7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Gimtadienis su „Turangalila“

Kad ir ką sakytų prieš šventimus nusiteikę skeptikai, šventės reikalingos. Jos suteikia daug džiaugsmo ir mums nuolat stingančio pozityvumo. Kartais švenčių reikia tam, kad padarytume ką nors išties nepaprasto. Gintaras Rinkevičius jau dvidešimt devynerius metus iš eilės švenčia savo įkurto Valstybinio simfoninio orkestro gimtadienius. Švenčia tikrai ne bet kaip ir ne dėl paties šventimo. Kiekvienais metais tuo pačiu metu jis su orkestru surengia ypatingą gimtadienio koncertą su įsimenančia nekasdieniška programa. Nuolat nepastoviame mūsų gyvenime toks nuoseklus pastovumas kelia pagarbą.

Už liūdnumo

Menininkas yra iš to laiko, kai visko buvo daug mažiau, kai ko išvis nebuvo, bet čia ne apie talentą ir kūrybą, o apie buitį ir atmosferą. Todėl kai jo kūrybos reprezentacijos tik trupiniais šen bei ten galima buvo rasti, irgi atrodė kažkaip įprasta, savotiškai (aišku, iškreiptai) logiška. Net kai pasikeitė laikai ir net kai Agnė Narušytė parašė savo „Nuobodulio estetiką“, kur buvo įteikti visi įrankiai minimalistinei fotografijai gliaudyti, kuklūs Remigijaus Pačėsos motyvai, padėti pakraščiuose ar viena kita nuotrauka įterpti į didesnį pasakojimą apie pasikeitusį fotografijos veidą, atrodė savo vietoje, kaip gėlė ant palangės ar tas švarkas ant sofos. Tik po geros parodos tapo aišku, kad Pačėsos kūryba yra dar toli gražu ne išsemtas, o uždelsto veikimo reiškinys, kuris kaip tik dabar skleidžiasi mums prieš akis.

„Netflix“ maratonas teatre pagal Artūrą Areimą

Teatras, kaip ir dauguma aplinkinių reiškinių, neatsiejamas nuo bendros kultūros pažangos. Rudenį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pasirodęs Łukaszo Twarkowskio spektaklis „Lokis“ iškėlė gana aukštą formos bei technologijų panaudojimo kartelę ir prilygsta Vakarų Europos teatro standartams. Nors Vakarų Europoje kažin ar būtų kas nors nauja. Bet režisieriaus iš Lenkijos sukurtas spektaklis rodo, kad mūsų teatras nebesivelka iš paskos ir drąsiai vejasi esamąjį laiką bei tendencijas.

Garso ir emocijos režisierius

2017-ųjų pabaiga vienam ryškiausių jaunosios kartos dirigentų Modestui Barkauskui buvo turtinga sėkmių ir pokyčių. Prestižiniame dirigentų konkurse Lenkijoje laimėjęs bronzinę batutą, neilgai trukus iš maestro Donato Katkaus jis perėmė ir Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinio orkestro meno vadovo ir dirigento pareigas. Emocijoms kiek atslūgus, su dirigentu kalbamės į visus poslinkius jau žvelgdami iš nedidelės perspektyvos.

Mirė kino operatorius Audrius Kemežys

Vasario 5 dieną netekome žymaus Lietuvos kino operatoriaus Audriaus Kemežio.

Audrius Kemežys gimė 1973 m. spalio 5 d. Birštone. 1998 m. baigė Lietuvos muzikos akademiją, Teatro ir kino fakultetą, Kino ir televizijos katedroje įgijo operatoriaus specialybės bakalauro laipsnį.

 

Kino operatorius Audrius Kemežys – kūrėjas, pelnęs daugybę Lietuvos ir užsienio apdovanojimų, be jo šiandieninis lietuvių (ypač dokumentinis) kinas ir jo nuolatiniai tarptautiniai pasiekimai sunkiai įsivaizduojami. A. Kemežys – operatorius, kurį kiekvienas režisierius ar prodiuseris, kviesdamas kartu dirbti, vertino pirmiausia kaip bendraautorį. Jo atsidavimas profesijai, nuolatinis ieškojimas, kaip įgyvendinti įdomiausius vizualinius uždavinius, gerai žinomas ir kino kūrėjams, ir kritikams.

 

„Kenotafas“, „Raminas“, „Aš perėjau ugnį, tu buvai su manimi“, „Moteris ir ledynas“ (rež. Audrius Stonys), „Kaip mes žaidėme revoliuciją“, „Meistras ir Tatjana“ (rež. Giedrė Žickytė), „Pokalbiai rimtomis temomis“, „Specialistė“, „Balkonas“ (rež. Giedrė Beinoriūtė), „Radviliada“ (rež. Ramunė Rakauskaitė), „Prieš parskrendant į Žemę“ (rež. Arūnas Matelis), „Senekos diena“ (rež. Kristijonas Vildžiūnas) – tai toli gražu ne visas sąrašas pastaraisiais metais sukurtų juostų, kurių sėkmė tarptautinėje erdvėje ar savo šalies ekranuose labai priklausė nuo A. Kemežio kūrybiškumo.

 

A. Kemežio, bene vienintelio keturiasdešimtmečių operatorių kartos, kūryba pratęsia geriausias Lietuvos kino operatorių mokyklos tradicijas gebėjimu filmuojamą objektą, subjektą, temą apibendrinti, kartu su režisieriais suteikti visuotinumo pojūtį. Operatorius buvo labai jautrus šiuolaikinėms tendencijoms, reikalaujančioms gebėjimo paveikiai perteikti realybę. Šia prasme A. Kemežys unikalus – jo gebėjimas pamatyti, užfiksuoti, parodyti žiūrovams smulkiausias kasdienybės detales, akimirkas, smulkmenas sukurdavo ir savitą paties operatoriaus pasaulį.

 

Būdamas įdėmus operatorius, jis niekada nėra įžeidęs žmogaus, gyvio ar gyvenimo. A. Kemežio kantrybė (be šios savybės sunkiai galimas realybės „priartinimas“) buvo skirta sulaukti atsivėrimo, o ne šokiruojančio kadro. Tai ypač etiškas operatorius. Šis jo bruožas atsiskleidžia visuose filmuose, tačiau gal labiausiai – ypatingo jautrumo ir supratimo iš visos kūrybinės grupės reikalavusioje G. Beinoriūtės juostoje apie socialiai pažeidžiamus vaikus „Pokalbiai rimtomis temomis“.

 

Lietuvos kinematografininkai liūdi netekę brangaus kolegos ir nuostabaus draugo. Nuoširdžiai užjaučia A. Kemežio šeimą, artimuosius ir bendražygius.

Kada gi?

Vieni buvo sukurti pernai, bet Lietuvoje dar nepasirodė. Kiti laukia premjerų kino festivaliuose šiemet. Treti pradėti filmuoti, o ketvirti, regis, taip niekada ir neišvys kino ekranų.

Tapybos enfant terrible

Rimvidą Jankauską-Kampą (1957–1993) ne man pirmam norisi vadinti Lietuvos modernios tapybos enfant terrible. Tiek dėl bohemiško, netgi destruktyvaus gyvenimo būdo, tiek dėl gaivališkos, visus tuometinius kanonus laužančios kūrybos, kuri dėmesį prikausto ekspresyviais, nesuvaržytais potėpiais, grynų ir sodrių spalvų pliūpsniais bei masyviais darbų formatais. Menininko reikšmę Lietuvos tapybos laukui yra pagrįstai įvertinusi menotyrininkė Raminta Jurėnaitė: „Kampas vienas pirmųjų ėmė naudoti tokią šiuolaikišką, atvirą spalvą, agresyvesnį tapymo būdą. O taip stipriai – pats pirmas. Ir tai, be abejonės, išlaisvino kitus.“ (Rūta Marcinkevičiūtė, „Pasaulis – juodosios Kampo saulės šviesoje“, www.kamane.lt)

Dar kartą apie nieką

Kad suprastum, kokia nyki yra Lietuvos populiariosios kultūros erdvė, tereikia užmesti akį kad ir į debiutinį Roberto Kuliūno filmą „Aš Žvaigždė.“, kurio pavadinime įsivėlusios rašybos klaidos tik liudija apie ne ten, kur derėtų, dedamus akcentus. Nemanau, kad ištversite filmą iki pabaigos, tuo labiau jog tai – nevykusi amerikiečių komikų Andy Sambergo, Akivos Schafferio, Jormos Taccone muzikinės komedijos „Popžvaigždės istorija: niekada nesustok nepasiduoti“ („Popstar: Never Stop Never Stopping“, 2016) jeigu ne kopija, tai akivaizdus inspiracijos šaltinis. Sakyčiau, pastarajame filme Sambergas ir bičiuliai kultivuoja labai jau specifinį humoro jausmą, kurio subtiliu nepavadinsi. O Kuliūno filme nelieka net šio kad ir berniokiško vulgaraus humoro. Satyrą apie heteroseksualią „žvaigždę“, jos desperatiškus bandymus įtvirtinti mačo įvaizdį ir popkultūros absurdiškumą, banalumą apskritai, siaubingus dainų tekstus (bent jau taip bandau pateisinti filmą) keičia dar vienas lietuvių filmas apie vėlyvą infantilo vyro brendimą. Nesinorėtų dabar užsiiminėti psichoanalize, bet ar jums neatrodo, kad tai kažką sako?

Vytautas „Siemens“ arenoje

„Nieko nėra nuostabesnio, kaip matyti Vladislovą Jogailą ir Jadvygą auksu ir brangakmeniais žibančiais drabužiais“, – 1816 m. Vilniaus miesto teatre pamatęs Juliano Ursyno Niemcewicziaus ir Karolio Kurpińskio operą „Jadvyga, Lenkijos karalienė“ susižavėjęs savo dienoraštyje įrašė Vilniaus universiteto studentas Teodoras Krasińskis. Po dviejų šimtų metų Vilniuje vėl pasirodė Jogaila ir Jadvyga, pavaizduoti Lenkijos karalių Jogailą deheroizuojančioje perspektyvoje – šį kartą kaip Baltarusijos valstybiniame akademiniame operos ir baleto teatre pastatyto Viačeslavo Kuznecovo baleto „Vytautas“ herojai, sudarę draugiją Lietuvos istorijos ikonoms – Vytautui, Onai Vytautienei, Kęstučiui, Birutei.

Antikinė tragedija ar komedija?

Turiu prisipažinti, niekada nebuvau graiko Yorgoso Lanthimoso filmų gerbėja, nors režisierius turi išties keistą, trikdantį humoro jausmą, kuris kartais gali patraukti dėmesį ir išprovokuoti nervingą juoką. Naujame savo filme „Šventojo elnio nužudymas“ („The Killing of a Sacred Deer“, JAV, Airija, D. Britanija, 2017) Lanthimosas siekia išlaikyti kur kas rimtesnį toną nei, pavyzdžiui, ankstesniame „Omare“, tačiau ir čia matome ne vieną absurdišką sceną su juodojo humoro atspalviais. Nors, atrodo, būtent režisieriaus rimtumas, pretenzingumas, bandymai gąsdinti žiūrovą labiausiai kuria šį humoristinį efektą. Todėl filmas gali palikti juodosios komedijos, sukurtos kuo rimčiausiu veidu, įspūdį.

PUSLAPIS
IŠ
1003