Kino kultūra – patraukliai

Kad nacionalinis Lietuvos transliuotojas nustums kultūrą į kažkelintą planą, darėsi aišku jau tada, kai nuspręsta kultūros kanalo pavadinimą pakeisti į „LRT Plius“. Kilo aršios kalbos „kultūrščikų“ ratuose, tad dėl šventos ramybės buvo surengta diskusija, kurią vedė net ir su žurnalistine kultūra nieko bendro neturintis Edmundas Jakilaitis. Jei neapgauna atmintis, diskusija buvo transliuojama pačiu prasčiausiu metu, rodos, vėlokai vakare, per Žolinę. Tai irgi vadovybės požiūris į kanalo ir kultūros svarbą apskritai.

Diskusijoje dalyvavo labai skirtingi pašnekovai – nuo Sauliaus Urbonavičiaus-Samo iki Dariaus Kuolio. Beje, dėl akių buvo pakviestos ir dvi moterys – Laima Kreivytė ir Nerija Putinaitė, kurių klausytasi mažiausiai. Visas kolektyvas veikiau skambėjo kaip kakofonija, mat ir pats vedėjas nelabai suprato, apie ką reikia diskutuoti, nes jo pozicija buvo akivaizdi.

Tuomet naujoji LRT administracija „siekė gerinti antrojo LRT kanalo turinį, gryninti jo veidą ir formuoti kokybišką laisvalaikio kanalą, kuriame didžiausias dėmesys būtų skiriamas kultūrai“. Mus dabar, kaip tuomet Darių Kuolį, piktina viešojoje erdvėje sklandantis argumentas, kad kultūra yra atstumiantis žodis ir nepritraukia žiūrovo. „Jei mes ir laikome visuomenę gana infantilia bendruomene, nereikia iš jos tyčiotis. Verčiau kalbėti rimtai, kaip su dialogo partneriu“, – tada teigė jis. 

Galime paantrinti ir filosofei Nerijai Putinaitei, sakiusiai, kad laidos tikrai būtų žiūrimos labiau, jei jas rengtų savo srities specialistai, o tokių, deja, faktiškai nėra, nes viskas panašėja ne į kultūros rodymą, diskutavimą apie ją, o į jos prodiusavimą ir viešinimą. O tai taip pat rodo laidas kuriančių asmenų provincialų suvokimą, kad visuomenė yra kvaila, primityvi, todėl turinį reikia ruošti jau „sukramtytą“.

Gaila, bet kilni LRT administracijos vizija gerinti turinio kokybę nuėjo perniek. Mat atrasti įdomią, kokybišką televizijos laidą, skirtą kultūrai, – gana sudėtinga misija (ypač jeigu jūsų poreikių netenkina à la gyvenimo būdo laida „Kultūringai su Nomeda“). Šį sezoną viena įdomiausių laidų, kone aukso grūdas pelenuose, mums buvo „Procesai“ – polemiška, analitiška, aktuali; o kur dar eksperimentinis laidos režisieriaus Miko Žukausko stilius... Deja, teko girdėti, kad finansavimo jai tęsti skirta nebuvo, turbūt „nepaėjo“ žiūrimumas, mat nebuvo tinkamai sugromuliuota liaudžiai.

Kadangi gyvenime pasirinkome ne itin populiarią profesiją – kino kritiką, tad šįkart apie kiną, nes tikrai nelaikome savęs visų sričių ekspertėmis. Iš pradžių šįmet startavusi laida „Čia kinas“ taip pat pasirodė kaip gaivaus oro gurkšnis, palyginti su prieš tai rodyta naftalinu persismelkusia „Už kadro“, kurią įsijungdavome vien mazochistiniais tikslais, kad pajaustume svetimą gėdą. Vien tai, kaip laidos kūrėjai traktavo kino ir apskritai istoriją, keldavo šiurpą – kažkokia kondensuota „Vikipedijos“ versija, panaši į alternatyvią istoriją.

Tad tokiame kontekste „Čia kinas“ pasirodė kaip tikra XXI a. laida – patraukli, naudojanti daug vaizdinės medžiagos (kuri galų gale ėmė imti viršų), aiškios struktūros, su įdomiais kviestiniais pašnekovais (ir pačios ne kartą dalyvavome laidoje, tačiau tikrai nelaikome savęs įdomiausiomis). Ir nors „Vikipedija“ čia, regis, išliko vienu pagrindinių šaltinių (turime omenyje laidos pradžios segmentus), tikrai apsiribota ne vien ja. Laidoje buvo nagrinėjamos išties aktualios temos ir problemos, na, ar bent jau prie jų prisiliesta (galima paminėti laidą, skirtą Skandinavijos kinui, pokalbius su Natalija Arlauskaite, Laima Kreivyte, Kristupu Saboliumi ar Lina Kaminskaite-Jančoriene). Kadangi šiek tiek matėme laidos „virtuvės“, supratome, kad taip vyko dėl kino kritikės Neringos Kažukauskaitės pastangų. Ir tai dar kartą įrodo, kaip svarbu, kad prie laidos vairo būtų ne tik „visažiniai“ prodiuseriai, žurnalistai ar kiti visų galų meistrai, bet ir savo sritį puikiai išmanantys profesionalai. Todėl gaila, kad buvo pasirinkta koncepcija, kai ekrane matydavome tarsi monologu kalbančius pašnekovus, o Kažukauskaitė likdavo už kadro.

Deja, peržiūrėjus visas sezono laidas susidarė nemalonus jausmas, kad regi chaotišką eklektiką. Regis, laidos kūrėjai taip ir neapsisprendė, kokiam žiūrovui skirta laida, – tam, kuris pirmą kartą išgirdo Martino Scorsese’s ar Larso von Triero pavardę, ar jau šiek tiek prakutusiam. Todėl laidoje buvo visko – nuo festivalių reklamos (kol neprasidėjo karantinas) iki Donato Ulvydo demagogijos ar Aistės Diržiūtės, karantino metu susikūrusios savo jutubo paskyrą, pamąstymų ir emocingų, superlatyvinių Dovilės Filmanavičiūtės rekomendacijų.

Be to, taip ir likome nesupratusios, kodėl žiūrovui turėtų rūpėti ar jį dominti laidų vedėjos Lavijos Šurnaitės pamąstymai apie kiną... Bet čia tik tarp kitko. Laidos kūrėjai stebuklingu būdu į vieną laidą sugebėdavo sudėti, regis, mažiausiai derančias temas, pavyzdžiui, trumpą (minėtos „Vikipedijos“ lygio) Quentino Tarantino pristatymą, pokalbį apie trumpametražius filmus ir sovietmečio dokumentinį kiną. Kaip sakoma, tikras postmodernistinis koliažas. Aišku, tikra vyšnaitė ant torto – Filmanavičiūtės rekomendacijos, išskirtinai besiremiančios emocinėmis kūrybininkės patirtimis. Juk suaugęs žmogus lyg ir turėtų mokėti bent vienu sakiniu argumentuoti savo nuomonę, o ne tik atpasakoti filmo siužetą ar mestelti kokį fun fact.

Kartais net susidarydavo įspūdis, kad patys prodiuseriai nesupranta, apie ką kuria vieną ar kitą laidą. Puikiausias to pavyzdys – laida, skirta kino paveldui. Metų pradžioje žiniasklaidoje gana abejingai pradėta kalbėti apie likviduojamo „Lietuvos kino“ filmų kolekcijos, kurios kratosi visos įmanomos institucijos, likimą. Taigi „Čia kinas“ laidos kūrėjai sureagavo į aktualijas ir parengė reportažą su Živile Pipinyte ir archyvaru Aleksu Gilaičiu, tačiau jų kritiški ir argumentuoti pasisakymai apie poreikį išsaugoti sovietmečio kino juostas buvo montuojami su LKC dirbančios Dovilės Butnoriūtės pasakojimu apie tai, kokias lietuviškas juostas jos atstovaujama institucija restauruoja. Visa tai buvo paįvairinta scenomis iš „Herkaus Manto“ ar „Vaikų iš Amerikos viešbučio“. Teko girdėti gandų, kad ir pati LKC atstovė nelabai suprato, kam ji kviesta ir ką iš jos norėta išgirsti.

Be abejo, laida apie kiną reikalinga, tačiau jos nuoseklumui koją kiša tikras komunikacijos specialistų aukso amžius, todėl ir trūksta poleminio žvilgsnio ar įvairesnių požiūrių. Rašydamos šį tekstą, nusprendėme atsigręžti į praeitį. Juk LRT televizijoje net dvidešimt vienus metus buvo rengiama laida „Kino pasaulyje“. Ne visas, bet tikrai ne vieną galima rasti LRT mediatekoje, taigi dabartinės laidos kūrėjai galėtų nepatingėti ir pasigilinti, kaip laidos buvo kuriamos tada.

Iš prie jos dirbusių, dar gyvų asmenų teko girdėti pasakojimų, kad laidų apie kiną niekada nenorėta, tačiau atsidavusių ir šią meno šaką mylinčių asmenų pastangomis tokia laida buvo. Ir ne kaip prodiuserinis projektas. Prie jos dirbo tikri „profai“: laidos redaktorė ilgą laiką buvo Izolda Keidošiūtė, dalyvavo ar vedė Skirmantas Valiulis, Saulius Macaitis, Živilė Pilipavičienė, Rasa Paukšytė ir daug kitų. Televizijoje vykdavo ir ekspertų susitikimai, buvo aptariamos buvusios ir būsimos laidos, jas filmavo ir profesionalūs operatoriai. Ir tada, žinoma, buvo aiškinama, kad laida turi būti skirta ne kino kritikams, o liaudžiai (dabar tai vadinama masine auditorija), tačiau taip visų nemėgstami „profai“ jos tikrai nenumarino. Atvirkščiai, vienu metu laida buvo tokia populiari, kad turėjo vadinamąjį prime time – buvo rodoma iškart po „Panoramos“.

Ir kodėl ji buvo geresnė? Pirmiausia jautė kino pulsą, nuolat sekė kino procesą, buvo rengiami interviu su garsiais režisieriais, įsiprašoma į filmavimo aikšteles, laidų turinys buvo nuoseklus. Viena laida galėjo būti skirta kad ir vienam menininkui, o žiūrėti į vieną pašnekovą tikrai nepasidarydavo nuobodu. Juk ir dabar netrūksta filmavimo aikštelių (laida prasidėjo dar prieš karantiną), atvykstančių svečių, bet, rodos, nelabai įdomu nuolat domėtis kino procesu ir jo kultūra.

Atspirties tašku „Kino pasaulyje“ kūrėjams tapo rusų televizijos laida „Kino panorama“. Jos vedėjas scenaristas Aleksejus Kapleris tapo tuo, kuris ją išpopuliarino, ne vieną laidos žiūrovą privertė pamėgti ar net pasirinkti kino specialybę. Jis dirbo ir su Aleksandru Dovženka, o 4-ajame dešimtmetyje buvo vienas populiariausių sovietų scenaristų. Ką jau kalbėti apie kitą vedėją – kultinių sovietinių komedijų režisierių Eldarą Riazanovą. Tai profesionalai, kurie liaudį privertė šiek tiek praprusti ir jau tikrai neatbaidė... Maža to, 6-ajame dešimtmetyje laida buvo tarp pačių populiariausių. Beje, kalbėta, kad populiarumą lėmė ir kietos rankos laidos režisierė Ksenija Marinina. Aišku, jei purtotės visko, kas vyko sovietmečiu, galite šia laida ir nesidomėti, tačiau jei vis dėlto domina kinas – paieškokite jos jutube ir tikrai atsidursite magiškame kino pasaulyje.

Tad ko labiausiai stinga projektui „Čia kinas“? Pirma, jo kūrėjams suvokti, kad ne kiekvienas produktas turi būti sellable. Taip, dabar gyvename masinės vartotojiškos kultūros laikais, kai, rodos, viskas tampa eiline savireklama. Bet prisiminkime, kad laida rodoma per nacionalinį transliuotoją, tad kur dingsta edukacinė ir šviečiamoji funkcija? Svarbiausia į laidą žvelgti ne kaip į eilinį projektą, bet nuosekliai stebėti kino procesą, įpūsti jai gyvybės. Patikėkite, viena ilgiau nei dešimt minučių kalbinama galva tikrai nenuvargins žiūrovo. Būtų net dar įdomiau, jei apskritai visa laida būtų skirta tik vienai temai ir svarbiam pašnekovui, kuriam gyvumo suteikia kad ir to paties turinio iniciatorė, kad ir ta pati Neringa Kažukauskaitė. Kuri su juo gyvai kalbasi kadre, o ne už jo, nes kartais susidaro įspūdis, kad pašnekovas kalbasi su siena. O jei trūksta meilės kinui, gal laidos nė neverta kurti?

P. S. Prisiminusios „Čia kino“ laidą, skirtą Algimantui Puipai (tos pačios nepilnos dešimt minučių Nacionalinės premijos laureatui), susiradome archyvuose „Kino pasaulyje“, kur režisierius su užsidegimu filmavimo aikštelėje pasakoja apie „Elzės iš Gilijos“ kūrimą (tada dar darbiniu pavadinimu „Elzė iš smėlynų“). Šįmet kalbintas Puipa atrodo lyg pirmojo šešėlis, kalbantis už kadro su nežinia kuo, kiek sutrikęs, turbūt jaučia, kad kalbinančiajam jo kinas visiškai neįdomus.

Piktos kino kritikės