Ko laukti, kai laukti yra ko

Ketvirtadienį bus atidarytas 68-asis tarptautinis Berlyno kino festivalis. Atidarymo filmu pasirinkta animacinė Weso Andersono „Šunų sala“ („Isle of Dogs“). Tai pasakojimas apie dvylikametį berniuką japoną, kuris vyksta į salą – milžinišką šiukšlyną, kad išgelbėtų ten ištremtą mylimą šunį. Berniukas gyvena ateityje. Jo miesto meras nusprendė, kad mieste nebėra vietos šunims. Kartu su benamiais šunimis berniukas pradės kelionę, nulemsiančią ateitį.

Prieš ketverius metus Andersono filmas „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ jau atidarė Berlinalę ir sulaukė gana prieštaringų vertinimų. Ko gero, „Šunų sala“ bus sutikta palankiau ne tik dėl aktualios temos ar todėl, kad animacija dabar patinka visiems, bet dar ir todėl, kad visi pasiilgo naujo režisieriaus filmo, beje, jį netrukus galės pamatyti ir Lietuvos žiūrovai. „Šunų sala“ rodoma pagrindinėje festivalio programoje – joje 24 filmai. Konkurse dėl „Auksinio lokio“ varžysis 19 filmų. Didžiojo konkurso žiuri vadovaus vokiečių režisierius Tomas Tykweris, žiuri nariai – belgų aktorė Cécile de France, kino kritikai Chema Prado (Ispanija) ir Stephanie Zacharek (JAV), prodiuserė Adele Romanski (JAV) ir japonų kompozitorius Ryuichi Sakamoto, rašęs muziką Bernardo Bertolucci, Pedro Almodóvaro, Briano De Palmos, Alejandro Gonzálezo Iñárritu filmams.

Susiplanuoti iš anksto tokio didelio festivalio peržiūras sudėtinga, filmų aprašymais taip pat sunku pasikliauti, dažnai apvilia ir garsūs vardai, bet jau išsirinkau kelis filmus, kurių pasistengsiu nepraleisti. Tai konkurse rodomas vokiečių režisieriaus Christiano Petzoldo „Tranzitas“ („Transit“, Vokietija, Prancūzija). Kaip ir ankstesniame „Fenikse“, garsiausias vadinamosios Berlyno mokyklos režisierius, regis, kalbės apie tapatybę. Sprendžiant iš aprašymo, tai į mūsų dienas perkelta 1944 m. pasirodžiusio autobiografinio vokiečių rašytojos Annos Seghers romano ekranizacija. Pagrindinis veikėjas imigrantas nori iš Marselio patekti į JAV. Jis turi mirusio rašytojo dokumentus ir pamilsta jo mylimąją, o ši nežino, kad rašytojas nusižudė, ir desperatiškai jo ieško.

„Auksiniu lokiu“ už „Elitinį būrį“ prieš kurį laiką apdovanotas José Padilha ne konkurse parodys filmą „Septynios Entebės dienos“ („7 Days in Entebbe“, JAV, D. Britanija). Tai nebe pirmas bandymas rekonstruoti garsųjį lėktuvo pagrobimą, kai 1976 m. palestiniečiai teroristai pagrobė iš Tel Avivo į Paryžių skridusį „Air France“ lėktuvą. Lėktuvas buvo nutupdytas Ugandoje, o palestiniečiai pareikalavo išmainyti įkaitus į nuteistus nusikaltėlius. Sprendimas, kaip elgtis, buvo priimtas tik po savaitės. Konkurse rodomas Eriko Poppe’s filmas „Utoja, liepos 22-oji“ („Utøya 22. Juli“, Norvegija) primins Utojos saloje įvykusią tragediją, kur Andersas Breivikas nužudė dešimtis jaunuolių. 

Pagrindinėje programoje, bet ne konkurse bus, parodytas ir naujas Steveno Soderbergho filmas „Unsane“ (JAV). Paskutiniais metais režisierius garsėja filmais, kurie tyčiojasi ir iš Holivudo taisyklių, ir iš komercinio kino. „Unsane“ nufilmuotas „iPhone“, filmo herojė – jauna moteris (Claire Foy), kankinama haliucinacijų ir persekiojimo manijos. Ji uždaroma į psichiatrijos ligoninę, bet gal iš tikrųjų viskas vyksta tik jos galvoje?

Prieš porą metų Berlinalė konkurse parodė beveik devynių valandų trukmės Lavo Diazo filmą. Šiemet filipiniečių režisierius pristatys naują kūrinį „Velnio sezonas“ („Ang Panahon ng Halimaw“, Filipinai). Filmas pristatomas kaip antimiuziklas ir roko opera, jo trukmė tik 234 minutės. 

Pastaraisiais metais Berlinalėje pasigesdavau filmų iš Vidurio ir Rytų Europos, nors pernai kaip tik vengrės Ildiko Enyedi „Apie kūną ir sielą“ (beje, debiutinis režisierės „Mano XX amžius“ (1989) šiemet bus rodomas restauruotų filmų programoje) sulaukė „Auksinio lokio“, o Agnieszkos Holland ir Kasios Adamik „Pėdsakas“ – „Sidabrinio lokio“ ir Alfredo Bauerio prizo. Šiemet filmų iš mūsų geografinių platumų ženkliai nepadaugėjo. Labiausiai laukiu Małgorzatos Szumowskos „Veido“ („Twarz“, Lenkija). Tai bus antroji (po „Kūno“, taip pat prieš kelerius metus pelniusio Berlinalės apdovanojimą) sumanytos trilogijos dalis – šiuolaikinė pasaka apie žmogų, kuris katastrofoje prarado veidą. Po novatoriškos operacijos jis grįžta į gimtuosius kraštus, tačiau žmonės nežino, kaip traktuoti nelaimėlį. Jis visiems yra svetimas. Pagrindinį vaidmenį filme sukūrė Mateuszas Kościukiewiczius.

Nesu didelė Aleksejaus Germano jaun. kūrybos gerbėja, manau, kad jis tik savo genialiojo tėvo stiliaus imitatorius, tačiau filmas „Dovlatovas“ („Dovlatov“, Rusija, Lenkija, Serbija) sudomino, nes jo herojus – rašytojas, emigrantas, ilgai draustas savo tėvynėje. Tai originali ir kartu tragiška figūra, atspindinti „atlydžio“ inteligentų dramą. Filme pasakojamos kelios rašytojo gyvenimo dienos 1971-ųjų lapkritį. Tarp veikėjų bus ir Josifas Brodskis. Daug žada „Dovlatovo“ operatoriaus pavardė – Łukaszas Żalis meistriškai nufilmavo „Oskaru“ apdovanotą Pawelo Pawlikowskio „Idą“. Seniai pagrindinėje festivalio programoje nebuvo filmo iš Bulgarijos – „Ágą“ (Bulgarija, Vokietija, Prancūzija) sukūrė Milko Lazarovas. Rumunijai konkurse atstovaus debiutantė Adina Pintilie ir jos filmas „Touch Me Not“ (Rumunija, Vokietija, Čekija, Bulgarija, Prancūzija).

Beveik 50 filmų iš 40 šalių parodys „Panoramos“ programa, kurioje visada daug originalių dokumentinių filmų. „Panorama Dokumente“ atidarys čeko Jano Geberto filmas „Kai ateis karas“ („Až přijde válka“), prabylantis apie šių dienų nacionalizmą. Filmo veikėjas – jaunas slovakas, priklausantis paramilitaristinei organizacijai. Suprantama, tai tik menka dalis filmų, kuriuos norisi pamatyti. Tikiuosi, kad liks laiko ir vertingai retrospektyvai, kurioje plačiai pristatomas Veimaro respublikos kinas.

Živilė Pipinytė