7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Atkaklus noras išgyventi

Orūnės Morkūnaitės „Siena“

Aistė Kisarauskaitė
Nr. 3 (1324), 2020-01-24
Dailė
Orūnė Morkūnaitė „Siena“
Orūnė Morkūnaitė „Siena“

„Norėtųsi pristatyti sumanymą, kurį įgyvendintą bus galima pamatyti jau kitą savaitę“, – 1999 m. sausio 29-ąją rašė Jonas Valatkevičius, „7 meno dienose“ pristatydamas parodą „Kaip tapti laimingu“ (ŠMC). Paradoksalu, kad tai buvo beveik tą pačią dieną, kaip dabar, tik prieš 21 metus. Aš taip pat norėčiau pristatyti būsimą įvykį, tad galite tarti, kad čia – reklama, nors man tai rodosi kaip duoklė Lietuvos šiuolaikinio meno pradžiai, tam laukiniam 10-ajam dešimtmečiui, kuris sukūrė ar leido išsiskleisti daugeliui įdomiausių autorių, o netrukus kai kuriuos ir nušlavė nuo meno lauko paviršiaus. Tas laikas buvo tikras cunamis, verdanti lava, kurioje kristalizavosi naujos kultūrinės strategijos, institucijos, asmenybės ir jų legendos. Nemaža dalis autorių ir toliau tęsė menininko karjerą, likę pasitraukė į kitas veiklas, kartais ne mažiau sėkmingas. Pirmųjų ankstyvus kūrinius šiek tiek žino plačioji publika (nors ir tuo smarkiai abejoju), o antrųjų darbai atsidūrė po užmaršties pelenais, kartais sunkiai benukrapštomais, nors šie menininkai lieka ne mažiau svarbūs istoriniame kontekste.

Viena jų, dabar pasitraukusi iš aktyvios parodinės veiklos, yra Orūnė. Rašydama pavardę, turbūt turėčiau išvardinti visas, kuriomis galime ją žinoti: Orūnė Morkūnaitė, vėliau – Orūnė Raudonė, dabar – Gibavičienė.

Žvelgiant atgal, į tą 10-ąjį dešimtmetį, Dailės akademijos (tuomet – Dailės instituto) studentų kūriniai buvo pačiame naujojo meno avangarde. Neverta bijoti šio dažniau modernizmo kontekste pasitaikančio žodžio, nes seno ir naujo konfrontacija iš tiesų buvo panaši į dvi kariaujančias puses: Dailės instituto studentų streikas ir po to vykęs sovietinės jo valdžios nuvertimas, netrukus – šalies Nepriklausomybė, Sausio 13-oji ir ekonominė blokada. Dainuojanti revoliucija buvo galinga revoliucija, kaip jai priklauso, nešanti milžiniškas permainas, o Dailės instituto studentai tuo metu buvo ne tik politinių, bet ir meno įvykių avangarde. Nors dabar taip pat magistrų darbai dažniau ar rečiau, bet dalyvauja svarbiose Lietuvos, kartais – tarptautinėse parodose, tuomet daugybė dar studentaujant sukurtų darbų tapo pirmais Lietuvos šiuolaikinio meno žingsniais.

 

Skaitant to meto kultūrinę spaudą, SMD (Studentų meno dienų) apžvalgose mirga dabar nuolat linksniuojamų menininkų pavardės – Rokas Dovydėnas, Eglė Ridikaitė, Jurga Barilaitė, Dainius Liškevičius, Darius Žiūra, Mindaugas Gapševičius ir t.t.  Visai aišku, kad SMD, 1995 ir 1996 metais skirtos M.K. Čiurlionio jubiliejui (1995-ieji – 120-osios M. K. Čiurlionio gimimo metinės), ir be Čiurlionio buvo tikras meninis įvykis – dideli straipsniai publikuoti „Lietuvos ryte“, „7 meno dienose“, „Šiaurės Atėnuose“, o tarp jų autorių galime rasti VDA diplomantės Laimos Kreivytės ir Skaidros Trilupaitytės tekstus. Vėl gerai pažįstamos pavardės, ar ne? Viena iš šiuose tekstuose išskiriamų autorių – Orūnė Morkūnaitė, kurios kūrinių fotografijomis iliustruojami aukščiau paminėti tekstai (dar verta pridėti, kad dažnos nuotraukos autorius – Gintautas Trimakas). Šiose parodose buvo eksponuojami du Orūnės kūriniai – „Smėlio kambarėlių maldelės“ (1995) ir „Siena“ (1996).

Apie pastarąją Laima Kreivytė rašė: „Simptomiškas kūrinys, kuriame harmoningai dera postmodernistiškas kultūros formų sąmyšis ir individuali pasaulėjauta – Orūnės Morkūnaitės „Siena“ (6,20 x 2,45). Ritminga ir iš pažiūros racionali kompozicija sukonstruota „psichinio automatizmo“ principu – daiktai nesirenkant imami iš aplinkos, nesistengiant susieti jų loginiais ar simboliniais ryšiais. Ne pranešimas, o rašmenys, abėcėlė. Religiniai, militariniai, astrologiniai, buitiniai įvaizdžiai tampa vienodai reikšmingi (ar nereikšmingi) visus užklojus tualetiniu popieriumi. Vartotojų mentalitetą atspindintis mąstymas daiktais paradoksaliai derinamas su viduramžiška rankų darbo sakralizacija. (...) Didelis formatas reikalauja „ištęsto suvokimo“ (I. Vaišvilaitės terminas). Atsiradusi laiko dimensija, kurią anksčiau sugestijavo ritualinės-apeiginės „Smėlio kambarėlių maldelės“ ir po kojomis girgždančios smiltys, dabar įkūnijama pasitelkus „atpažinimą“. Atpažįstame reikmenis ir jų istorijas, atpažįstame tolimą Egipto reljefų dekoratyvumą.“ (Laima Kreivytė, „Studentų sąstingio dienos“, 1996 m. birželio 1 d., nr. 22).

Orūnė Morkūnaitė dalyvavo ne viename iš itin reikšmingų 10-ojo dešimtmečio projektų – „Butas 99“ (1999), „Identifikacija“ (meno kūriniai, eksponuoti troleibusuose, kuratoriai Laima Kreivytė, Rokas Dovydėnas, Kostas Bogdanas, Antanas Zabielavičius, 1999), „Kaip tapti laimingu“ (ŠMC, kuruota Jono Valatkevičiaus, 1999), „Jutempus“ salėse. Čia savo kūrinius eksponavo Svajonė ir Paulius Stanikai, „Akademinio pasiruošimo grupė“, Džiugas Katinas, Mindaugas Navakas, Renata Valčik, Donatas Jankauskas.

 

Orūnės Morkūnaitės kūriniai taip pat 1997 m. buvo eksponuojami Diuseldorfo meno rūmuose (Kunstpalast) veikusioje metinėje Šiaurės Reino-Vestfalijos regiono menininkų parodoje, kur Lietuva dalyvavo kviestinio svečio teisėmis. Lietuvos šiuolaikinio meno pristatymą kuravo Raminta Jurėnaitė, o paroda atsirado pasinaudojus Soroso meno centro ir Diuseldorfo dailės parodų organizavimo draugijos kontaktais. Turbūt nereikia sakyti, kad, kaip rašo Rūta Pileckaitė „7 meno dienose“ (1997 m. gruodžio 26 d.): „Tapybos kolekcijoje išsamiai pristatyta nacionalinę koloristikos mokyklą reprezentuojanti neoekspresionistinė kryptis.“ O Vokietijos apžvalgininkai mini Eglės Rakauskaitės „Vandens lelijas. Skiriama Monet“, Andriaus Kviliūno „Tėkmės refleksiją“, Gintaro Makarevičiaus „Ragus“, „Ginklus“ ir nunešiotus „Batų padus“, Artūro Railos šiaudines skulptūras „Viskas gražu, kas praeitis“, Rūtos Katiliūtės tapybą bei Vyganto Paukštės akvareles (Antje Klos straipsnį iš „Rheinische post“ perspausdino „7 meno dienos“, 1998 m. vasario 27 d.).

 

Tiesa, „Jutempus“ eksponuota Orūnės Morkūnaitės „Karuselė“ (1997) neišliko – buvo per didelė, neturint vietos jos laikymui, suirę likučiai buvo atiduoti ugniai. Panašus likimas ištiko daugelį didesnio formato to meto kūrinių, o ir dabar padėtis nė kiek ne geresnė, net turint dirbtuvę, pavyzdžiui, Dainiaus Liškevičiaus „Labyrinthus“ ir „Muziejus“ užima beveik visą jo studijos erdvę, palikdami naujiems kūrybos procesams tik keletą kvadratinių metrų. Turbūt nereikia priminti, kad Lietuvos valstybiniai muziejai beveik nepirko šiuolaikinio meno kūrinių, neperka jų ir dabar. Net tų, kurių vertę jau seniai patvirtino laikas.

 

Teksto pabaigoje turėčiau užsiminti, kad netrukus, sausio 29-ąją, galerijoje namuose „Trivium“ ir bus eksponuojama Orūnės Morkūnaitės „Siena“. Daugiau nei 20 metų ji stovėjo supakuota lauke (tiesa, po stogu, bet vis tiek lauke) ir atkakliai stengėsi išlikti. Nesuprantu, kaip tai pavyko, bet mes vis dar galime pamatyti „Sieną“, nors ir ne visos komplektacijos (dalis jau minėtoje Diuseldorfo parodoje buvo parduota). Tačiau ir dabar ši „Siena“ užima visą galerijos sieną. Tad kviečiu sausio 27 d. į galeriją namuose „Trivium“ pagerbti tokį atkaklų kūrinio norą gyventi ir švęsti jo sugrįžimą.

Orūnė Morkūnaitė „Siena“
Orūnė Morkūnaitė „Siena“
Orūnė Morkūnaitė „Siena“
Orūnė Morkūnaitė „Siena“
Orūnės Morkūnaitės lauke saugomas kūrinys
Orūnės Morkūnaitės lauke saugomas kūrinys
Orūnės Morkūnaitės lauke saugomas kūrinys
Orūnės Morkūnaitės lauke saugomas kūrinys