7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kas nutiko Ievai?

Ievos Martinaitytės-Mediodios kūrybos paroda KKKC Parodų rūmuose

Rosana Lukauskaitė
Nr. 5 (1326), 2020-02-07
Dailė
Ieva Martinaitytė-Mediodia, „Devyneri mėnesiai“. 2016 m. Autorės nuotr.
Ieva Martinaitytė-Mediodia, „Devyneri mėnesiai“. 2016 m. Autorės nuotr.

Sausio pabaigoje Klaipėdoje atidaryta Ievos Martinaitytės-Mediodios paroda „Ievos išvarymai“, kuratorė – Laima Kreivytė. Parodoje sujungiami du menininkės kūrybos pasauliai, susiformavę tarp Vilniaus ir Niujorko. Tai išsamiausias Martinaitytės-Mediodios darbų pristatymas Lietuvoje, įtraukiantis pačius ankstyviausius, „Lewben Art Foundation“ ir MO muziejaus kolekcijose esančius kūrinius bei dar niekur nerodytus naujausius darbus. Pasak parodos kuratorės, išvarymai – tai nuolatos egzistencinių siekių genamo žmogaus būtis, veik baironiškas polinkis ieškoti viso ko prasmės.

 

Ankstyvosios menininkės tapybos, rodytos ir pernai Vilniaus rotušėje vykusioje parodoje „Fiziniai analogai / Iš Niujorko į 90-tųjų Vilnių“, sukūrimo aplinkybes plačiau aprašė Aistė Kisarauskaitė straipsnyje „Dešimtojo dešimtmečio kontekstai“ („7 meno dienos“, Nr. 27 (1306), 2019-09-06), tad šiuokart labiau norėtųsi apžvelgti būtent vėlesniojo menininkės periodo darbus, kurtus jau gyvenant Niujorke. Juose atsiranda sintetinės, aštrios spalvos, plastikas, polimeras. Kūriniai atveria erdves už įprasto daiktiškumo. Menininkės tapyba nelinijiška, tarytum taktilinė, hibridiška, intuityvi, besiplėtojanti per analogijas, klajojančius leitmotyvus. Joje matomi išplėsti būties kontūrai, mokslinis misticizmas, tikėjimas technologijomis, galinčiomis sukurti ir utopijas, ir distopijas.

 

Pripratę prie ekraniško vaizdo, galiausiai tampame tuo, į ką žiūrime. Žalsvos absento spalvos, neoninė kosmoso miesto kaitlentė „Žaliazonė“ (2001) – tai mišrios technikos tapybinė instaliacija, saugi žalia zona, apmąstanti šiuolaikinį išplėstą buvimą, kur ir gėlės žiedlapio, ir sprogimo epicentro siluetai dengia vienas kitą. Tai tarsi šiltnamio efekto, svarbaus Žemės procesams ir klimatui, bet ir galinčio sukelti visuotinio atšilimo grėsmę, iliustracija. Energija, kurios nesugeria Žemės atmosfera ir paviršius, grįžta į kosmosą. Neįtikėtina, bet kuo toliau, tuo labiau mūsų žmogiškoji veikla palieka pėdsaką visatoje, net jei tai tik išmetamųjų dujų kiekis. Net dabartinis mūsų „garsus mąstymas“ –  paieška „Google“ – atsieina kelis gramus anglies dioksido. Duomenys teršia. Nors yra susidaręs įspūdis, kad internetas – tai informacijos debesis, iš tikrųjų jį sudaro susietos fizinės infrastruktūros, kurios naudoja gamtos išteklius. Tikrindami viską, kas yra visuotinis žinojimas: citatas, kainas, statistiką, žemėlapius, istorines datas, garsenybių gimtadienius, nesužinome nieko tikslaus, tik dar labiau sutirštiname tankų užmaršties smogą. Kas atskiria triukšmą nuo informacijos?

 

„Elastinga galaktika“ (2001) gali padėti bent trumpam nurimti. Šioje galaktikoje galima rasti kažką panašaus į Stanislavo Lemo Soliario planetos mąstantį vandenyną, galintį perskaityti žmonių pasąmonėje užgniaužtas mintis ir jas pavaizduoti nefrito atspalvio šeimos portretuose ant „mylaro“ popieriaus. Tačiau žmogiškieji atsiminimai išblėsta ir paslikas gulintis kosmonautas mirdamas transformuojasi į lavkraftišką kosminę pabaisą tapybinėje instaliacijoje „Rašymas ant sienos“ (2003). Prenataliniai hidronauto kostiumai, panėšėjantys į iš pirmapradės gyvybės sriubos ką tik iššokusią dvikoję žuvį, tarsi praneša, kad mechaniškai, abejingai, šaltai visatai žmonių atsiradimas ir neišvengiamas išnykimas yra nė motais.

 

Sudėtingas rožinis planetariumas „Migruojančioje neurogenezėje“ (2001) įamžina ateivio / imigranto būsenas. Tai psichodelinė ir technologinė fantazija, išspinduliuojanti masinio reginio efektą. Dėl tapybos intervencijos įvyksta kosminė ventiliacija, kuria bandoma pravėdinti į senas vertybes ir idėjas įsikibusį protą. Naujausiais technologijos pasiekimais išplėtėme savo kūnus erdvėje ir pratęsėme centrinę nervų sistemą visatoje, tačiau sapnuose vis tiek grįžtame ant vaikystės kalvos, nuo kurios žiemą leisdavomės rogėmis. Bioninė ranka, grojanti pianinu, gyvuoja toje pačioje plokštumoje kaip ir taškinio delnų masažo, siekiančio užčiuopti dangišką energiją, instrukcija.

 

Vėlesniuose kūriniuose „Atsijungta“ (2014), „Įgalinti pulsą“ (2015), „Technologinis aš“ (2016) ateitis atrodo konkretizuota ir stabiliai progresuojanti. Dėl postmodernios vaizduotės apsilankymas kosmose yra ne tik ekspansinė, bet ir introspektyvi kelionė, per kurią suvokiamas kūno trapumas ir sąmonės virsmas: rentgenai, biopsijos, mamografijos, magnetinio rezonanso tomografijos, chemo- ir radioterapijų ciklai ir fazės – virsmas, jo stebėjimas ir reagavimas į jį vyksta beveik paraleliai. Nuo pirmųjų piešinių neolitiniuose urvuose iki greitėjančių elektroninių technologijų miestų šviesų, nuo Adomo iki atomo sąmonės. Šis mįslingas, ateities miglą perskrodžiantis skrydis į gylį savo maršrutu pasirenka sistemas, panašias į kelius ir kanalus, kraujagysles ir elektroninės komunikacijos tinklus, kurie gali grąžinti žmoniją į palaimos būklę, panašią į tą, kuri buvo rojaus sode. Tarsi visa žmonija galėtų turėti bendrą sąmonę, tolygiai pasklidusį, becentrį vientisumą be hierarchinio išsidėstymo. Žmonija, grįžtanti į amžinos dabarties pažadėtąją žemę? Daugelio pasaulio religijų išaukštintas bendrumo su visata jausmas, atrodo, ranka pasiekiamas po nušvitimo, kuris dabar yra informacinio greitkelio judėjimas, susiliejantis į formų amalgamą ir galiausiai susikoncentruojantis visur prasiskverbiančio lazerio spindulyje.

 

Žemės atmosfera yra optiškai nevienalytė ir gali būti, kad, pirmą kartą pamatę Žemę, neatpažintume jos kaip savo planetos. Cikle „Ne manoji Žemė“ (2016) nepripažįstami Žemės palikuonys, jos pumpurinio dauginimosi vaisiai, o gal tai jau pakitusios žiūros kaltė – kosmoso erdvėje prie kitokio šviesos kiekio prisitaikiusio akies lęšiuko pokštai. Pasaulis pasikeitė lėčiau negu žmogus. Tas pats pasaulis, kurį dabar suvokiame ne tik žmogiškaisiais pojūčiais, bet ir giroskopais, temperatūros zondais, hidrofonais ir cheminiais monitoriais. Tai skatina žmones pertvarkyti savo pasaulėvaizdį pagal kibernetinės erdvės taisykles. Pažangiosios technologijos kuria naujas jausenos ir minties struktūras. Atrodo, kad Martinaitytės-Mediodios kūriniai yra tarsi šviesolaidinių jutiklių nuskenuota realybė, išversta į virtualybės kalbą – skaitmeninį kodą. Pačiuose naujausiuose kūriniuose „Arkties skeletai“ ir „Tirpimas vyksta toli“, sukurtuose 2019 m., nerimas dėl kylančios išnykimo ir sunaikinimo grėsmės įgauna fizinį pavidalą. Abejonė visuomenės madingu rūpesčiu ir jos tikrosios apatijos suvokimas ledo kristalams kūrinyje suteikia veik kibernetinį skydą. Atrodo, susitaikome su tuo, kad daug lengviau gamtą suarchyvuoti, suskaitmeninti, negu išgelbėti.

 

Nuo pat žmonijos pradžios kankinęs tikėjimas, kad ateityje laukia susidūrimas su nesuvokiamomis gyvybės formomis, veikiančiomis pagal nesuvokiamus dėsnius, galiausiai tampa suvokimu, kad patys pasiekę technologinę transcendenciją tapsime būtybėmis, egzistuojančiomis už istorinės ir evangelinės atminties. Tai neprieštarauja sugrąžintojo rojaus stebuklui, o tai, kas nutiko Ievai, – ir baugina, ir keri.

 

Paroda veikia iki vasario 23 d.

Ieva Martinaitytė-Mediodia, „Devyneri mėnesiai“. 2016 m. Autorės nuotr.
Ieva Martinaitytė-Mediodia, „Devyneri mėnesiai“. 2016 m. Autorės nuotr.
Ieva Martinaitytė-Mediodia, „Atsijungta“. 2014 m. Autorės nuotr.
Ieva Martinaitytė-Mediodia, „Atsijungta“. 2014 m. Autorės nuotr.
Ieva Martinaitytė-Mediodia, „Technologinis aš“. 2016 m. Autorės nuotr.
Ieva Martinaitytė-Mediodia, „Technologinis aš“. 2016 m. Autorės nuotr.
Ieva Martinaitytė-Mediodia, „Perskirstymas“. 2019 m. Autorės nuotr.
Ieva Martinaitytė-Mediodia, „Perskirstymas“. 2019 m. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.