Autorius: Nerijus Milerius

Nerijus Milerius

Nauji filmai – „Laiminga pabaiga“

Prieš keletą metų netrukus po „Oskaru“ apdovanotos „Meilės“ sėkmės Michaelis Haneke paskleidė žinią apie naują projektą – filmą apie virtualioje erdvėje bendraujančius personažus, kurie pirmą kartą gyvai susitinka flash mob akcijoje. Nors daugelis tikėjosi „Balto kaspino“ ir „Meilės“ problemų tąsos, filmas apie kompiuterinius noliferius tarsi žadėjo sugrįžimą į pradinį – technologinį Haneke’s filmų teminį lauką. Pradėjęs „Septintu kontinentu“, kuriame aktyvaus personažo teisėmis funkcionuoja televizija, pastatęs „Benio video“ ir „Paslėpta“, kuriuose dėmesys jau sutelktas į filmuotus vaizdus, Haneke sukrėtė žiūrovus austriška ir amerikietiška „Smagių žaidimėlių“ versijomis, kuriose tiek personažų, tiek žiūrovų psichika ima veikti kompiuterinio žaidimo režimu. Visa technologinė Haneke’s filmų serija atrodė kaip atvira struktūra, itin palanki vis naujų technologijų inspiruotiems tęsiniams. Todėl, susidoroję su pirmine nuostaba tokiu Haneke’s aplinkkeliu į savo kūrybos ištakas, žiūrovai vis dėlto manė galį gana gerai nuspėti, ką žada planuojamas režisieriaus kūrinys.

Laima Kreivytė, Nerijus Milerius

„Lėtosioms peržiūroms“ pasibaigus

Gruodį įvyko paskutiniai „Lėtųjų peržiūrų“ seansai, skirti Mártos Mészáros ir Margarethe von Trottos kūrybai. Pateikiame Laimos Kreivytės ir Nerijaus Mileriaus tekstus su viltimi, kad visais požiūriais sėkmingas pusmetį trukęs filmų rodymo ir kino apmąstymo būdas bus pratęstas ir šiemet.

Nerijus Milerius

Straipsnis parengtas kaip monografijos Vizualinė prievarta kine dalis (tyrimus ir leidybą remia Lietuvos kultūros taryba, sutarties nr. S/HUM - 4(6.49)/ 2016).

Meno santykis su mirtimi – itin specifiškas. Taip yra todėl, kad mirtis mene figūruoja ne kaip viena (nors ir privilegijuota) tema, bet kaip paties meno testavimo ir išbandymo būdas. Viena vertus, mirtis visada nurodo į tokią ribą, kurios menas nėra pajėgus peržengti. Antra vertus, tam tikros meno formos ar paskiri menininkai sudaro tokį tandemą su mirtimi, kuris suteikia pridėtinį intensyvumą ne tik sukurtiems meno kūriniams, bet ir pačiai mirčiai bei jos suvokimui.

Toks meno ir mirties tandemas efektyviausiai veikia būtent tada, kai meno ir mirties poveikis yra abipusis. Atrodytų, vieša mirties bausmė savaime yra tokia intensyvi, kad jai nereikia jokių kitų ją sustiprinančių dirgiklių. Vis dėlto viešos mirties bausmės dažnai būdavo organizuotos taip, kad primintų ritualą ar net gerai surežisuotą reginį. Prancūzų meno istorikas Danielis Arasse savo 1987 m. veikale „Giljotina ir teroro vaizduotė“ aprašė ešafotą kaip teatro sceną, o viešą nukirsdinimą – kaip teatro spektaklį. 1992 m. amerikiečių avangardo klasikas Peteris Wilsonas pastatė Georgo Büchnerio pjesę „Dantono mirtis“, kur pačią teatro sceną suformavo kaip ešafotą, o tamsą perskrodžiančią šviesą – kaip giljotinos geležtę. Giljotina kaip teatras. Teatras kaip giljotina. Giljotina ir teatras skolina vienas kitam savo stiprybę, kartu tikėdamiesi įveikti savo pačių trūkumus. Teatralizuojant mirties bausmę, nukirsdinimui siekiama suteikti tobulą reginio – spektaklio – formą. Suformuojant sceną kaip ešafotą, patį spektaklį norima transformuoti į simbolinę mirties nuosprendžio ir bausmės įvykdymo erdvę.