7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Laiminga pabaiga be pabaigos

Nauji filmai – „Laiminga pabaiga“

Nerijus Milerius
Nr. 6 (1243), 2018-02-09
Kinas
„Laiminga pabaiga“
„Laiminga pabaiga“

Prieš keletą metų netrukus po „Oskaru“ apdovanotos „Meilės“ sėkmės Michaelis Haneke paskleidė žinią apie naują projektą – filmą apie virtualioje erdvėje bendraujančius personažus, kurie pirmą kartą gyvai susitinka flash mob akcijoje. Nors daugelis tikėjosi „Balto kaspino“ ir „Meilės“ problemų tąsos, filmas apie kompiuterinius noliferius tarsi žadėjo sugrįžimą į pradinį – technologinį Haneke’s filmų teminį lauką. Pradėjęs „Septintu kontinentu“, kuriame aktyvaus personažo teisėmis funkcionuoja televizija, pastatęs „Benio video“ ir „Paslėpta“, kuriuose dėmesys jau sutelktas į filmuotus vaizdus, Haneke sukrėtė žiūrovus austriška ir amerikietiška „Smagių žaidimėlių“ versijomis, kuriose tiek personažų, tiek žiūrovų psichika ima veikti kompiuterinio žaidimo režimu. Visa technologinė Haneke’s filmų serija atrodė kaip atvira struktūra, itin palanki vis naujų technologijų inspiruotiems tęsiniams. Todėl, susidoroję su pirmine nuostaba tokiu Haneke’s aplinkkeliu į savo kūrybos ištakas, žiūrovai vis dėlto manė galį gana gerai nuspėti, ką žada planuojamas režisieriaus kūrinys.

 

Vis dėlto žadėto projekto buvo atsisakyta, o žiūrovams po kurio laiko pranešta, kad ekranus pasieks „Happy End“. Iš pirmo žvilgsnio „Laiminga pabaiga“ („Happy End“, Prancūzija, Vokietija, Austrija, 2017) atrodė gerokai ambicingesnis projektas. Užuot pertraukęs pastarųjų metų kūrybos liniją ir grįžęs į „technologinių“ filmų stilistiką, Haneke nusprendė sinkretiškai suvienyti visas esmines savo kūrybos temas. Žiūrovus, be jokios abejonės, turėjo intriguoti tai, kad „Laiminga pabaiga“ – beveik tiesioginis „Meilės“ tęsinys. Tiesa, tiek „Meilėje“, tiek „Laimingoje pabaigoje“ seną tėvą ir vidutinio amžiaus dukrą vaidinantys Jeanas-Louis Trintignant’as ir Isabelle Huppert – tą pačią pavardę turintys, bet skirtingi asmenys. Tačiau leisdamas tėvo personažui prisipažinti iš gailesčio nužudžius nepagydoma liga sergančią žmoną (būtent taip baigėsi „Meilės“ istorija), Haneke kartu sudaro galimybę žiūrovui be vargo įsivaizduoti abu šiuos filmus jungiančias gijas. Maža to: pratęsęs paskutinių metų temas, Haneke vis dėlto neatsisakė minties jų įvilkti į naujųjų technologijų rūbą kaip ir ankstyvuosiuose filmuose. Ankstesniuose „technologiniuose“ filmuose Haneke demonstravo, kaip televizija, filmuoti vaizdai ir kompiuterinės technologijos suauga su įvairialypėmis prievartos formomis, pavadinimas „Laiminga pabaiga“ atrodo kaip autoironija, galvosūkis ar mįslė, o norint ją įminti reikės nerti į visos Haneke’s kūrybos peripetijas ir niuansus.

 

Be abejo, atskiri didžiosios daugumos režisierių filmai suprantami ne kaip izoliuoti kūriniai, o kaip bendros jų kūrybinės visumos dalys. Tačiau toli gražu ne visi režisieriai žaidžia savo ankstesnių kūrinių citatomis, sąmoningai žongliruodami ankstesnių filmų sužadintais lūkesčiais. Mano požiūriu, vienas netikėčiausių ir ironiškiausių tiek savo kūrybos, tiek ir žiūrovų atžvilgiu filmų – Alfredo Hichcocko „Ponas ir ponia Smitai“. Garsiųjų Hichcocko kūrinių užgožtas filmas pasakoja apie sutuoktinių porą, kuri vieną rytą sulaukia žinios, kad jų prieš daug metų užregistruota santuoka dėl biurokratinių priežasčių negalioja. Jei nebėra santuokinį ryšį įteisinančio juridinio pagrindo, gal nebėra ir meilės ryšio? Juridinis kazusas pasėja abejonę, kuri kaip kirvarpa griaužia poros santykius. Vis smarkiau besivaidijanti pora išvyksta į nuošalų namą kalnuose, kur rietenos pasiekia kulminaciją. „Svaigulio“ ir kitų itin įmantrių saspenso filmų išpaikintas žiūrovas nekantriai laukia informacinio sprogimo, perkeičiančio linijinę įvykių tėkmę ar atveriančio tokią paslėptą plotmę, kurios neįmanoma net įsivaizduoti. Tačiau filmo laikas bėga ir viskas baigiasi tuo, jog ponas ir ponia Smitai... paprasčiausiai susitaiko. Jokio „dvigubo dugno“, jokios paslėptos potekstės, tik žaidimas tuo, kas nuo pat pirmos akimirkos buvo išklota žiūrovui prieš akis. Tačiau būtent toks atviras žaidimas žiūrovui yra didžiausias akibrokštas, apgaulė, įžūlus akių dūmimas, skandalingas cirko triukas, kai vietoj rafinuoto hičkokiško detektyvo pakišamas kažkoks „melodramatiškas surogatas“.

 

Panašiai veikia ir „Laiminga pabaiga“. Visą laiką tarpusavyje konkuruoja du filmai – tas, kurį žiūrovas mato kino ekrane, ir tas, kuris sukasi jo galvoje. Nors, lyginant su Hitchcocko filmu, „Laimingoje pabaigoje“ yra gerokai daugiau smurto, žiūrovų lūkesčiai dar didesni. „Laiminga pabaiga“ tarsi apie savo ašį sukasi ne tik apie Žoržą, prasitarusį, kad iš gailesčio nužudė savo žmoną, ir bandantį nusižudyti, bet ir apie jo anūkę Evą, filmuojančią nunuodytą motiną ir mestelėjusią frazę, kad ji pati ir numarino motiną, prisipažinusią tabletėmis nuodijus kitą bendraamžę ir mėginusią pasidaryti galą. Daugeliui kitų filmų tokio senelio ir anūkės smurto tandemo būtų per akis. Bet, atrodo, tik ne Haneke’i ir prie jo filmų pripratusiam žiūrovui. Stebėdamas įvykius ekrane, dažnas žiūrovas jaučiasi taip, tarsi tuoj bus užlietas besiartinančios ultrasmurto bangos. Tačiau visą buržuazinio pasaulio kartoninį patogumą nušluojanti ultrasmurto banga taip ir nepasirodo, ir filmą vainikuoja „laiminga“ pabaiga.

 

Ekrano įvykių ir žiūrovo vaizduotės prasilenkimas filme neišvengiamai pastato žiūrovą į tokią padėtį, kurioje jis tiesiog negali nepastebėti, kad pats yra tapęs prievartos ir smurto geismo šaltiniu. Tai, be jokios abejonės, įstumia žiūrovą į kognityvinio disonanso būklę. Priešingai nei įprasta, Haneke’s gerbėjas tarsi verčiamas trokšti pačių tamsiausių režisieriaus gaivalų išsipildymo, t.y. laukti blogos pabaigos. Kita vertus, bloga pabaiga tarsi siūlytų nuspėjamus inertiškus šablonus, todėl nors ir anonsuota pačiame pavadinime, „gera“ pabaiga turėtų suveikti kaip netikėtas, žiūrovo sąmoningumą pažadinantis veiksnys.

 

Trumpame tekste apie prievartą ir medijas Haneke pabrėžė, kad jo filmų tikslas – ne nutylėti prievartą ar ją eksponuoti, bet sužadinti žiūrovo sąmoningumą jos atžvilgiu. Priversdamas geisti prievartos ir kartu suvokti tokio geismo paradoksalumą, Haneke neabejotinai pasiekia savo tikslą. Vis dėlto minėtoji Hitchcocko provokacija įtikina gerokai labiau. Ji priverčia susimąstyti ne tik apie Hitchcocko kūrybos principus, bet ir apie dviejų žmonių tarpusavio santykių peripetijas. Autoironiškas Haneke’s filmas gana gerai praveria vartus į tas strategijas, kuriomis režisierius vilioja, traukia ar erzina žiūrovą. Tačiau noras pamatyti radikalesnę kartoninio buržuazinio gyvenimo kritiką verčia gailėtis, kad pradinis sumanymas apie šių dienų visuomenės noliferius taip ir nebuvo įgyvendintas.

 

Straipsnis parengtas vykdant Lietuvos kultūros tarybos finansuojamo projekto „N. Mileriaus knygos Vizualinė prievarta kine parengimas ir leidyba“ tyrimą.

„Laiminga pabaiga“
„Laiminga pabaiga“
„Laiminga pabaiga“
„Laiminga pabaiga“
„Laiminga pabaiga“
„Laiminga pabaiga“