Ar teko matyti parodą „Paauglystės perspektyva. Szapocznikow – Wróblewski – Wajda“, vykusią 2018 m. vasarą Silezijos muziejuje, Katovicuose, kurios variacija yra nauja didžioji MO paroda? Gal žinai, kaip sumanyta ją rodyti MO? Atrodytų, kad perkelti parodą paprasčiau nei naujai surengti, bet pakalbėjus su muziejaus direktore Milda Ivanauskiene imi suprasti, kad didelis tarpmuziejinis projektas reiškia labai daug darbo...

Elona Lubytė (g. 1964, Vilniuje). 1982–1987 m. studijavo meno istoriją ir teoriją Valstybiniame dailės institute (dabar – VDA), socialinių mokslų daktarė, 2000 m. VGTU Vadybos katedroje apgynė daktaro disertaciją „Šiuolaikinės dailės sistema ir jos vadyba“ (vad. prof. dr. Borisas Melnikas).

Kelintą kartą švenčiama Nacionalinė emancipacijos diena?

Pradėta švęsti 2016-aisiais. Priešistorė tokia – moterys susibūrė po liūdnai pagarsėjusios 2015 m. Atviros Lietuvos fondo organizuotos diskusijos, į kurią apie Lietuvos ateitį fondo dvidešimtpenkmečio proga pakviesti kalbėti vieni vyrai¹.

Šį kartą nutariau pakalbinti jaunesnės kartos dailės kritikę ir kuratorę Jolantą Marcišauskytę-Jurašienę (g. 1987), norėdama patyrinėti, kokios veiklos plotmės aktualios šiai kartai. 

Jolanta dailėtyros studijas Vilniaus dailės akademijoje baigė 2016 m., septynerius metus dirbo Modernaus meno centre (dabar MO), jau treti metai – kuratore Nacionalinėje dailės galerijoje. Ji yra Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) ir Lietuvos tarpdisciplininio meno sąjungos narė, taip pat televizijos laidų redaktorė ir kūrėja. Kritikos tekstus rašo ir parodas kuruoja nuo 2009-ųjų. 

Turi gana solidžią parodų kuravimo patirtį. Išskirsiu tik kelias. Puikiai prisimenu parodą-dedikaciją „Susitikimo pradžia (2017)“ kino teatro „Lietuva“ liekanose prieš pat nugriaunant pastatą ir jau įsivaizduojant čia būsiantį MO, vėliau dirbdama Nacionalinėje dailės galerijoje su skirtingomis komandomis prisidėjai kurdama tokias įdomias dideles parodas kaip „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ (2018), „Saldus ateities prakaitas“ (2019), bendradarbiavai atnaujinant NDG nuolatinę XX a. II pusės ekspoziciją ir ten pat pernai kuravai neseniai šį pasaulį palikusio Lino Leono Katino parodą „Raudona krisdama virsta balta“. Gal galėtum įvardinti Tau viduje išryškėjusius kuravimo principus, gaires, būtinybes?

Galvoti apie praėjusius metus yra sudėtinga, keista, sunku. Vasarą, tarpe tarp dviejų karantinų, rašiau, kad vertinimo kriterijai sparčiai keičiasi ir nei menas, nei jo kritika, kaip ir pats gyvenimas, nebegali būti tokie, kaip anksčiau.

Paprastai menotyrininkai kalbinami apie menininkus, meno reiškinius, parodas, tačiau dailės gyvenime nemažai priklauso nuo to, kur pakryps tyrėjo, kritiko, kuratoriaus dėmesys. Šio pokalbių ciklo su menotyrininkais (-ėmis) tikslas – akcentuoti profesijos reikšmę, geriau pažinti srities atstovus ir pasikalbėti apie jiems svarbias idėjas. 

Kalbiname dailės istorikę, parodų kuratorę, Vilniaus dailės akademijos profesorę Giedrę Jankevičiūtę (g. 1960). Ji 1983 m. baigė LSSR valstybinį dailės institutą, 1994 m. apgynė daktaro disertaciją tema „Roberto Antinio vyr. (1898–1981) kūryba ir XX a. Lietuvos skulptūra“. Pagrindinės tyrimų kryptys: XIX a. pab. – XX a. dailė ir dailės gyvenimas, dailės istorijos šaltiniai ir istoriografija. Šiuo metu tiria 1939–1944 m. Lietuvos dailę. Yra daugybės reikšmingų leidinių autorė ir sudarytoja.

Paroda „We can be heroes“, skirta Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) veiklos 15 metų sukakčiai, vienoje erdvėje sujungė menininkus, tam tikru etapu tapusius KKKC herojais: padėjusius kurti centrą savo pastabomis, darbo patirtimi ar dalyvavimu jo svarbiausiuose, kertiniuose renginiuose.

Tekstas turėtų prasidėti taip: „Laimos kūrybos pristatyti nereikia. Ji yra puikiai žinoma kaip menininkių grupės „Cooltūristės“ bendraautorė, jos kuruojamos parodos visuomet sulaukia dėmesio. Yra išleidusi dvi poezijos knygas.“ Bet pala pala, o kaip menininkė – ar buvo surengusi personalinę parodą? Taip, tai tikrai pirma personalinė Laimos Kreivytės paroda. 

Komentuojant Laimos parodą neužtenka konstatuoti, kad tai gera paroda, norisi rasti kitų žodžių. Talpesnių ir atveriančių gilesnes prasmes. Šiuo atveju sakyčiau, jog paroda gera todėl, kad pažiūrėjus dar norisi būti su ja ir kai grįžti namo. Ne tik būti, bet ir sužinoti kažką, kas slypi už kūrinių. Taip visuomet po gerų parodų smalsauju, guglinu, ieškodama papildomų kontekstų, susirandu kuo nors susijusių knygų ar kitaip pratęsiu parodos malonumą. Šiuo atveju išsitraukiau iš lentynos jau senokai neprisiruošiamą paskaityti Edwardo W. Saido „Orientalizmą“, o iš bibliotekos pasiėmiau „Egipto mirusiųjų knygą“ bei Kavafio poeziją. Pratęsti parodos malonumus padėjo ir guglas – taip sužinojau, kad arabiškai užrašytą parodos pavadinimą reikia skaityti iš dešinės į kairę. Ir, beje, pabandžius šį arabišką žodį įterpti į rašomą tekstą paaiškėjo, kad taško po šio žodžio padėti neįmanoma. Nes jis tiesiog atsiranda žodžio kairėje pusėje – kaip ir dera arabiškam tekstui.  

Susidūrus su praeities kūriniais, ar jie būtų vizualinio meno, ar kritikos tekstai, kino filmai, net roko baladės ar kvepalai, į mus dvelkteli ne tiek pats laikas, kiek, greičiau, jo ištrynimas – taškas A (anuomet) ir taškas B (dabar) staiga tampa vienu AB, ir galima pasitikrinti, ar dabartyje atsidūrę kūriniai išlaikė savo galią, ar veikia jų magija, ar buvo juose implantuotas ateities numatymas, leidžiantis vis dar būti aktualiems? Ypač įdomu žvelgti į tuos, sukurtus 10-ąjį dešimtmetį, jau kalbančius šiuolaikinio meno kalba (nesikabinėjant prie termino „šiuolaikinis“), nors taip pat liekančius praeitame šimtmetyje, net tūkstantmetyje, be to, didžioji jų dalis tiek prislėgti visiškos užmaršties, tarsi niekada nebuvo gimę. Kartais juos vos pamena net jų autoriai.

Tikrai nesitikėjau, kad per karantiną bus galima dalyvauti vestuvėse. Keistai skambantis Laimos Kreivytės, Deniso Kolomyckio ir Ingos Galinytės performansas „Fluqus vedybos. Kentauro gimimas“ skatino kojas greičiau kulniuoti į ŠMC ne ką mažiau, nei gyvų renginių alkis. Bet labiausiai pamatyti šį performansą suviliojo viltis, kad, turint mintyje šių kūrėjų meninius profilius, tai nebus eilinis fluxus lavono pavoliojimas, kaip, deja, dažnai pasitaiko net ir dideliems judėjimo gerbėjams. Abstraktus, bet raktinių žodžių gausus kūrinio aprašymas suponuoja naujas Jurgio Mačiūno ir Billie Hutching atlikto fluxus vestuvių performanso (1978) perskaitymo galimybes.