tačiau likti abejingam pačiam atlikimui, manau, buvo neįmanoma. Džiugu, kad Vilniuje, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio išvakarėse, galėjome džiaugtis aukšto lygio mūsų kaimynų latvių simfoniniu muzikavimu, ir belieka apgailestauti, kad Kongresų rūmų salė nebuvo tokia pilna, kokia vertėjo būti.

Andris Poga ir Latvijos nacionalinis simfoninis orkestras. G. Bataščiuko nuotr.
Andris Poga ir Latvijos nacionalinis simfoninis orkestras. G. Bataščiuko nuotr.
Andris Poga ir Latvijos nacionalinis simfoninis orkestras. G. Bataščiuko nuotr.
Andris Poga ir Latvijos nacionalinis simfoninis orkestras. G. Bataščiuko nuotr.
Reinis Zariņis ir valstybinis choras „Latvija“. G. Bataščiuko nuotr.
Reinis Zariņis ir valstybinis choras „Latvija“. G. Bataščiuko nuotr.
Reinis Zariņis. G. Bataščiuko nuotr.
Reinis Zariņis. G. Bataščiuko nuotr.
Reinis Zariņis ir Andris Poga. G. Bataščiuko nuotr.
Reinis Zariņis ir Andris Poga. G. Bataščiuko nuotr.