7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dailė

Kas įsiminė 2019-aisiais?

Nr. 42 (1321), 2019-12-20
Dailė
„Saulė ir jūra (Marina)“, Venecijos bienalės „Auksinio liūto“ laimėtoja. M. Krikštopaitytės nuotr.
„Saulė ir jūra (Marina)“, Venecijos bienalės „Auksinio liūto“ laimėtoja. M. Krikštopaitytės nuotr.

Atmintis nėra labai patikima, ji pilna užkaborių, klosčių, raukšlių ir randų, kur kas nors svarbaus būtinai pasimeta, o prisimenama, kai niekas nebeklausia ir nebeklauso. Tačiau nepaisant nieko, manėme, kad yra svarbu apžvelgti metus, aptarti, kas įsiminė, ko gaila, ką būtina paminėti, net jei ir nespėta aprašyti ir išanalizuoti, koks įvykių ir vardų audinys sugula istorijai. Labai dėkojame visiems atsišaukusiems, kūrusiems ir skaičiusiems.

 

Laima Laučkaitė: Kadangi leidausi į individualią ir nepopuliarią tyrimų kelionę po Pirmojo pasaulinio karo dailę bei jos apylinkes, mano fokuse neryškūs naujausi dailės procesai, aktualieji, svarbieji menininkai. Nekvestionuojamai įsimintiniausios Venecijos bienalės „Auksinio liūto“ nominantės. 2019 m. gerai nuteikė feministinio meno apraiškos (Laisvydės Šalčiūtės ir kt. parodos, albumas „Kiekgi galima laukti“), Laimos Kreivytės aktyvizmas. Išskirtinės konceptualios MO muziejaus parodos, gimusios ant meno ir mokslo („Gyvūnas – žmogus – robotas“), meno ir socialinės, kasdienybės istorijos („Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“) paribių. Patiko atnaujinta Nacionalinės dailės galerijos ekspozicija, pašto meno paroda „Nebaigti reikalai“, „Tartle“ galerijos paroda „Romantizmo amžius“. Man asmeniškai svarbi buvo Marianos Veriovkinos paroda Miunchene, jos vardo dailininkų simpoziumas Vyžuonėlių dvare. Kaip Vilniaus praeities gerbėja visada laukiu miesto temai skirtų parodų, jų surengė Vilniaus paveikslų galerija („Didžioji gatvė“, „Vilniaus dailė 1939–1956“), gaila, kad joms pritrūko kontekstualumo. Iš vilnietiškos meno knygų lentynos šiemet išskirčiau Rasos Antanavičiūtės „Meną ir politiką“. Labai vertinu kolegų iniciatyvas dėl Petro Cvirkos paminklo, statybų prie Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios, Sapiegų parko ir kt.: nors teigiamų poslinkių nedaug, svarbi menotyrininkų bendruomenės branda, stiprėjantis balsas, kurį turintieji galią anksčiau ar vėliau privalės išgirsti.

 

Lijana Šatavičiūtė: Po pernykščių grandiozinių valstybės atkūrimo 100-mečiui skirtų parodų atrodė, kad šiais metais nebus ko žiūrėti. Vis dėlto buvo. Didžiausią įspūdį paliko MO muziejaus paroda „Gyvūnas – žmogus – robotas“ (kuratorės – Erika Grigoravičienė ir Ugnė Paberžytė). Daug kuo – intriguojančia tema, autorių atranka, patrauklia forma, katalogu, galimybe kitu kampu pažvelgti į kelių dešimtmečių dailės palikimą.

Matytos parodos tarsi fragmentai dėliojasi atmintyje. Paprastai stengiuosi apžiūrėti taikomosios dailės ir dizaino parodas. Jų šiais metais (kaip ir visada) buvo visokių – asmeninių ir grupinių, tradicinių ir tarpdalykinių, gerų ir vidutiniškų. Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje pristatyta po pasaulį keliaujanti Islandijos, Grenlandijos ir Farerų salų mados dizaino paroda „Orų dienoraščiai“ traukė ne tik efektinga ekspozicija, bet ir bandymu atskleisti šiaurietišką tapatybę netiesiogiai, naujomis poetinėmis interpretacijomis. Prie įsimintinesnių priskirčiau ir panevėžiečių dueto – keramiko Egidijaus Radvensko ir fotografo Evaldo Ivanausko – parodą „Laiko asimetrija“ Šv. Jono gatvės medalių galerijoje Vilniuje. Minties švara, prasminga erdvės (fotografija) ir daikto (keramika), jų tvarumo ir laikinumo derme. Retas atvejis, kai skirtingos asmenybės ekspozicijoje tarsi suauga, papildydamos viena kitą. Buvo ir daugiau mažų džiaugsmų. Stereotipų laužymu išsiskyrė tarptautinė gintaro juvelyrikos paroda „Amber room“ Klaipėdoje, Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje. Panevėžyje atgaivintos tarptautinių keramikos simpoziumų tradicijos, po trejų metų pertraukos surengtas XXII simpoziumas.

 

Rita Mikučionytė: Mano dėmesio centre – jaunųjų menininkų kūryba. 2019 m. įsiminė Adomas Danusevičius („Purvas ir gėlės“, galerija „Vartai“), Marija Olšauskaitė („Mūsų vardu“, ŠMC), Dominykas Sidorovas („Metonimija“, galerija „Vartai“), Marija Šnipaitė („Snūdas“, galerija „Artifex“), Gabrielė Vetkinaitė ir Nancie Naive (parodoje „Ne dėl to, kad kas prašė“, ŠMC). Seku, ką rašo ir kokias parodas kuruoja Kazimieras Brazdžiūnas ir Vita Opolskytė.

 

Paulina Pukytė: Šiemet ši anketa gal šiek tiek ir beprasmė, nes visiems juk ir be jos aišku, kad Lietuvos paviljonas Venecijos bienalėje (Barzdžiukaitė, Grainytė, Lapelytė) ir jo sėkmė buvo geriausia, kas galėjo būti.

O kas per metus užkrito už sofos?

Žodis: „virusinis“ tapo „viralinis“ – Lietuvoje yra maisto kultas.

Kitas žodis: „barokas“ netapo keiksmažodžiu – nors mandagumo kulto ir nėra.

Senas stilius: baroko rūmai atsilaikė prieš „baroko“ krūmus.

Nauja tradicija: „sovietinės sistemos rašymo tradicijos“ priskyrimas (arba ne) rašytojams pagal jų gimimo datą.

Sena disciplina: Gailestingojo Jėzaus paveikslo patyrimo „šlovinimo maldoje ir smilkalų apsuptyje“ priskyrimas tarpdisciplininiam menui („Kultūros nakties“ buklete).

Naujas terminas: „kultūros išraiškų“ apibrėžimas Kultūros ministerijos prezentacijoje: „Tai – malonumo ir informacijos šaltinis“, „Tai – pramoga ir pasilinksminimas“.

Kitas naujas terminas: „popkultūros“ apibrėžimas Kultūros ministerijos prezentacijoje: „gyvenimo stilius ir gyvenimo būdas (Kalėdos, kitos šventės, jaunimo subkultūros ir pan.) ir kasdienės kultūrinės veiklos (pvz., slampinėjimas po Kauną)“.

Asmenybė: mitinge dėl memorialinės lentos Jonui Noreikai grąžinimo buvo įvardintas ir demaskuotas „desantininkas prieš mūsų valstybę iš Vakarų, o gal ir iš Rusijos, nes dabar madinga iš ten per Vakarus įvažiuot“, kuriam „buvo šlykštūs, nepakenčiami čia pastatyti kryžiai mūsų partizanams“. Pasirodė, kad tai – 2017 m. Kauno bienalės „antipaminklinėje akcijoje“ „dalyvavęs“ menininkas Total Nicht (kas vokiškai reiškia maždaug „visiškas niekas“, o iš tiesų buvo visiškas nacionalistų išgalvotas feikas).

Viešoji erdvė: „viraliniu“ tapęs Melanijos Trump paminklas Slovėnijoje, viešojoje erdvėje (miškelyje prie ežero) išdrožtas pjūklu iš nudžiūvusio medžio kamieno, nudažytas žydrai ir sutiktas „įvairiai“.

O kas dabar, po trijų auksinių liūčių, išdrįstų įžengti į kitą Venecijos bienalę? Manau, kad tai galėtų padaryti nepriklausoma, pasaulyje nežinoma, fantastiška menininkė Jurga Šarapova – visiškai kitokia nei viskas kitkas jos paroda „Apsišaukėlis“ VDA „Krematoriume“ man buvo ryškiausias metų įvykis Lietuvoje.

Pacituosiu save apie Jurgą: „...nors kai kuriose vietose tie buvę kailiniai jau yra nuskaidrėję ir išsigryninę, o tai pasireiškia vietiniu nuplikimu, sukietėjimu ir sutapybėjimu, pavyzdžiui, portretėliu moteriškės, kuri sako „AHA“.“

 

Laima Kreivytė: 2019-ieji neabejotinai yra „Saulės ir jūros“ metai – ne tik dėl laimėto „Auksinio liūto“ Venecijoje, bet ir dėl globalaus rezonanso, kuris tebevilnija iki šiol. Savaip simboliška, kad prieš 50 metų pirmą kartą žengtas žingsnis ant Mėnulio paviršiaus, bet svarbiausias vaizdinys tapo iš kosmoso pamatyta patekanti Žemė. Kartu su Rugile Barzdžiukaite, Vaiva Grainyte ir Lina Lapelyte mes vėl žvelgiame iš viršaus į savo planetą ir klausomės pasaulio pabaigos sirenų balsų.

Šiais metais persitvarkė ne tik MoMA, bet ir nuolatinė NDG ekspozicija. Kadangi teko garbė kartu su Agne Narušyte, Lolita Jablonskiene ir Jolanta Marcišauskyte-Jurašiene dvejus metus kartu diskutuoti ir kurti, tai negaliu jos nei girti, nei peikti. Bet pokyčiai įvyko, ir tai svarbu. Galiu tik pasidžiaugti įkvepiančia darbo su architektais Ona Lozuraityte ir Petru Išora patirtimi.

Neišmatuojama jokiais vienetais yra Jono Meko netektis. Kaip rašė Brodskis savo esė „Fondamenta degli Incurabili“, ašara susidaro didesnį atimant iš mažesnio – grožį iš žmogaus. Meko atveju galvočiau ne apie grožį, o apie begalinį laisvės pojūtį, drąsą daryti tai, kas tau rūpi, negalvojant apie meno lauko riboženklius ir juos skalaujančius dėmesio potvynius ir atoslūgius. Jaučiu, kad iš mūsų (ne tik Lietuvos) kultūros atskilo didesnė planeta, nei liko. Įsiminė „Ruperte“ surengta Meko paroda ir poezijos skaitymai.

Violeta Bubelytė šiemet nustebino visus. Jos viso gyvenimo fotografinis projektas tarsi ir buvo žinomas, vertinamas – bet „Prospekto“ galerijoje surengta paroda „Monospektaklis kitaip“ įsirašė į atmintį kaip medžio rievės. Kaip ir Algimanto Kunčiaus „Susitikimai praeitame šimtmetyje“.

Nacionalinį muziejų galima pasveikinti ir dėl daugiau įdomių parodų – ypač paveiki ir šiuolaikiška buvusioje areštinėje veikianti „Pažadinti: Gedimino kalne rastų sukilėlių istorija“. Pagaliau duris visuomenei plačiau atvėrė ir unikalus Kazio Varnelio muziejus. Rūta Kačkutė aktyviai ir profesionaliai pradėjo savo darbą kaip Nacionalinio muziejaus direktorė – tai įrodymas, kad kultūros įstaigų vadovų rotacija yra geras ir reikalingas žingsnis.

Erikos Grigoravičienės ir Ugnės Paberžytės kuruota paroda „Gyvūnas – žmogus – robotas“ MO muziejuje – labai taiklus antropoceno pjūvis. Puikus katalogas – ir tekstai, ir dizainas. Norėtųsi, kad tokios išsamios ir analitiškos parodos truktų ilgiau.

Kitos šiemet meno lauke žavėjusios asmenybės – Giedrė Jankevičiūtė, Emilija Škarnulytė, Juozas Laivys, Andrius Erminas, Irena Giedraitienė, Aurelija Maknytė, Paulina Pukytė, Laisvydė Šalčiūtė, Jurga Barilaitė, Dileta Deikė. Visoms suminėti neužtektų laikraščio.

Knygų pasirodė tikrai daug. Išskirčiau Rasos Antanavičiūtės „Menas ir politika Vilniaus viešosiose erdvėse“, parengtą jos disertacijos pagrindu. Labai išblaivina patriotinio patoso pripūstas smegenis. Nes amžiams statyti paminklai neišbūna nė šimtmečio, o kartais juos tiesiog nuneša potvynis.

Su tuo susijęs ir tebevykstantis piliečių vs nekilnojamojo turto karas viešosiose erdvėse. Dabar tai svarbiausia kova. Ne koks paminklas stovės ar nestovės, o ar į piliečių nuomonę bus atsižvelgiama priimant sprendimus dėl viešosios erdvės. Nes jei dabar numosim ranka, atsidursim ant ledo – trinkelėmis grįsto. Aplink spindės naujų pastatų langai, kuriems saulės neužstos jokie „nereikalingi“ medžiai. Todėl vienas iš svarbiausių metų įvykių atgimstanti protesto kultūra. Kas, jei ne mes?

„Saulė ir jūra (Marina)“, Venecijos bienalės „Auksinio liūto“ laimėtoja. M. Krikštopaitytės nuotr.
„Saulė ir jūra (Marina)“, Venecijos bienalės „Auksinio liūto“ laimėtoja. M. Krikštopaitytės nuotr.
Tomaz Schlegl, „Melanija Trump“ Slovėnijoje. „Reuters“, B. Zivulovic nuotr.
Tomaz Schlegl, „Melanija Trump“ Slovėnijoje. „Reuters“, B. Zivulovic nuotr.