Aldouso Huxley’io romanas „Puikus naujas pasaulis“ pasirodė 1932 m., ir tai ne pirmoji antiutopija. Tačiau rašytojas bene pirmasis jame satyriškai aprašė vartotojų visuomenę. Knygos veiksmas nukelia į 2541-ųjų Londoną. Visi pasaulio žmonės gyvena vienoje valstybėje. Vartojimas čia tapo kultu, o vartojimo dievu laikomas Henry Fordas. Žmonės gimsta ne natūraliai, o auginami specialiuose fabrikuose. Jau embriono stadijos jie padalijami į penkias kastas, vaikai nuo mažens rengiami tiems darbams, kuriuos atlieka jų kastos. Tačiau didžiąją visų darbų dalį daro mašinos, todėl laisvalaikio sukeltas problemas dažniausiai sprendžia narkotikai. Jie trumpina gyvenimą ir žmonės miršta nespėję pasenti, jauni ir gražūs. Šioje visuomenėje sunaikinti visi kilnūs ir stiprūs jausmai, religija, menas ir fundamentalus mokslas. Užtat klesti įvairūs pakaitalai, pavyzdžiui, masinių pramogų industrija. Beveik visi žmonės laimingi, bet knygoje aprašomas gyvenimas tų, kurie negali pritapti prie visuomenės. Jie nesugebėjo „įsisavinti“ visuotinio kolektyvizmo, yra individualybės. Nežinau, kaip tai skamba visuotinio ir kolektyvinio FB laikais, bet Leslie Libmano ir Larry Williamso televizijai sukurtą „Naujo puikaus pasaulio“ ekranizaciją (LRT, 9 d., šįvakar, 23 val.), manau, neprošal pasižiūrėti.
Glenno Ficarros ir Johno Requa komedija „Kvaila, beprotiška meilė“ (LNK, 14 d. 22.30) rodoma per vartojimo šventę, kurios net Huxley, bijau, negalėjo įsivaizduoti, – Valentino dieną. Bet filmas ne toks kvailas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jo veikėjai – trys skirtingi vyrai. Kolui per keturiasdešimt, jis įsitikinęs, kad yra laimingas šeimos tėvas ir vyras, bet sužino, jog žmona jam neištikima ir nori skirtis. Gražuolis Džeikobas prieš daug metų nusprendė, kad neverta tikėti meile, ir nutarė mėgautis seksu bei kitokiais malonumais. Trylikametis Robis išgyvena pirmąją meilę. Filmo kūrėjai nori pasakyti, kad teiginys, esą šiais laikais meilė nebesvarbi, egzistuoja tik materialūs ir malonumą iškart suteikiantys dalykai, yra kvailystė. Jie tai įrodinėja kartu su gerais aktoriais Steve’u Carellu, Julianne Moore, Ryanu Goslingu, Emma Stone.
LRT Kultūra Valentino dieną paminės Jameso Marsho filmu „Visko teorija“ (14 d. 22.15). Tai britų mokslininko Stepheno Hawkingo buvusios žmonos Jane Wilde Hawking knygos ekranizacija, kurioje galima stebėti ir genijaus susidūrimą su silpnybe, ir žlungančios santuokos istoriją. Bet kartu tai ir didelės meilės bei didelių atradimų istorija. Kai astrofizikas sužinojo, kad jam liko gyventi dveji metai, jis įsimylėjo. Mergina žinojo diagnozę, bet nusprendė tekėti. Jų santuoka truko beveik trisdešimt metų. Už Hawkingo vaidmenį Eddie Redmayne’as pelnė „Oskarą“ ir daugybę kitų apdovanojimų.
Alano Parkerio filmas „Vidurnakčio ekspresas“ (TV1, šįvakar, 9 d. 23 val.), be abejo, sužadins prisiminimų apie piratines vaizdajuostes platinusias videotekas, kurios kadaise Vilniuje buvo ant kiekvieno kampo. „Vidurnakčio ekspresas“ buvo tarp populiariausių piratinių filmų. Jis sukurtas autobiografinės Billy Hayeso ir Williamo Hofferio knygos pagrindu. Amerikiečių studentas Hayese’as grįždamas iš atostogų Turkijoje buvo sulaikytas oro uoste su dviem kilogramais hašišo. Jis buvo nuteistas ir atsidūrė kalėjime – tikrame pragare. Parkeris šį siužetą pavertė parabole apie prievartą ir valdžią, apie žmogaus bejėgiškumą susidūrus su slopinimo sistema. Kalėjimas filme – ne tik sienos, tarp kurių uždarytas žmogus. Tai tikslus žmogaus pavertimo nuolankiu gyvuliu mechanizmas.
Kathryn Bigelow „Taikinys Nr. 1“ (LRT, 15 d. 23 val.) skirtas ne vienus metus trukusioms Osamos bin Ladeno paieškoms, kurios sėkmingai baigėsi 2011 metais. Visai operacijai vadovauja Jessicos Chastain vaidinama agentė Maja. Tačiau ji rodoma ne kaip didvyrė, tai tiesiog žmogus, dirbantis savo darbą. Iš visko sprendžiant, darbas jai svarbiausia. Retkarčiais ji užsideda juodą peruką ir važiuoja į slaptus kalėjimus, bet taip pat gali pasirodyti, kad daugiausia laiko veikėja skiria kovai su savo įstaigos biurokratais. Filmas ilgas ir kartais net atvirai nuobodus, tačiau jame nerasi popierinio patriotizmo, kuriuo dažnai pasižymi panašios temos kūriniai (ir Lietuvoje). Užtat po „Taikinio Nr. 1“ negali ilgai atsikratyti minties, kokia kaina buvo pasiekta ši pergalė.
Jūsų – Jonas Ūbis
