Kad nacionalinis Lietuvos transliuotojas nustums kultūrą į kažkelintą planą, darėsi aišku jau tada, kai nuspręsta kultūros kanalo pavadinimą pakeisti į „LRT Plius“. Kilo aršios kalbos „kultūrščikų“ ratuose, tad dėl šventos ramybės buvo surengta diskusija, kurią vedė net ir su žurnalistine kultūra nieko bendro neturintis Edmundas Jakilaitis. Jei neapgauna atmintis, diskusija buvo transliuojama pačiu prasčiausiu metu, rodos, vėlokai vakare, per Žolinę. Tai irgi vadovybės požiūris į kanalo ir kultūros svarbą apskritai.

Britų kino instituto (BFI) leidžiamas mėnesinis žurnalas „Sight & Sound“ iš praėjusiais metais pasirodžiusių filmų #metoo judėjimo kontekste išskiria šešis svarbiausius. Tai juostos „Mažosios moterys“ („Little Women“, rež. Greta Gerwig, JAV), „Atlanė“ („Atlantique“, rež. Mati Diop, Belgija, Prancūzija, Senegalas), „Stiptizo šokėjos“ („Hustlers“, rež. Lorene Scafaria, JAV), „Liepsnojančios moters portretas“ („Portrait de jeune fille en feu“, rež. Céline Sciamma, Prancūzija), „Knygynas“ („Booksmart“, rež. Olivia Wilde, JAV), „Skandalas“ („Bombshell“, rež. Jay Roach, JAV, Kanada). Apie tai su moters vaizdavimą vizualiuosiuose menuose tyrinėjančia dailėtyrininke, parodų kuratore, VDA dėstytoja Laima Kreivyte kalbėjosi Neringa Kažukauskaitė.

Tai buvo paskutinė mano prieš karantiną matyta paroda. Rašau apie ją žinodama, kad daugumą skaitytojų dabar domina tik viena tema. Bet rašymas (ir skaitymas) apie ką kita – neblogas būdas bent kuriam laikui atitolti nuo grėsmingai augančių skaičių sekimo, apokaliptinių scenarijų įsivaizdavimo ir mąstymo apie pandemijos etiką (ir estetiką). Netikiu, kad būtent tokio straipsnio dabar labiausiai reikia. Tačiau pandemijos pasibaigia, o straipsniai lieka. Tad gal verta tęsti.

Vasario 17-ąją Nacionalinėje dailės galerijoje vėl buvo minima Nacionalinė emancipacijos diena. Ar dar reikia aiškinti, kas tai yra? 2018 m. nepriklausomybės šimtmečio proga iš gretimo Signatarų namams balkono skelbtas manifestas, ten iškelta žalioji Vytės vėliava (sukurta Shaltmiros) jau šiek tiek išpopuliarino šią dieną, vis daugiau žmonių apie ją žino. Tačiau ar jie žino tiksliai? Ir vėl išgirstu klausimą: tai jūs siūlote alternatyvą Vasario 16-ajai? Ne alternatyvą, tenka aiškinti. Priešingai, mes visi turėtume švęsti istorinį faktą, kad mūsų valstybė taip anksti pripažino moterims balsavimo teisę. Ir greičiausiai tai nebūtų įvykę, jei į Lietuvos Tarybą nepakviestos moterys nebūtų išėjusios į gatves protestuoti. Moterys dalyvavo atgimimo judėjime, kartu su vyrais kūrė demokratinės valstybės viziją ir staiga – sprendžiant svarbiausią klausimą – jos nereikalingos. Jei būtų nutylėjusios „vardan tos“, būtų buvę nesunku jas ir toliau ignoruoti. Taigi vasario 17-ąją moterys ne tik pareiškė turinčios lygias teises su vyrais, bet ir politinio protesto veiksmu simboliškai pasirašė Nepriklausomybės aktą.

2019 m. Knygos meno konkurso žiuri skyrė diplomą Laimos Kreivytės poezijos knygos „Artumo aritmetika“ dailininkei Deimantei Rybakovienei „už poetišką vaizdingumą“ (išleido „Homo Liber“, spausdino UAB „Petro ofsetas“). Svarbi to vaizdingumo dalis – knygoje panaudotos Violetos Bubelytės fotografijos. Ta proga publikuojame spalio 25 d. „Prospekto“ galerijoje vykusį pokalbį, kuriame dalyvavo fotografai Violeta Bubelytė ir Algimantas Kunčius, poetės Neringa Abrutytė ir Giedrė Kazlauskaitė (knygos redaktorė), menotyrininkė Agnė Narušytė ir Laima Kreivytė. Besikalbančius ir besiklausančius supo Bubelytės paroda „Monospektaklis kitaip“.

Sausio pabaigoje Klaipėdoje atidaryta Ievos Martinaitytės-Mediodios paroda „Ievos išvarymai“, kuratorė – Laima Kreivytė. Parodoje sujungiami du menininkės kūrybos pasauliai, susiformavę tarp Vilniaus ir Niujorko. Tai išsamiausias Martinaitytės-Mediodios darbų pristatymas Lietuvoje, įtraukiantis pačius ankstyviausius, „Lewben Art Foundation“ ir MO muziejaus kolekcijose esančius kūrinius bei dar niekur nerodytus naujausius darbus. Pasak parodos kuratorės, išvarymai – tai nuolatos egzistencinių siekių genamo žmogaus būtis, veik baironiškas polinkis ieškoti viso ko prasmės.

„Norėtųsi pristatyti sumanymą, kurį įgyvendintą bus galima pamatyti jau kitą savaitę“, – 1999 m. sausio 29-ąją rašė Jonas Valatkevičius, „7 meno dienose“ pristatydamas parodą „Kaip tapti laimingu“ (ŠMC). Paradoksalu, kad tai buvo beveik tą pačią dieną, kaip dabar, tik prieš 21 metus. Aš taip pat norėčiau pristatyti būsimą įvykį, tad galite tarti, kad čia – reklama, nors man tai rodosi kaip duoklė Lietuvos šiuolaikinio meno pradžiai, tam laukiniam 10-ajam dešimtmečiui, kuris sukūrė ar leido išsiskleisti daugeliui įdomiausių autorių, o netrukus kai kuriuos ir nušlavė nuo meno lauko paviršiaus. Tas laikas buvo tikras cunamis, verdanti lava, kurioje kristalizavosi naujos kultūrinės strategijos, institucijos, asmenybės ir jų legendos. Nemaža dalis autorių ir toliau tęsė menininko karjerą, likę pasitraukė į kitas veiklas, kartais ne mažiau sėkmingas. Pirmųjų ankstyvus kūrinius šiek tiek žino plačioji publika (nors ir tuo smarkiai abejoju), o antrųjų darbai atsidūrė po užmaršties pelenais, kartais sunkiai benukrapštomais, nors šie menininkai lieka ne mažiau svarbūs istoriniame kontekste.

„Rūšių atsiradimas“ – geras pavadinimas parodai meno muziejuje apie paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį, kuris taip pat yra ir pirmasis atkurtos nepriklausomybės dešimtmetis, – labai geras, tik gaila, kad pavadina ne visai tą.

Kviesti „netikrus“ kuratorius kuruoti parodų yra nors madinga ir rizikinga, bet vis tiek labai gera idėja, dažnai atnešanti netikėtų ir sėkmingų rezultatų. MO muziejus savo trečiai didžiajai parodai irgi taip surizikavo – pakvietė kuruoti meno (jei muziejus meno, tai ir parodos čia turbūt meno?) parodą grupę žinomų ir įdomių kultūros lauko veikėjų, puikių savo srities specialistų (Vaidas Jauniškis, Rimantas Kmita, Mantas Pelakauskas, Miglė Survilaitė, Aurimas Švedas, Tomas Vaiseta, Renata Valčik). Tik gaila, kad nė viena iš tų sričių nebuvo aptariamojo laikotarpio menas, – tarp pakviestų kuratorių nebuvo netgi nė vieno to dešimtmečio meno lauko dalyvio, tai yra žmogaus, kuris apie jį ką nors žinotų tiesiogiai (nors visi juk dar gyvi).

Atmintis nėra labai patikima, ji pilna užkaborių, klosčių, raukšlių ir randų, kur kas nors svarbaus būtinai pasimeta, o prisimenama, kai niekas nebeklausia ir nebeklauso. Tačiau nepaisant nieko, manėme, kad yra svarbu apžvelgti metus, aptarti, kas įsiminė, ko gaila, ką būtina paminėti, net jei ir nespėta aprašyti ir išanalizuoti, koks įvykių ir vardų audinys sugula istorijai. Labai dėkojame visiems atsišaukusiems, kūrusiems ir skaičiusiems.

Jau senokai pripažinome, kad kalba, lyginant su vaizdo galimybėmis, yra beveik luoša, kaip tik todėl kalbame apie ikiverbalinį ir užverbalinį lygmenis, kaip tik todėl poezija gyvybiškai reikalinga, kaip tik todėl mažam veido išraiškos niuansui prozos rašytojas turi skirti visą pastraipą, kad žinotume, kaip krito šviesa, kokios buvo akys, aplinka gniuždė ar taurino. Kūno gestas irgi apima tūkstančius žodžių.