Romantinė baleto siela

Sakoma, kad be „Žizel“, kaip ir be „Gulbių ežero“, būtų sunku įsivaizduoti baleto tradiciją, galbūt todėl jų dramatiniai vaidmenys yra trokštamas kiekvienos balerinos išbandymas. Lygiai prieš savaitę Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje pagrindinį baleto „Žizel“ vaidmenį šoko Anglijos ir Kanados nacionalinių trupių primabalerina Jurgita Dronina. LNOBT scenoje Dronina jau yra šokusi „Žizel“ (2013 m.), taip pat „Gulbių ežere“ (2014 m.) ir „Bajaderėje“ (2015 m.). Praėjusį kartą Droninos partneris „Žizel“ buvo Paryžiaus operos baleto trupės primarijus Mathias Heymannas, šįsyk Albertą įkūnijo taip pat kviestinis solistas Alejandro Virellesas, šokantis Bavarijos valstybiniame balete.

„Žizel“ – vienas seniausių išlikusių baleto spektaklių (premjera Paryžiaus Karališkoje muzikos akademijoje įvyko 1841 m.), jungiantis realius ir fantastinius elementus. Kur slypi šio baleto siela, apie kurią svajoja kiekviena balerina ir kuria šimtmečiais žavisi publika?

Pirmame romantinio baleto veiksme vyrauja žemiška meilės istorija: Albertas (Alejandro Virelles), susižadėjęs su Batilda (Rūta Lataitė), susižavi vėjavaikiška Žizel (Jurgita Dronina) ir tikina ją savo ištikimybe. Motina (Urtė Bareišytė) ir jai palankumą rodantis Hilarionas (Mantas Daraškevičius) įspėja merginą apie galimą grafo lengvabūdiškumą. Tačiau tik pati sužinojusi apie Alberto sužadėtuves, Žizel neištveria išdavystės ir miršta iš sielvarto. Atrodytų, romantinis, bet painus pirmo veiksmo siužetas nustelbia šokį: scenoje dominavo pantomima, charakteriai ir pasakojimas, judesį pasitelkiantis tik kaip puošmeną.

Tačiau antras veiksmas į sceną grąžina gaivališką šokio sielą: Žizel vėlę globoti imasi vilisės – už savo nuoskaudas vidurnakčio šokiais keršijančios vėlės. Pasak legendos, jeigu smalsus jaunuolis pastebi vilises, šios nepaleidžia jo iš šokio siautulio iki pat mirties. Į vilisių sąžinės teismą patekęs Albertas nežūva tik Žizel dėka. Ji įstengia įtikinti vilisių valdovę Mirtą (Anastasija Čumakova) panaikinti prakeiksmą išdavusiajam Albertui.

Solistų „mainai“ – dažnas reiškinys klasikinių baletų spektakliuose. Ir publikai, ir teatro trupei tokie „mainai“ naudingi, leidžiantys ir pamatyti, ir palyginti, ir bendradarbiauti. Tiesa, pirmas „Žizel“ veiksmas su kviestiniais solistais buvo kiek įtemptas, tačiau ne svečiams, o trupei: susikaustę pas de deux, neužtikrinti kordebaleto šokėjai. Išryškėjo LNOBT trupės sceniniai uždaviniai ir Jurgitos Droninos laisvė interpretuojant choreografinę personažo partitūrą. Interpretuoti šokį mūsų teatro solistai taip pat geba, bet dažniau choreografiškai erdvesniuose spektakliuose („Romeo ir Džuljeta“, „Bolero+“, „Procesas“ ir kt.). Antrojo veiksmo atmosferą dalijosi vilisių šokis ir jautrus Čumakovos Mirtos dialogas su Droninos Žizel, perteikiantis Jules’io Perrot, Jeano Coralli ir Mariaus Petipa choreografiją.

To vakaro Jurgitos Droninos Žizel išsiskyrė stipria vidine personažo dramaturgija, įveikusia pirmojo veiksmo dominantę pantomimą. Nors Droninos artistinė prigimtis dera su trapiomis, vėjavaikiškomis ir įsimylėjusiomis „džuljetomis“, norisi ją matyti choreografiškai sudėtingesniame, subtilesniame baleto spektaklyje. Smalsu, kaip ji atrodytų Raudonosios Žizel vaidmenyje? Ar galėtų jautri, subtili, spalvinga Droninos Žizel, Bajaderė, Odeta-Odilija pavirsti stipria, valdinga ar net kerštinga heroje? Įdomu, kaip šis virsmas atrodytų scenoje. Vis dėlto smalsu, kaip į dar neužmirštą teatrą atvykusi Kanados ir Anglijos (o prieš tai ir Švedijos) nacionalinėse scenose šokanti solistė šokyje gali atskleisti savo baleto sielą.

Nors apie spektaklio kokybę publikos reakcija šiandien mažai ką tepasako, užsienio scenose švytinčios primabalerinos pasirodymas Lietuvos teatre sukvietė kur kas pilnesnę salę nei prieš du mėnesius įvykusi „Proceso“ premjera. Suprantama, – LNOBT publika labiau mėgsta klasikinius pastatymus (juolab su užsienio žvaigždėmis), ji klasikinė, nekintanti jau daug metų. Naujausias LNOBT sceninis „Žizel“ variantas daugiau nei trisdešimties metų senumo. Ano meto scenografiniai bandymai vaizduoti fantastinius, mistiškus pasaulius šiandieniniam žiūrovui atrodo naivūs. Stebint jautrią ir žemišką Jurgitos Droninos Žizel, LNOBT spektaklio scenovaizdis atrodė pernelyg pretenzingas. Galbūt atnaujinti vizualinį spektaklių paveikslą vertėtų dažniau? Galbūt šis žingsnis į LNOBT salę pakviestų ir naujos / jaunos publikos?