Tarp disciplinų
2019 m. Knygos meno konkurso žiuri skyrė diplomą Laimos Kreivytės poezijos knygos „Artumo aritmetika“ dailininkei Deimantei Rybakovienei „už poetišką vaizdingumą“ (išleido „Homo Liber“, spausdino UAB „Petro ofsetas“). Svarbi to vaizdingumo dalis – knygoje panaudotos Violetos Bubelytės fotografijos. Ta proga publikuojame spalio 25 d. „Prospekto“ galerijoje vykusį pokalbį, kuriame dalyvavo fotografai Violeta Bubelytė ir Algimantas Kunčius, poetės Neringa Abrutytė ir Giedrė Kazlauskaitė (knygos redaktorė), menotyrininkė Agnė Narušytė ir Laima Kreivytė. Besikalbančius ir besiklausančius supo Bubelytės paroda „Monospektaklis kitaip“.
Laima Kreivytė: Šio susitikimo pretekstas – išskirtinė Violetos Bubelytės paroda ir mano poezijos knygelė „Artumo aritmetika“, iliustruota jos fotografijomis. Pabandžiau pasislėpti už Violetos. Pati Violeta sako, kad čia visai ne ji, tai personažas. O jis, kaip ir lyrinis herojus, gali išsirenginėti kiek nori ir paskui sakyti: čia visai ne aš. Violetos fotografijos mano knygelei tiko dėl to, kad, viena vertus, iš tiesų jos tikros, nuogos, kita vertus, tas personažas, toji moteris yra nei nuoga, nei apsirengusi. Savo knygelei rinkausi kaip tik tokias fotografijas – moteris suspausta tarp kartono lakštų, pridengta veidrodžiais, atspindžiais, tai susidvejinusi, tai susitrejinusi – ne visai vientisa.
Algimantas Kunčius: Jaučiu, čia kalbama ne tik apie fotografiją ir poeziją, bet ir apie daiktus, ar ne?
L. K.: Taip.
A. K.: Tai va, daiktai nuo senų laikų yra visa mūsų esybė ir mes patys esam jie. Dėl to galiu tokį inkliuzą pasiūlyti: ir jūsų poezija, ir Violetos fotografija yra labai daiktiškos. Kartu tai yra kažkoks išvietinimas, išsivietinimas, galima sakyti, išsisovietinimas. Jūsų poezija tokia stipri, kad man buvo netikėta. Moterų poezijos, gėda prisipažinti, nesu daug skaitęs. Epizodiškai. O Violeta yra augalas, kuris man primena senus laikus, kai mudu su laibai jautriu žmogumi Juliumi Vaicekausku, mano bendraamžiu, dažnai porindavome, o Violeta sėdėdavo kamputyje ir retušuodavo. Kas tas retušas? Ji nieko nepaišė, ji dengė visa tai, kas nereikalinga fotografijos paviršiuje, analoginės fotografijos grunto vibraciją, kur būdavo daug šiukšlių. Ji kantriai sėdėjo ir ne tik klausė mūsų porinimo, bet ir mokėsi. Drąsiai tai sakau – Juliaus Vaicekausko precizijos. Apie tai mes dabar nekalbame – kas yra atspaudo kokybė. Taip Violeta pradėjo ir užaugo iki tokio mastelio, kad čia įėjęs pamačiau Pompėjos freskas.
L. K.: Violeta, kaip priėjai prie Pompėjos freskų? Nuo 1981 m. ar dar anksčiau?
Violeta Bubelytė: 1981-aisiais. O prieš tai buvo mokymasis.
A. K.: Violeta darė viską pati savo rankomis nuo pradžių. Tai yra regėjimas. Dabartiniais fotoaparatais visi mokame fotografuoti. Bet tada – ką nors pajauti, užsirašai, o paskui ilgai lauki proceso. Jis ir kankinantis, ir nerimą keliantis. O rezultatas pasidaro dėl to, kad savo rankomis viską išalsuoji ir lieti viską, visą pasaulį lieti savo rankomis.
L. K.: Violetą labai sunku prakalbinti, nes ji – ne kalbėtoja, bet iš tikrųjų turi daug ką papasakoti. Kartkartėmis aš vis po kokią kruopelę išgaudau. Išduosiu paslaptį – mes su Violeta einam kartais lauko tenisą pažaisti. Daug sužinai belakstydama paskui kamuoliuką. Ir apie žirgus papasakojo, kaip juos sunku fotografuoti.
V. B.: Reikia žinoti, kaip fotografuoti žirgus.
L. K.: Tikra jojikė kalba. Ir apie tai, kad pradėjo save fotografuoti todėl, kad nebuvo ką prikalbinti pozuoti.
V. B.: Nebuvo ką prikalbinti. Net nežinojau, kaip tai paaiškinti. Pradedi jausti, jauti, o kaip tai pasakyti kitam žmogui? Jaunam turbūt sunku įsivaizduoti, kad 1981-aisiais nebuvo kam pozuoti. Paprašai draugę ar kokią merginą. Bet jei sužinotų jos tėvai, blogai baigtųsi. Ji būtų išvadinta visokiais vardais. Ir dabar tas pats, tas pats moralizavimas. Viskas prasidėjo iš neturėjimo.
A. K.: Keista.
V. B.: Kodėl keista?
A. K.: Ar natūra turi pozuoti? Ar kas nors gatvėje pozuoja, kai matai pasaulį savomis akimis? Kam juos prašyti pozuoti? Jie yra savo vaidmenyse.
V. B.: Bet mano žanre turi būti kažkas, ką vadiname pozavimu. Tas kitas žmogus turi būti labai panašiai mąstantis, turėti aktorinių sugebėjimų. Nes kitaip negalėsiu dirbti. Dabar galiu pasamdyti pozuotoją – jauną, šviežią, gražią mergaitę. Ji man gražiai papozuos, kaip pripratusi, ir nebus to, ko aš noriu. Bus graži mergaitė.
L. K.: Violeta, iš dalies tu pradėjai tai, kas dabar įgauna masinę asmenukės formą, kuri sudarkė žanro sampratą, nes nusistovėjo savęs pateikimo rakursai, lūpų papūtimai, kojų pakreipimai. Kodėl taip norėjau Violetos fotografijų? Man prieš akis iškilo viena fotografija, kuri – tarsi Tvin Pyksas. Pamačiau ją ant viršelio, bet, galvojau, pasakys dabar Violeta: dar ko užsimanei, nusifotografuok pati. Man labai patiko tas lyg išmesto, lyg neišmesto kūno vaizdas, santykis su erdve, užuolaidos, veidrodis. Atsimenu, dar Erika Grigoravičienė rašė, kad kūnas lietuvių mene yra tarp gyvo ir negyvo, dažniausiai toks paguldytas, lyg įkapės. Rašydama poeziją aš irgi stengiuosi rašyti maksimaliai atvirai, bet per daug nesiekshibicionuoti. Galima daug prirašyti žodžių, visus organus išvardinti, visus veiksmus atlikti. Manęs tie žodžiai nei gąsdina, nei džiugina, bet norisi būti kaip Violeta – lyg nuoga, lyg apsirengusi ir neišsisakanti visko iki galo.
Bet kad nereiktų pačiai apie save šnekėti, paprašysiu Giedrės pakomentuoti iš redaktorės ir poetės perspektyvos.
Giedrė Kazlauskaitė: Man labai sunku kalbėti, nes esu didelė fotografijos nekentėja.
A. K.: Malonu.
G. K.: Man tai yra viena svetimiausių meno sričių.
A. K.: Tai ne menas, tai – fenomenas.
G. K.: Vis tiek, kadangi esu sovietmečio traumuotas žmogus, kas man buvo fotografija? Sutkaus albumai, ar ne? Juos vartydama vaikystėje susidariau įvaizdį, kas yra fotografija. Jūs minėjote, kad nežinote moterų poečių. Aš nežinojau moterų fotografių. Bubelytės fotografiją atradau tiktai toje parodoje, kuri vyko Nacionalinėje dailės galerijoje [„Saldus ateities prakaitas“ – A. N.]. Ten buvo pristatytas skandalas, kuris mane įvedė į šitą fotografiją. Iki tol man lietuvių fotografija buvo Sutkus, Vikšraitis ir Dichavičius. Nors fotografija domėjausi. 2000 m. išėjo Susan Sontag knyga „Apie fotografiją“, aš ją perskaičiau, ir vis tiek tai buvo meno sritis, kuriai niekaip nepasidaviau. Nes menas mano senovinėje sąmonėje yra tapyba, grafika. Ant knygų viršelių jos turėtų būti, o fotografija... Gal jos reputacija man susigadino tada, kai poetai patys ėmė masiškai fotografuoti, kelti savo fotografijas į feisbuką, dėti jas į knygas, kaip, pavyzdžiui, Julius Keleras. 2007 m. išėjo eilėraščių knyga „Sniegas, benamis, krentantis“, iliustruota jo paties nuotraukomis. Tarp kitko, gal net panaši į šitą, gana estetiškai padaryta, bet man kažkodėl buvo sunku priimti tą poezijos ir fotografijos sintezę. Tada atsirado labai daug poetų, kurie kažkodėl ėmėsi fotografijos kaip hobio, o paskui tai tapo tarsi antrine profesija. Ir tai labai keista, nes dėl man pačiai neaiškių priežasčių buvo nelengva priimti tokią dvigubą tapatybę – poetas-fotografas. Gal atrodė, kad žmogus turi būti vientisas, jis turi kažką vieno daryti. Ir tave, Laima, aš irgi suprantu kaip menotyrininkę.
L. K.: Tu tikra modernistė.
G. K.: Poezija yra tavo ambicija. Aš nesakau, kad šita ambicija nėra pamatuota, viskas gerai, man negėda buvo būti šitos knygos redaktore. Bet, man atrodo, tu nelabai supranti, kur veliesi. Nes kai kalbi apie visuomeninius klausimus, apie meno kūrinius, apie skulptūras, tu labai gerai ten orientuojiesi. Poezija yra tokia sritis – nežinau, ar supranti, kad ji visiškai niekur neveda. Su poezija tu niekam nepatiksi. Tu turėsi gerbėjų, bet tai bus tik tokia auditorija kaip šiame renginyje. Kai pamačiau šitos knygos maketą, kilo vidinis konfliktas, nes manau, kad knyga turi turėti vieną pranešimą. Tai yra poezija. O čia – fotografija. Ta fotografija tave gal net uždominuoja.
L. K.: Violeta yra didesnė fotografė negu aš – poetė. Man dėl to neskauda.
G. K.: Galbūt tai – ir mano trūkumas. Bet poezijos ir fotografijos konfliktas tikrai egzistuoja ir mes jo neslapstykim. Dabar fotografuoja visi ir viską deda į socialinius tinklus. Nufotografuoja savo kojas, savo rankas... Tai šiukšlinimas. Ir gal tas konfliktas toks aštrus todėl, kad ir poezijoje yra panašiai. Visi, kas sukeverzoja sakinį, turi ambiciją rašyti, skelbti, siųsti į redakcijas. O tavo knyga atkreipė daugelio dėmesį, nors kaip redaktorė manau, kad reikia nepergirti, vis ką nors bjauraus pasakyti.
L. K.: Dėl to tave ir rinkausi – už tą bjaurumą.
G. K.: Knygos recenzijoje Ieva Rudžianskaitė sakė, kad tu esi didaktiška (http://www.satenai.lt/2019/10/25/nepazinumas/). Man atrodo, kad didaktika, tiesą sakant, tau tinka, ji yra tavo stiprybė. Tas didaktika apkaltintas eilėraštis – „feministės klausimai bažnyčioje“. Man šita didaktika yra poezija. Net nepaisant to, kad ten yra publicistikos, kurios aš daugeliu atveju nemėgstu. Čia yra tavo eilėraštis. O knyga kaip visuma... man tas santykis su fotografija yra pritemptas. Tai nereiškia, kad aš nevertinu meninės fotografijos.
L. K.: Būtų nuobodu, jei visi atsisėdę vieni kitus tik girtų, glostytų ir visiems vienodai viskas atrodytų. Tiesą sakant, net nežinojau, kad tavo santykis su fotografija toks konfliktiškas. O man neatrodė, kad fotografija ir poezija – tokie skirtingi dalykai. Bent jau man tas pozityvo ir negatyvo klausimas visada įdomus. Tai ne šiaip sau pliusas ir minusas. Ir tos dedikacijos sudėjusioms ir atėmusioms. Yra tam tikra aritmetika, fotografijoje yra tas apgaulingas momentas, kad, atrodo, kažką tiktai fiksuoji. Manyčiau, bloga ta fotografija, kur fiksavimu viskas ir pasibaigia. Turbūt vis dėlto įdomiau, kai ir eilėraštyje, ir fotografijoje pro tą užfiksuotą vaizdą kažkas prasišviečia. Kas pasako daugiau arba nepasako, užkabina arba duoda švelnią nuorodą. Todėl stengiausi nepiktnaudžiauti. Knyga išėjo kaip daiktelis, kaip dėžutė, ji susideda į save. Fotografijos ties kiekvienu skyriumi kažką nauja atveria ir užfiksuoja. Nes vis dėlto knyga, skirtingai nuo publikacijos, yra ir materialus objektas, kurį mes struktūruojame. Kažkuriuo momentu norisi nurimti, norisi pauzės. Pirmoje knygelėje sąmoningai nedėjau jokių atvaizdų, kad kalbėtųsi tik tekstai. O čia man labai norėjosi santykio, nes tai – ir artumo aritmetika. Apie daug santykių, teigiamų, neigiamų. Net buvau sugalvojusi, kad bus keturi skyriai: sudėtis, atimtis, daugyba, dalyba. Paskui supratau, kad tai pernelyg tiesmuka – man niekaip nepavyko eilėraščių subrukti į veiksmus, nes niekada neatliekame tik vieno veiksmo. Kažkas atima, kažkas prideda, kažkur padalina, kažkur pats išsidalini, padaugini – ir tie veiksmai vyksta daugybę kartų tuo pat metu. Taip ir liko tie keturi skyriai be aritmetinių veiksmų.
O kaip tau, Agne, fotografija ir poezija – kabinasi ar nesikabina?
Agnė Narušytė: Kaip Laima pasislėpė už Violetos, norėčiau pasislėpti už poezijos. Visada ją mėgau, tad nesu tikra oponentė Giedrei. Šioje knygoje randu nuostabų fotografijos ir poezijos sąskambį. Iš dalies ir dėl to, kad kartais tu kalbi apie fotografiją, apie dabartinį kultūros užkimšimą vaizdais, kaip eilėraštyje „Kelionė į Jeruzalę“. Bet radau ir eilėraštį apie Violetą Bubelytę, nors to gal ir pati nežinai. Tai – „Gyvas montažas“. Čia nerasi nei jos vardo, nei vaizdo apibūdinimų, tik išsakytą tikrovės montavimo procesą, kai fotografuoji savo nuogą kūną ir turi jungti tai, ką mato techninė fotografijos akis, ir tai, kaip jautiesi, kai save matai iš vidaus. Analizuojant Violetos fotografijas, man pirmiausia norėjosi pabrėžti, kad tai – atsvara „vyriškai“ akto fotografijai, išaugusiai iš mūsų patriarchališkos kultūros tradicijų. Kitaip tariant, norėjosi kalbėti apie vaizdą. Bet kai pasikalbi su Violeta, supranti, kad jai svarbus pats procesas, vaidinimas ir buvimas „kita“, personažu.
V. B.: Svarbiau rezultatas.
A. N.: Fotografija parodo tik rezultatą, o procesą tenka įsivaizduoti. Beje, Laimos knygelėje sudėtos tavo senosios nuotraukos, kur esi rimtai viena, egzistenciškai susikaupusi. Laima turbūt todėl jas ir pasirinko. O šioje salėje kabo tavo dabartiniai darbai, kur juokauji, bet tas pats susikaupimas išnyra plyšyje tarp to, ką pasakoja kūno vaizdas, ir to, ką sako pavadinimas. Violeta čia ir viena, ir ne viena. Ji taip įtikinamai persikūnija į personažus, kad iš tikrųjų tarsi fiziškai pasidaugina ir tie nauji žmonės gali kalbėtis tarpusavyje. Už pertvaros paslėpta ilga fotografija, kur jau yra dvylika Violetų – dvylika apaštalų. Kai pamačiau, net pašiurpau nuo tiek vienodų ir kartu skirtingų kūnų tikrumo, gyvo žvilgsnio. O štai kitas, jau ironiškas, susikabinimas su Laimos poezija įvyko šiandien, man čia sėdint ir visų klausantis, žiūrint į fotografiją priešais – ji vadinasi „Testamentas“. Ten Violeta skaito lyg tualetinio popieriaus ritinėlį. Yra toks Laimos eilėraštis „Sutapimai“, kur „gilesnį ryšį“ turintys reikšti sutapimai, deja, nieko nepaaiškina, kaip tas lyrinei herojei gimus pradėtas gaminti – „pirmas sovietų sąjungoj“ – tualetinis popierius. Juk netampa jis tapatybės dalimi, nors ir kaskart išvynioja kuklų prisiminimą.
V. B.: Buvo toks anekdotas. Žmogus rašo testamentą: „Būdamas sveiko proto pareiškiu, kad visus pinigus išleidau būdamas gyvas.“
L. K.: Man patinka, kad iš pradžių Violeta truputį pasiginčijo su Algimantu, tada Agnė pasiginčijo su Giedre, nepūtėt į vieną dūdelę. Dabar metas Neringos paklausyti.
Neringa Abrutytė: Taip greitai atbėgau ir iš susijaudinimo pamiršau akinius, todėl negalėsiu nieko nei pacituoti, nei... Tiesiog esu paskendusi kažkokiam rūke. Kad ir ką sakyčiau, kad ir kokie žodžiai būtų, man jie atrodys tokie labai netikslūs atitikmenys. Laimą pažįstu nuo tada, kai ji pradėjo norėti būti poete. Giedrė sakė – tai ambicija, man irgi tada atrodė, kad Laima turi ambiciją būti poete ir į tai nekreipdavau dėmesio, viską vogdavau iš Laimos. Man atrodė, kad mudviejų draugystė mane įkvėpdavo parašyti nuostabius tekstus. Esu pagavusi Laimos nusivylimą: aš nenoriu būti tavo tekstu, pati noriu būti poete. Laima praėjo labai gerą poezijos mokyklą, skaitė gerą poeziją. Tai unikalus atvejis, kai poetė moka analizuoti savo pačios tekstus ir kartu kurti tikrai labai gerus eilėraščius. Ir aš čia nematau jokio kriminalo, kad ji menotyrininkė.
Prieš penkiolika metų jai parodžiau vienos slovėnės tapybos darbą, kurį buvau nusipirkusi. Klausiau – ar tau patinka, norėčiau dar daugiau paveikslų įsigyti. Ai, neveža visiškai, – sako. Tegu kolekcininkai perka tapybos darbus – man labiausiai patinka fotografija. Man atrodo, kad tau labai seniai labiausiai patinka fotografija, ar ne?
A. K.: Ačiū Dievui.
N. A.: Kai Laima pakvietė į galeriją, galvojau, kad ji mane asmeniškai kviečia – ateisi, paskaitysi. Įsivaizdavau, kad bus tuščia salė. Ir galvojau, kaip būtų faina nusifotografuoti, nusivilkti rūbus iki pusės ir nusifotografuoti prie Violetos Bubelytės paveikslų. Aš taip įsivaizdavau. Bet kai atėjau, viskas kitaip vyksta.
Kai Laima išleido pirmą knygelę „Sapfo skai(s)tykla“, maniau, kad ji paprasčiausiai surinko visus tekstus, kuriuos parašė per daugelį metų, ir tuo užsibaigs. Bet kai išleido antrą knygą, tikiu, kad tai yra tikrai poezija, daug poezijos. Ir bus daug. Yra, buvo ir bus.
L. K.: Kai šiandien paėmiau Neringą iš stoties ir mes važiavom tokiais ratais kvadratais per kamščius – miestas pasidarė kaip labirintas, – šita frazė nuskambėjo ir mes abidvi pasijuokėm, sakom: kaip Rosa Luxemburg: esu, buvau, būsiu. Parašiau tau dedikuotą eilėraštį, Neringa. Tu teisingai pasakei – ta emocija buvo ne pyktis, o gal neviltis? Kai mes su Neringa pradėjome studijų metais bendrauti, ji sirgo poezija, buvo tokia apsėsta, kaip poezijos gyvulys. Viskas, ką ji imdavo, matydavo, patirdavo, sutikdavo – atrodė, kad ji tai rupšnodavo ir atrajodavo. Būdavo, iš vakaro susitinkam, ryte ji jau skaito eilėraštį ir tas eilėraštis toks geras, kad aš iš juoko vos nenukrentu po stalu. Pirmą kartą, kai taip atsitiko, Neringa išsigando, kad blogai. Ne, sakau, Neringa, čia taip gerai, tokie netikėti sąskambiai! О kažkuriuo momentu išsigandau. Nes bendraujant atsirasdavo mūsų kartu patirtų dalykų, pamatytų vaizdų ir iš tikrųjų pamaniau, kad Neringa parašys mano poeziją. Tada „7 meno dienose“ išspausdinau savo eilėraščius. Dabar didesnės poetės sako, kad tai tokia ambicija. Тu, Neringa, man rašei: „jaunystėj tikėjai labiau, praradai poetės likimą“. Aš poeziją visą laiką rašiau, bet neužtekdavo drąsos išsiųsti eilėraščius.
N. A.: Buvai pristabdžiusi.
L. K.: Stebėjausi tavo drąsa. Atsimenu, Valentinui Sventickui rašei: „Gerbiamas Sventickai, prašau išleisti mano poezijos knygą, nes taip ir taip...“. Tu visada turėjai ryžto, pasitikėjimo. O aš nemaniau, kad tai, ką darau, kam nors be manęs turėtų rūpėti. Ilgą laiką buvau modernizmo įkaitė ir spaudžiau save: apsispręsk – ar tu menotyrininkė, ar poetė? Žūtbūt bandžiau pasistatyti getą ir nieko „kito“ nedaryti. Manau, kad tai – žalingas požiūris, ir tikiu, kad čia sėdintys jauni žmonės jau taip nedaro. Kaip sakė Sapfo, „reikia viską drįsti“.
G. K.: Laima, tu nesivaipyk, kad pasakiau, jog tai yra tavo ambicija, nes nežinai, kur ta tavo ambicija tave dar nuves. Tu gi nežinai. Ir apie vagystes dar noriu kai ką pasakyti. Geda sakydavo, kad visi turi vogti iš visų. Visi geri poetai vagia. Ir jeigu tu nebūtum sutikusi Neringos, gal tu nebūtum priėjusi prie tų eilėraščių.
A. K.: Leiskit įsikišti. Nyka-Niliūnas yra pasakęs: mintys vagilkos. Rilke, rodos, pasakė: viskas yra tik vieną kartą ir daugiau niekad. Ir mes esam tik vieną kartą ir daugiau niekad. Taip kad jeigu turi savo gyvenimą, savo minčių, tai ir gyveni į vidų, į išorę, visur, ir tada atsiranda būdas, kaip visu tuo pasidalinti.
G. K.: Aš dar norėjau pakalbėti apie kosmosą Laimos knygoje. Marius Burokas kalbėjo, kad pirmoji knyga apie kosmosą lietuvių poezijoje yra Ernesto Noreikos „Apollo“. Iš tikrųjų ten viskas apie tai, net turinys – kaip raketos paleidimas. Bet „Artumo aritmetikoje“ irgi labai daug kosmoso. Ir abi knygos išėjo tuo pačiu metu.
L. K.: Ir dailininkė ta pati. Kosmosas manęs neapleidžia. Skirtingai nei Noreika, į kosmosą žvelgiu iš kitos perspektyvos. Suėjo penkiasdešimt metų, kai žmonės išsilaipino Mėnulyje, bet visi tie žmonės buvo vyrai. O moteris tik dabar NASA ruošia. Bet kai reikėjo rinktis, kokį šunį pasiųsti į kosmosą, tiktai apie kales galvojo. Skaitant eilėraštį „Kalė kosmose“ paaiškės kodėl. Tai įvyko 1957-aisiais, lapkričio 3-ąją. Viskas tame eilėraštyje yra tiesa. Kad jį parašyčiau, perskaičiau visą knygą apie šunis kosmose. Bet, pavyzdžiui, eilėraštyje apie Karoliniškes taip pat yra kosmoso: Kas įrašys troleibuso diktorės balsą, / kosminę karmą rajono, kurio nebėra?/ Kas nupieš Karoliniškes, kad atsiverstų / buvusių gatvių antkapiai kaip knyga?
Dingęs žvaigždėlapis
Kas pašlovins šį bevardį miestą
Czesław Miłosz
Kas įrašys troleibuso diktorės balsą,
kosminę karmą rajono, kurio nebėra?
Žaibo stotelės ir Žaibo kalno,
slidžių žudiko pakalnėj Sudervės srove,
vaikų darželio su raketa pušyne,
šiferiu dengtais pavėsinių stogais,
kibirėliais, formelėm, užrakintais žaislais,
tuščio baseino betonu, geležinėm sūpynėm,
Viesulo dvylikaaukščiais raudonais Perkūno stotelėj,
gaisrine ir ugniasienėm, žėrinčiom it žarija...
Vidurinės mokyklos ėjo per kosminę perėją
link „Vaivorykštės“ Pasakų parko gale.
Kas įrašys troleibuso diktorės balsą,
kosminę karmą rajono, kurio nebėra?
Kas nupieš Karoliniškes, kad atsiverstų
buvusių gatvių antkapiai kaip knyga?
A. K.: Na ar ne fotografija? Visąlaik galvoji, ar troleibusu važiuoji, ar kur jūs bebūtumėte, visą laiką reaguoji. Arba, sako, tuščias tas prancūziškas žodis – slampinėtojas. Tai atveria tau tokį pasaulį, kad tu laisvas eini. Jeigu turi užsakymą, tai tave pjauna. Fotografų visokių yra. Žmogus ne kažką demonstruoja, bet išgyvena gyvą bendrakultūrinį procesą ir tam reikia pasiruošimo, o ne taip, kad pamačiau kažką po kojų, paspaudžiau ir galiu šaligatvį rodyti kaip fotomeną. Tam, kad tai taptų tekstu, matyt, reikia truputį daugiau žinoti. Grįžtant prie Violetos, ji labai šoktelėjo. Violeta, džiaugiuosi, kad unikali esi. Anksčiau buvo užsklaidos, labai atsargiai save stebėjai kaip kokį žiedą, kaip augalą. O paskui, va, taip driokstelėjai. Anksčiau savo rankytėm tai darydavai, alsuodavai, dabar kitaip...
V. B.: Dabar jau kitas laikmetis. Dabar galiu bet ką rodyti.
A. K.: Teisingai. Svarbu, apie ką tu kalbi, kad ir troleibuse važiuodamas. Jūsų, Laima, poezija tuo man galbūt ir įdomi, kad rašo moteris. Vyrai kartais užsiseilėja. Pavyzdžiui, eilėraštis „akmuo“:
kaltės jausmas
auga
kūne kaip kūdikis
toks tikras
net spardosi naktimis
negims po devynių mėnesių
taip ir liks
akmeniu
Kas iš vyrų gali ką nors panašaus pasakyti? Dovanokit... jiems tai nebūdinga. Tik moteris gali tai pasakyti. Stebėkite žmones. Visi gyvena procese, visi pilni turinio ir turi tiek galimybių viską stebėti, ir rašyti, ir fotografuoti – be galo. Labai džiaugiuosi šita knyga. Randu čia daug to, ką pajausdavau – kaip žmogus, gyvenantis čia ir dabar. Ir čia, ir dabar, ir ten, ir kitur. Tai kelionės. Bet jūs niekur nepametate savo vietos. Mane džiugina, kad žmogus dvasia ir kūnu kažkur įsivietina...
Parengė A. N.
