7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Būgnas – taip pat kūnas

Jurgos Barilaitės projekto „BBB“ paroda

 

Kristina Stančienė
Nr. 6 (1243), 2018-02-09
Dailė
Jurga Barilaitė, iš projekto „BBB“. A. Anskaičio nuotr.
Jurga Barilaitė, iš projekto „BBB“. A. Anskaičio nuotr.


Jurgos Barilaitės paroda neseniai baigėsi. Tačiau ji atstovauja tai parodų kategorijai, kuri ilgai neužsimiršta. Atrodo, kad šamaniški, beprotiški ir kartu preciziškai tikslūs Barilaitės būgnų dundesiai, šauksmai, šviesų blyksniai perskrodė ne tik kelių pastarųjų dešimtmečių istoriją, bet ir apsnūdusią kasdienybę, rutiną, įprastus kiekvieno ritualus. Taip yra todėl, kad ši, pasak projekto kuratorės Laimos Kreivytės, „pankiškai perdainuojama istorija“, yra kupina kasdienybės psichodelikos ir taiklios visokių mus supančių blogybių, nesąmonių pajuokos ir kritikos. Tai pasiutusiai stintapūkį šokantis triko be kūno, senojo Žvėryno griuvėsiuose rasta „dejuojanti“ šaknis, apsikabinusi plytą, visi tie parodoje sklidę šūksniai, murmesiai, garsai, kuriuos galėjo kurti patys žiūrovai, mušdami, užgaudami įvairius improvizuotus būgnus...

 

Barilaitės projektas – kūniškas „nuo – iki“. Tai ir jos performatyvūs pasirodymai, instrumentai, sukurti pačiai bandant jų skleidžiamus garsus, ir, žinoma, didysis būgnas – „Švilpaujanti bamba“, kurio apvalioje plokštumoje – menininkės pilvo projekcija. Be to, ji žiūrovams vaizdžiai demonstravo, kad šis būgnas, parodos „matrica“, yra sukurtas kaip tik jai jaukiai susirangyti instrumento ertmėje, nelyginant saugiame prieglobstyje. Ir atgiję žaisliukai, makabriški mažyčiai „golemai“ (repuojanti kaukolė, auras projektuojantis monstras, žaislinis šuniukas, dainuojanti akis) – ne metaforiški, o „tikri“, veikiantys, judantys, šviesą, garsus skleidžiantys objektai.

 

Pagaliau juk pati mušamųjų instrumentų teorija taip pat kupina kūniškų terminų. Sakoma, kad būgnas sudarytas iš vadinamojo kūno bei plėvelės, kuri jį aptraukia. Perkusija, kaip priešistorinis instrumentas, ritualinis įrankis, neatmenamais laikais neretai būdavo sumeistraujama iš medinio pagrindo, aptempto roplių ar žuvų oda. Vietoje membranos naudotos ir žinduolių odos. Taigi nuo gyvo kūno – ant būgno... Kūniškumas ir istorijos reminiscencijos persmelkia net ir iš pažiūros visai „nekūniškus“ projekto segmentus – tarkim, Lietuvos televizijos scenos grindys, kurios veikia vaizduotę ne tik dėl vietos, iš kurios yra paimtos, bet labiausiai – dėl „vaikščiotojų“ (nuo garsių Lietuvos artistų iki Prezidentės), nematomai nužymėjusių jas savo fizinėmis judėjimo trajektorijomis. Liesti, užgauti arba užmegzti „kūnišką“ ryšį parodoje prašėsi ir „besikeikiantis“ sintezatorius, o menininkės jaunystės laikų artefaktai yra su konkretų laiką fiksuojančiais dūžiais, defektais („Gitaristo ranka“, „Tylinti galva“), kurie kartais atrodo kupini fatalizmo ir pranašiškų ženklų („Klubas užsidarė – ranka sudužo“, – cituoju Jurgą).

 

Paroda perša mintį, kad Barilaitė – ne tik itin meistriškai su savuoju kūnu bei pačia kūniškumo idėja dirbanti menininkė. Ji ir lietuviškas Daniilas Charmsas. Ji kartais ima vograuti panašiai kaip Charmso herojai, kuriems nuo senatvės ar tiesiog marazmo pinasi liežuvis, kurie maišo priebalses ir revoliucinės Rusijos absurdo aplinkoje trykšta beprotybe, tikrai nė kiek ne beprotiškesne nei pati toji aplinka... „Karas prieš komunižmą, kaiptaližmą, liberaližmą, šenatvę...“ (J. Barilaitė, „Daina apie karą“). „Einu į paltuotufę pirkti šašalo“ (vieno D. Charmso apsakymo herojus).

 

Ir tai nėra tiesiog aklas kvailiojimas. Barilaitės psichodelika – ne tik sapniška, beprotiška, alogiška, bet ir labai labai racionali ir išmintinga. „Kreivi“ garsai, žodžiai, gestai čia veikia it kreivi veidrodžiai. Garsas Barilaitei – ne tik priemonė „atpalaiduoti“ protą, leistis į chtonišką, dionisišką siautulį. Parodos tekstai, karaoke niūniavimai, garso takeliai sukurti tarsi akompanuojant mus supančią aplinką, kurioje, žvelgiant iš nepriklausomos Lietuvos istorijos pozicijų, jau turėjo įsivyrauti darnus, demokratiškas būvis, tačiau vis dar prasimuša daugybė neaiškių murmesių, kažkokių balsų iš pragaro ar nenugalėtų demonų nasrų...

 

Todėl dejuoja šaknis, pranešdama apie barbariškai keičiamą miesto veidą, vadovaujantis laukinio kapitalizmo dėsniais, dėl tų pačių dėsnių išgriautą kino studiją ir išmestą mūsų istorijos gabalą. Anoniminiai lyties organų vaizdai, vujaristiniam žvilgsniui rodomi „pašiūrėje“ iš senų, išmestų kino juostų, tarsi kokiame Robinzono Kruzo namelyje negyvenamoje saloje, yra užuomina į tramdomą seksualumą, kuris vis viena prasiverždavo kažkur neformalioje aplinkoje. Kartu tai užuomina į mūsų dabartį vis labiau kaustančius tabu, į amžiną laisvės ir draudimo problemą, kuriai nepaprastai sunku nustatyti ribas, cenzą, normas.

 

Parodoje nugirdau menininkę kalbant, jog esą kažkam jos naudojamų kino juostų „karčiai“ priminė Žilvino Kempino objektus iš magnetinių juostelių. Žinoma, Barilaitės šiuo atveju visai nereikia nei teisinti, nei ginti, tiesiog įdomu, kad „vyriška“ juostų meno versija – tai sterili skulptūriška forma, tarsi gyvenanti pati sau, savipakankama kaip filosofinė kategorija, aksioma, „gatavas“ užbaigtas meninis produktas. O Barilaitė su juostomis dirba taip, kad jai išeina akibrokštas, pokštas, gyva erdvė diskusijai, smalsumui ar puritoniškam pasibjaurėjimui. Čia verta pridurti, kad Barilaitės išraiška yra ir taikliai juokinga. Kadaise Gintautas Mažeikis rašė, jog esą kai pigūs serialai ir komercinės televizijos pasigrobė juoką, daugelis iš mūsų irgi užmiršo, kad jis yra esminė mūsų pilietinės laisvės dalis. „Pasaulietiškas pilietiškumas, viešuma ginasi nuo fundamentalizmo juoku ir kritika. Anekdotas – pirmas ginklas prieš autoritarinį, totalitarinį režimą, prieš valdžios aparato – Leviatano – plėtrą. Šaipymasis ir ironija atveria autoritarams nepakenčiamą įvairovę, visados jų nemėgstamą.“ (Gintautas Mažeikis „Je suis Charlie!“ – aš esu laisvė, juokas ir karnavalas!, Šiaurės Atėnai, 2015 01 30)

 

Menininkės projekte svarbūs yra ne tik jos kūno matmenys, projekcijos ar dvasiniai kūnų įspaudai istorijoje. Kūniškumas čia sietinas ir su Deleuze’as ir Guattari „kūno be organų“ idėja, be paliovos besikeičiančiu „socialiniu“ kūnu, atribojant jį nuo natūralaus kūno ir šio organizmo funkcijų. Kūnu šiuo atveju tampa pati visuomenė. Kartu „kūnas be organų“ praranda savo tekstualumą. Jis tampa nebeperskaitomas, jis nieko nereprezentuoja. Kūnas nebėra nei asmens tapatumo požymis, nei gebantis ką nors jausti subjektas. Barilaitės projekto potekstėse aktuali ir Baudrillard’o „kūno be įvaizdžio“, naujųjų medijų erdvės produkto, įtraukto į technologijų, t.y. virtualumo tinklą.

 

Atrodo, kad „Šokantis triko“ kaip tik ir yra ne tik pirmykščio ritualinio siautulio įvaizdis, bet ir replika šiam filosofiniam diskursui. Begalvis, berankis, bekojis gaivalas, kaip ir visa Barilaitės kūryba, priešinasi kūno, konkrečiai – moters sumenkinimui, sudaiktinimui, t.y. masinės kultūros diktatui. Kaip žinia, mūsų dienų vartojimo kultūroje kūnas gali būti laikomas objektu, kurį reikia „tobulinti“ siūlomomis prekėmis, ar tiesiog patrauklia rinkos preke. Taigi Barilaitės „barikadose“ ginama tikroji kūno laisvė – jausti, instinktyviai judėti, tarnauti individo minčių išraiškai. Siautulingas, pirmapradis, stichiškas menininkės mąstymas yra ir pasakojimas apie tai, kaip dabarties aplinkoje išsaugoti save – tikrus jausmus, potyrius. Ji primena paprastą tiesą, kad mūsų kūnas – tai ir dvasinio gyvenimo plotmė, ir „namas“, kuriame, kaip pačios Barilaitės sapnuose, tarpsta geismai ir atsidavimai, o laisvė nevaržoma ir neribojama.

Jurga Barilaitė, iš projekto „BBB“. A. Anskaičio nuotr.
Jurga Barilaitė, iš projekto „BBB“. A. Anskaičio nuotr.
Jurga Barilaitė, iš projekto „BBB“. A. Anskaičio nuotr.
Jurga Barilaitė, iš projekto „BBB“. A. Anskaičio nuotr.
Jurga Barilaitė, iš projekto „BBB“. A. Anskaičio nuotr.
Jurga Barilaitė, iš projekto „BBB“. A. Anskaičio nuotr.
Jurga Barilaitė, iš projekto „BBB“. A. Anskaičio nuotr.
Jurga Barilaitė, iš projekto „BBB“. A. Anskaičio nuotr.
Jurga Barilaitė, iš projekto „BBB“. A. Anskaičio nuotr.
Jurga Barilaitė, iš projekto „BBB“. A. Anskaičio nuotr.
Jurga Barilaitė, iš projekto „BBB“. A. Anskaičio nuotr.
Jurga Barilaitė, iš projekto „BBB“. A. Anskaičio nuotr.
Jurga Barilaitė, iš projekto „BBB“. A. Anskaičio nuotr.
Jurga Barilaitė, iš projekto „BBB“. A. Anskaičio nuotr.
Jurga Barilaitė, iš projekto „BBB“. A. Anskaičio nuotr.
Jurga Barilaitė, iš projekto „BBB“. A. Anskaičio nuotr.
Jurga Barilaitė, iš projekto „BBB“. A. Anskaičio nuotr.
Jurga Barilaitė, iš projekto „BBB“. A. Anskaičio nuotr.
Jurga Barilaitė, iš projekto „BBB“. A. Anskaičio nuotr.
Jurga Barilaitė, iš projekto „BBB“. A. Anskaičio nuotr.