7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Lėti, bet ryškūs pokyčiai

Apie moteris kine

Neringa Kažukauskaitė
Nr. 18 (1339), 2020-05-08
Kinas
 „Mažosios moterys“
„Mažosios moterys“

Britų kino instituto (BFI) leidžiamas mėnesinis žurnalas „Sight & Sound“ iš praėjusiais metais pasirodžiusių filmų #metoo judėjimo kontekste išskiria šešis svarbiausius. Tai juostos „Mažosios moterys“ („Little Women“, rež. Greta Gerwig, JAV), „Atlanė“ („Atlantique“, rež. Mati Diop, Belgija, Prancūzija, Senegalas), „Stiptizo šokėjos“ („Hustlers“, rež. Lorene Scafaria, JAV), „Liepsnojančios moters portretas“ („Portrait de jeune fille en feu“, rež. Céline Sciamma, Prancūzija), „Knygynas“ („Booksmart“, rež. Olivia Wilde, JAV), „Skandalas“ („Bombshell“, rež. Jay Roach, JAV, Kanada). Apie tai su moters vaizdavimą vizualiuosiuose menuose tyrinėjančia dailėtyrininke, parodų kuratore, VDA dėstytoja Laima Kreivyte kalbėjosi Neringa Kažukauskaitė.

 

Kaip ir ar keičiasi po pastarųjų metų judėjimų, ginančių moters teises ir kovojančių už lyčių lygybę, moterų vaizdavimas kine?

Manau, kad pokyčiai vyksta, ir labai stiprūs. Svarbiausia, kad tai, kas buvo laikoma lyg ir norma, pasidarė nenormalu, nėra savaime suprantama. Tai čia toks politinis lygmuo. Meninis lygmuo – tai dėmesys moterims menininkėms ir toms, kurios vaizduojamos ekrane. Yra toks šiek tiek humoristinis Alison Bechdel testas, aiškinantis, kaip filme žiūrima į moterį. Vienas iš jo klausimų, ar filme yra bent dvi personažės, kurios kalbasi dviese ilgiau nei dvi minutes ir ne apie vyrus. Labai daug filmų šio testo neišlaiko. Pokyčių atsiranda. Kai kurie rodo, kad žengtas didelis žingsnis. Pirmiausia turiu galvoje prancūzų režisierės Céline Sciamma juostą „Liepsnojančios moters portretas“. Tai etapinis filmas, keičiantis daug nusistovėjusių kino konvencijų.

 

Pirmiausia šiame filme istorija konstruojama ne pagal konfliktą. Žinome, kad dramai reikia konflikto: kažkas kovoja, kažkas laimi, atsiranda hierarchiniai santykiai. Kaip padaryti, kad ekrane santykiai tarp moterų nebūtų hierarchiniai? Sciamma labai subtiliai, žingsnis po žingsnio, kuria tuos nehierarchinius santykius. Pirmiausia tarp pagrindinių veikėjų, kurių viena yra XVIII a. jauna aristokratė, kita – tapytoja, dar filme yra tarnaitė, kunigaikštienė. Jos visos tam tikra prasme ekrane yra lygios ir kalbasi dažniausiai akių lygmeniu. Ir, kaip sako režisierė, ji ir erotikoje ieškojo visiškai kitų būdų parodyti intymumą, nuogumą.

 

Keičiasi laiko traktavimas. Šis filmas labai lėtai rodo, kaip tos herojės įsimyli. Režisierė tiksliai viską skaičiuoja – iki žingsnių, iki įkvėpimo ir iškvėpimo. Mizanscenos, apšvietimas – nuostabiai gražūs. Jei įsigilini, pamatai visą tos tikslios choreografijos, gestų, žvilgsnių grožį. Tačiau nėra lengva žiūrėti filmą, kuriame didžiąją laiko dalį herojės net nenusišypso. Ypač įpratus, kad filmas iškart užlietų emocijų banga, muzika. Čia muzikos tiek, kiek jos pačioje istorijoje. Viskas kaip XVIII a.: jei nori pasiklausyti muzikos, turi eiti į bažnyčią, jei pasiseka – į orkestro koncertą ar kaimo šventę.

 

Yra lyg fantastinių kadrų. Viena veikėja pasirodo tarsi šmėkla, kitąkart jos suknelė užsidega. Bet tie kadrai labai realistiški. Suknelė iš tikrųjų užsidega nuo laužo. Toks „pastatymas ant žemės“ ir pririšimas prie konkrečios situacijos man atrodo labai svarbus. „Liepsnojančios moters portrete“ laužoma nuostata, kad romantinės istorijos herojai turi gyventi kartu „ilgai ir laimingai“. Filmo herojės nelieka kartu, bet nešiojasi tą jausmą, savotiškai išsaugo ištikimybę. Tai visai kitoks požiūris: gali žmogaus gyvenime būti kelios dienos, bet tokios reikšmingos, kad padarytų esminius pokyčius.

 

Dar man atrodo aktualu, kaip keičiasi žvilgsnis. Kine įprasta, kad moteris yra grožio objektas, į kurį žiūrima. Šiame filme tas žvilgsnis – kaip Velasquezo „Meninose“, jis nuolat keičiasi, herojės vis mainosi žvilgsniais. Tapomas modelis sako dailininkei: „Jei tu mane tapai – matai ir taip gerai žinai, ką aš galvoju, kaip jaučiuosi, tai aš taip pat žiūriu į tave tapančią, taip pat matau ir žinau, kokia esi tu.“ Tas apsikeitimas žvilgsniais, kūrybiškumu labai svarbus.

 

Filme drąsiai ardomos binarinės opozicijos. Paprastai kine rodoma pora, kuri ir turėtų labiausiai jaudinti. „Liepsnojančios moters portrete“ yra įsimylėjėlių pora, bet dar yra tarnaitės linija, ir jos puikiai leidžia laiką trise, padeda tarnaitei spręsti jos problemas. Ir labai svarbi istorija, kuri nebuvo pasakojama iš moters perspektyvos, pavyzdžiui, aborto scena.

 

Gražus ir momentas, kai herojės susikabina rankomis – viena padeda atsikelti kitai nuo žemės, ir jos iškart pereina į kitą kadrą, kitą laiką. Jos jau prie bedugnės krašto, prie uolų, eina palei jūrą. Montuojant iš šios scenos išmesti visi nereikalingi dalykai. Ir tokių labai gražių kinematografinių momentų filme yra daug. Ką jau kalbėti apie nuostabų operatorės Claire Mathon darbą, kai apšvietimas – kaip XVIII a. tapyboje, veikėjų kūnai iš vidaus tiesiog šviečia. Pagaliau ir tos kaukės ant veidų. Staiga tokia aktualija, nuspėjusi realijas, nors jos tarsi buvo užsidengusios veidus nuo vėjo.

 

Mane nustebino, kad tiek tarptautinė kritika, tiek žiūrovai labai palankiai vertina filmą, nors jis ardo daug konvencijų, jį nėra lengva žiūrėti. Manau, jis šiltai vertinamas dėl subtilumo, įsiklausymo į kitą ir nė vieno žmogaus nedarymo svarbesnio už kitą. Filmas aktualus daugeliu požiūrių.

 

O kuo aktualios „Mažosios moterys“ – amerikiečių literatūros klasikės L.M. Alcott knygos ekranizacija? Gal tuo defragmentuotu požiūriu, suderinimu, rodos, nesuderinamų dalykų.

Gretos Gerwig filmas „Mažosios moterys“ žvelgia į ankstesnį laikotarpį taip pat labai šiuolaikiškai ir aktualiai. Parodoma, kaip filmo herojės – seserys – viena kitą palaiko, nors kiekvienos pasirinkimas skirtingas. Iš tikrųjų, gali norėti visko, kad ir santuokos, ir šeima nėra joks baubas. Tai tik stereotipas, kad feministės yra prieš šeimą. Gali siekti, ko nori, svarbu, kad tai būtų tavo pasirinkimas. Filme reikšmingas pasakotojos – rašytojos – vaidmuo. Tai svarbu, nes mums reikia papasakoti tas istorijas, kurios iki šiol nebuvo papasakotos.

 

Man labai patiko, kaip Gerwig sudėliojo žmogiškų santykių audinį, įsimylėjėlių linija nėra svarbesnė už kitas. Filmas – vientisas audinys, kuriame visos istorijos suaustos į tankų prasmių tinklą. Negali išsitraukti tik vieną siūlelį ir sakyti, kad tik jis svarbus, tik šita veikėja svarbi, o kita – ne.

 

„Skandalas“ sukurtas jau kaip atgarsis į tikrus skandalus, metoo judėjimą.

Filmas paremtas tikra istorija. Konservatyvaus TV kanalo „Fox News“ žurnalistė padavė į teismą pagrindinį prodiuserį – galios ir įtakingumo viršūnę. Tada dar nebuvo jokio metoo. Niekas netikėjo, kad galima ką nors pakeisti. Bet tai ir yra pavyzdys, kad jei rimtai žiūri į savo gyvenimą, į profesiją ir atsakingai pasirengi, surenki įrodymus, gali pasiekti pergalę ir atvesti prie platesnių judėjimų. Bet kalbant apie filmą įdomu, kad jo ėmėsi du vyrai – režisierius Jay’us Roachas ir scenaristas Charles’as Randolphas. Filme kovojama ne prieš vyrus, o prieš žeminančius santykius. Visi gali flirtuoti ar meilintis, tačiau puikiai suprantama, ar kitas žmogus traktuojamas pagarbiai, ar manoma, kad jei esu įtakingas, galiu daryti viską.

 

Šiame filme įdomu stebėti, kaip dokumentinė medžiaga derinama su aktorėmis. Kartais ir persistengiama, kai geriausias Holivudo protezų meistras stengiasi jas visas padaryti panašias į tas realias herojes. Nepažinau nei Charlize Theron, nei Nicole Kidman. Dar įdomu, kad „Skandalo“ tikslas – ne moralizuojanti pasakėlė. Jis sukurtas kaip intriguojantis pramoginis filmas. Skaičiau, kad scenarijaus autoriui labai imponuoja Milošo Formano filmai. Jis sugebėjo pateikti jautrias problemas taip, kad filmas neprarastų pramogos patrauklumo. „Skandale“ pamatai Donaldą Trumpą, kuris sako, kad reporterės akys pasruvo krauju ir ji pati pasruvo krauju... Ir nieko neatsitinka, ji toliau įžeidinėjama, o jis išrenkamas prezidentu. Visiems besibaiminantiems, kad metoo sugriaus gyvenimus, teks dar ilgai palaukti...

 

Dabar augančiai kartai, jaunoms merginoms ir vaikinams, jau nebeatrodo, kad tokie dalykai yra norma. Dabar ateina išsilavinusi, visokiausių teorijų girdėjusi karta, ir tam tikri dalykai jiems jau nebesuvokiami. Pastebiu, kad jiems keista žiūrėti ankstesnių laikų filmus, juos trikdo tos konvencijos, prie kurių, tarkime, esu įpratusi. Žiūrovai keičiasi, ir labai smarkiai.

 

Ar moterų vaizdavimo pokyčiai palietė lietuvišką kiną?

Lietuvių kinas keičiasi labai iš lėto, trukdo banalios komedijos, kurios žaidžia paprasčiausiais stereotipais, ir manoma, kad tai juokinga. Nuoširdžiai kankinausi vienoje tokioje komedijoje, kurios herojės moterys susirinko kažko švęsti. Tai taip nesusiję su gyvenimu, su dabartimi, net su tų aktorių gyvenimais. Galvojau, ką jie čia visą laiką vaizduoja. Neįmanoma žiūrėti. Nežinau, kodėl tokie filmai surenka tiek žiūrovų. Nemanau, kad žiūrovai yra kvailiai. Tokių komedijų kūrėjai nuvertina auditoriją. Manau, žmonės susirenka pažiūrėti į lietuvių aktorius, nes norisi kažko savo, kaip būna kartais ilgiau pabuvus užsienyje, – juodos duonos, skilanduko ar pan. Taip žmonės nori kažko iš savo aplinkos, gyvenimo, pažįstamų veidų, lietuvių kalbos, jausmo, kad čia tarsi apie tave. Tas žiūrovų ilgesys niekingai išnaudojamas.

 

Kad keistųsi didesnių meninių ambicijų turintys filmai, reikia konceptualių pastangų. Laužyti konvencijas, eiti į gilesnes struktūras. Neužtenka, kad moters vaidmuo pagrindinis. Galima sukurti ir labai nuobodų filmą.

 

Iš ryškesnių – ne patys naujausi: „Kolekcionierė“ (rež. Kristina Buožytė), „Amžinai kartu“ (rež. Lina Lužytė). Juose sudėtingiau gilinimasi į moterį, jos požiūrį, galią, seksualumą, puikiai vaidina Gabija Jaraminaitė. Po truputį judama pirmyn, bet man rodos, kad Lietuvoje stengiamasi nuo tos problemos „nusiplauti“. Gal jaunesnė karta žiūri į ją rimčiau.

 

Visą pokalbį rasite LRT laidoje „Čia kinas“.

 „Mažosios moterys“
„Mažosios moterys“
„Liepsnojančios moters portretas“
„Liepsnojančios moters portretas“
„Skandalas“
„Skandalas“
„Amžinai kartu“
„Amžinai kartu“
„Kolekcionierė“
„Kolekcionierė“