Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
Raktažodis: Šarūnas Nakas
Mistinį langą pravėrus
Neišvengiamos žūties lemtis, nusidėjusio žmogaus baimė ir siaubas amžinybės akivaizdoje persmelkė daugelio mirties temą išplėtojusių romantizmo autorių muzikines kompozicijas, pradedant Franzo Schuberto malūnininko nusiskandinimu upelyje, baigiant paskutinio teismo dieną simbolizuojančia viduramžių sekvencija „Dies irae“ Hectoro Berliozo raganų puotoje ar Ferenco Liszto „Mirties šokiuose“ („Totentanz“). Tiesa, Liszto koncepcijai įtakos turėjo ne tik „Dies irae“ sekvencija, bet ir vaizduojamojo meno pavyzdys – Francesco Traini freska „Mirties triumfas“, kurią kompozitorius pamatė Pizoje, keliaudamas po Italiją. Visgi šiuolaikiniai kompozitoriai neapsiriboja vien romantikų pasitelkta abstrakčia mirties simbolika. Dėmesį patraukia ir ikonografiškas paskutinės atokvėpio akimirkos muzikoje vaizdavimas ar net ribos tarp praeities įvykių ir nesulauktos ateities išryškinimas.
Kompozitorius Šarūnas Nakas gegužės 22 d. Vilniaus dailės akademijos Gotikinėje salėje pristatė trijų muzikinių kompozicijų ir keleto paties skaitomų tekstų seansą „Mistinis langas. La fenêtre mystique“. 2014-aisiais laimėjęs atranką, Nakas tris mėnesius rezidavo Paryžiaus „Cité Internationale des Arts“. Čia jis subrandino savo trijų opusų projektą: anksčiau sukomponuotus „Ugnies ikona. In memoriam Algirdas Doveika“ (2008, versijos fortepijonui premjera) ir „Ketmanas. Hommage à Czesław Miłosz“ (2012) fortepijonui bei naujausią 2015 m. kompoziciją – „La fenêtre mystique. Hommage à Nicolas l’illuminé“ fortepijonui ir transliacijos objektams (pasaulinė premjera). Tad kokiais būdais Nakas šiame seanse atskleidė mirties temos motyvus?
 |
Žilvino Landzbergo vasarvidžio nakties sapnas
Neabejojau, kad rašančių apie neseniai Šiuolaikinio meno centre atidarytą Žilvino Landzbergo parodą „Be karūnos“ bus daug, visi žvilgčios į anksčiau publikuotus tekstus, lygins, kas parašė gudriau, giliau, plačiau, tad būti vienai iš pirmųjų atrodė nelabai saugu. Bet štai Monika Krikštopaitytė lyg tyčia ėmė ir aplenkė mane, įvardino, išnarstė, tačiau paliko vietos kitiems tekstams pasakiusi, kad individuali interpretacija čia yra leidžiama („Gotikinis miškas“, 7 meno dienos, 2015 05 01). Taigi, štai antroji interpretacija.
Paroda prasideda sutikdama lankytojus milžiniška visą įstiklinto ŠMC kiemelio plotą užpildžiusia briedžio ragų skulptūra. Džiugu, kad vis dažniau išnaudojama ši patraukli ir savita erdvė. Žinoma, čia ištiesusi plačias šakas didingai ir tįso ta karūna iš parodos pavadinimo, pamesta vieno miško gigantų. Karūna, kelios paliktos milžino karūnos, lakuojamos lietaus ar paryškinamos saulės, savo faktūra, medžiagos apdirbimu, forma priminė praėjusioje Venecijos bienalėje Belgijai atstovavusios Berlinde De Bruyckere kūrinį „Kreupelhout – Cripplewood“ (2012–2013). Jos didžiuliai vaško medžiai, apvynioti bandažais, lyg suluošintas žmogaus kūnas gulėjo prieblandoje ir rašytojo J.M. Coetzee’s tekstu pasakojo šiurpinančią mistišką istoriją. Landzbergo ragai vien jau savo dydžiu panašūs į gigantiškus išvirtusių medžių kamienus, bet jie – taikaus ir spėjamai lengvo atsiskyrimo su buvusiu kūnu, pasenusia būsena liudijimas. Guli šie išaugtinukai aiškioje pavasarinėje saulės šviesoje, kitaip nei Berlinde De Bruyckere kūrinys tamsoje, tačiau reikia pasakyti, kad vis dėlto didžioji Landzbergo parodos dalis taip pat yra naktinė, nors pro balandinės viršų ir skverbiasi saulės spinduliai. Kita vertus, menininko sukurta tamsa visai nebaugina, ji minkšta, rami kaip medžių tankynės šešėliai ar vakarinė prieblanda, naikinanti kontūrus ir beveik nesujungiamus dalykus suauginanti į vientisą būvį. Krikštopaitytė Landzbergą įvardino kaip menininką, besitaikantį „į ikižodinę patirtį“ (ši sąvoka siūloma parodos anotacijoje), ir iš tiesų paroda daro poveikį be kietai suformuluotų konceptų, painių paaiškinimų, kaip veikia rugpjūčio nakties žvaigždės, vos juntama upės vėsa, jos ritmiškas murmėjimas karštą vasaros dieną, tyliai saulėje besiskleidžiantys augalai.
 |  |  |  |  |  |
Fluxus lavonai, kyšantys mums iš burnų
Labai ilgai galvojau, kaip apibūdinti „Fluxus is Fun, Fun is Fluxus“ parodą ir ją lydinčius renginius Kaune, galerijoje „101“. Sužinojusi, kad visus tris įvykius kuruoja net aštuonios Vytauto Didžiojo universiteto meno kuratorystės programos magistrantės, tikėjausi pamatyti tokią Fluxus parodą, kokios dar ilgai nepamiršiu. Na, ko gero, ilgai ir nepamiršiu, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, jog ji mane nudžiugino.
Tiesa, paroda ir ją lydėję renginiai buvo labai informatyvūs – jei buvo žmonių, nieko negirdėjusių apie Fluxus judėjimą, tai iš parodos jie išėjo jau neblogai nusimanydami. Pateikiama daug duomenų apie Fluxus atsiradimą, garsiausius menininkus, išsamiai aprašyti kai kurie kūriniai (net tie, kurie nebuvo eksponuojami), minimos žymesnių lietuvių menininkų nuomonės, o kur dar diskusija su žymiais intelektualais ir olimpiada, suteikianti galimybę geriau pajusti Fluxus dvasią. Tačiau man trūko rimtumo tuose tekstuose ant parodos salės sienų. Toks jausmas, kad kuratorės pačios į Fluxus žiūri paviršutiniškai – à la viskas dėl juoko ir linksmybių, kaip pačios rašo: „Instrukcija gyventi linksmai“. Nieku gyvu nedrįsčiau pristatyti Fluxus kaip pasilinksminimui skirto meno, juo labiau turint mintyje, kokioje aplinkoje Fluxus atsirado, kaip griežtai Jurgis Mačiūnas iš Fluxus menininkų sąrašo braukydavo jam nepritikusius asmenis, kokie revoliucingi buvo judėjimo užmojai... Žinoma, daugelis Fluxus kūrinių yra smagūs, pavyzdžiui, Yoko Ono „Šypsenų dėžutės“, tačiau net jos turi gilesnę mintį nei juokai. Rimtumą fliuksistų„išdaigose“pabrėžia Henry Flynto fotografija „Šalin meną“ ar parodoje nebuvęs J. Mačiūno kūrinys „JAV pralenkia visus genocido rekordus!“. „Instrukcijos gyventi linksmai“ dar labiau nesuprantu atpažinusi Jono Meko filmą „Brigada“ (tarp kitko, ką jis veikia Fluxus parodoje?), kuriame vaizduojami įvykiai anaiptol nėra linksmi.
 |  |  |  |  |  |
 |  |  |  |  |  |
Festivalis „Jauna muzika“: ar pasiteisino „meniu“?
2015-ųjų metų „Jauna muzika“ klausytojams pateikė ypač glaustą kompaktišką, bei patraukliai pristatytą programą.
Kompozitorius, eseistas, multimedijų menininkas, radijo programų autorius Šarūnas Nakas, subūręs žymių atlikėjų pajėgas tikrai išsiskyrė savo projektu„Apolono beprotybė“: prie fortepijono – Nacionalinės premijos laureatas profesorius Petras Geniušas, kanklėmis grojo viena ryškiausių Lietuvos atlikėjų – Aistė Bružaitė, įrašai transliavo ne tik aplinkos garsus ar triukšmus, bet ir žinomos aktorės Severijos Janušauskaitės balsą, skambiai įvardijęs savo funkciją kūrinyje – kaip psichoakustinę koordinaciją – autorius, taip pat įvertintas aukščiausiu kultūriniu apdovanojimu šalyje, tikrai pritraukė daug auditorijos. Tarp klausytojų buvo galima išvysti solidžių autoritetų, jaunosiosios kartos kūrėjų, teoretikų bei gausų būrį besidominčių kultūra.
 |  |  |  |
Gotikinis miškas
Yra menininkų, kurie ima (žiūrovo laiką, kantrybę, dėmesį), o yra tokių, kurie duoda (dėmesį, kantrybę, laiką), kaip „Eurythmics“ dainoje „Sweet Dreams“: „vieni nori jus panaudoti, kiti nori būti jūsų naudojami“ („some of them want to use you, some of them want to get used by you“). Dar yra tokių, kurie ir duoda, ir ne mažiau paima. Pavyzdžiui, Dainiaus Liškevičiaus „Labyrinthus“ – kiek grožio ir įdomybių, jungčių ir jų kryžminimo, realiai klaidinančios erdvės magija, bet greta ir knygelė su prasmių labirintais, kur autorius prašo žiūrovo pastangų, kviečia įsivelti, o gal net šį bei tą išnarplioti. Nenori – nereikia, bet ėmikai kartais kažkaip sugeba pasėti nerimo, kad ką nors svarbaus praleisi, ir abejonės savo intelektu.
Per šią prizmę žvelgiant, Žilvinas Landzbergas yra itin retos rūšies menininkas – grynas davikas. Savo personalinėje parodoje jis net atrado vietos ir kitiems menininkams pristatyti – didžiosios salės krašte įkūrė galeriją „Voveraitė“. Kad ir koks anomališkas atrodytų toks altruizmas, duodančiu jį vadinu pirmiausiai už dosnumą, kurį patiria žiūrovas. Jam sukurta atskira visata su žemutiniais ir viršutiniais lygiais, įžengimo ritualu ir patirčių įvairove. Anotacija sako, kad menininkas siūlo į ekspoziciją žvelgti kaip į „muzikinį albumą 3D formatu“. Sutinku, muzikos ir muzikalumo ten daug, yra net scena su reikalingais atributais: pakyla, gitaros. Deja, apie muziką nedaug išmanau, dėl šventos ramybės galiu tik pasakyti, kad impozantiškasis, viskuo besidomintis kompozitorius Šarūnas Nakas savo „Facebook’o“ profilyje Žilvino parodą „palaikino“ ir pozityviai pakomentavo, vadinasi, su muzika ten viskas gerai. Aš parodoje pamačiau visai ką kita. O kadangi menininkas taikosi į ikižodinę patirtį, ko gero, individuali interpretacija yra leidžiama.
 |  |  |  |  |  |
 |  |  |  |  |  |
Haliucinacijų seansas
Antikiniai mitologiniai siužetai amžini ir nemirtingi, jie atveria plačias galimybes muzikinėms metaforoms. Tą pastebėjo ir vokiečių kompozitorius Richardas Wagneris. Taikydamas leitmotyvų, leitharmonijos sistemą Gesamtkunstwerk (sintetinis ateities meno kūrinys, jungiantis visas meno šakas: muziką, dramą, poeziją, šokį ir kt.) dramose, jis muzikiniais garsais sužadindavo antikiniame mite užkoduotas būsenas, nuotaikas. Tačiau kokias muzikines antikinio siužeto interpretacijas gali pasirinkti XXI a. kūrėjas?
Balandžio 21 d. elektroninės ir elektroakustinės muzikos festivalis „Jauna muzika“ prasidėjo kompozitoriaus Šarūno Nako premjera „Apolono beprotybė“ fortepijonui, įvairioms kanklėms, įrašytiems balsams, triukšmams ir transliacijos prietaisams. Tai bet kokius akademizmo, koncertiškumo bruožus paneigiantis opusas. Nakas „Apolono beprotybę“ pristato ne kaip klasikinę didžiosiose salėse atliekamą kompoziciją, o kaip publiką hipnotizuojantį muzikinį seansą. Pasirinkta speciali erdvė – „Piano.lt“ koncertų salė. Ši tylos apsupta kamerinė aplinka puikiai pasitarnavo keliamiems kompozitoriaus akustiniams uždaviniams. Vienas iš seanso reikalavimų – intymaus atlikėjų ir publikos santykio siekis, todėl nuspręsta sukurti „mažo kambario“ įspūdį. Fortepijonas ir kanklės buvo pastatyti vienas priešais kitą salės viduryje. Žiūrovų kėdės išdėstytos keliomis eilėmis salės kraštuose. Publika sėdėjo prie pat instrumentų. Muzikantai buvo tarsi ranka pasiekiami. O pats Nakas seanso metu kompiuteriu atliko „psichoakustinės koordinacijos partiją“ tiesiog patogiai įsitaisęs tarp žiūrovų. Išradingas sumanymas! Tokiu būdu jis lanksčiau manipuliavo visų šio muzikinio proceso dalyvių būsenomis.
 |  |
Vietoj muzikinio kalendoriaus
Kodėl įprasta metų pabaigoje viską apibendrinti, įvertinti, tarsi baigtųsi kažkoks reglamentuotas, išmatuojamas, uždaras etapas? Pats Albertas Einsteinas pasakytų, kad praeitis, dabartis ir ateitis tėra iliuzijos, ir tiek... Ką jau kalbėti apie kalendoriaus pakeitimą ant sienos. Kita vertus, gal ir smagu kartą metuose pasitikrinti, kas įstrigo atmintyje. O galbūt priešingai, kaip teigia šiuolaikinis mokslas, gal turėtume liautis akcentavę „atmintį“, o atkreipti dėmesį į „užmiršimą“? Kas visiškai pasimiršo – irgi kai ką bylojantis simptomas, tiesa, labai sąlygiškas. Taigi, mieliems skaitytojams siūlau savotišką platoniškąją „vaško lentelę“ (Platonas manė, kad įspūdis įsirėžia tarsi vaško lentelėje, bet laikui bėgant pamažu išblanksta ir proto paviršius, kaip ir lentelė, vėl tampa lygus), ant kurios drįsau išrašyti kelis klausimus ir paprašiau kolegų apie tai virtualiai pasikalbėti. Dėkoju visiems, neignoravusiems šio „kalendorinio“ eksperimento.
 |  |
Išrinkti geriausi konkurso „Vox Juventutis ’13“ kūriniai
Gegužės 23 d., ketvirtadienį, 19 val. Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje jau septintą kartą įvyko jaunųjų kompozitorių kūrinių konkursas-koncertas „Vox Juventutis ’13“, kurį rengia Lietuvos kompozitorių sąjunga ir Vilniaus miesto savivaldybės choras „Jauna muzika“. Iš šešių chorinių kompozicijų pačias geriausias rinko publika, choras ir komisija.
 |
Įteiktos premijos už ryškiausius muzikologijos darbus
Balandžio 12 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcija surengė geriausių 2012 m. muzikologijos darbų apdovanojimo iškilmes.
Geriausių muzikologijos darbų konkursas rengiamas kiekvieną pavasarį nuo 2004-ųjų. Jame premijos teikiamos už ryškiausius praėjusių metų darbus įvairiose muzikologijos mokslo srityse, taip pat už Lietuvos muzikinės kultūros tyrinėjimą ir populiarinimą. 2007 m. dviem premijoms suteikti iškilių Lietuvos muzikologų bendruomenės autoritetų Onos Narbutienės (1930–2007) ir Vytauto Landsbergio vardai. Premijų steigėjai – Lietuvos kompozitorių sąjunga ir Vytauto Landsbergio fondas.
Šiemet Onos Narbutienės premija apdovanota Jūratė Vyliūtė už originaliai ir meistriškai atskleistą kūrėjo portretą knygoje „Gyvenimas-simfonija“. Ši knyga parašyta apie autorės gyvenimo draugą, kompozitorių Justiną Bašinską (1923–2003). Kaip iškilmėse kalbėjo muzikologė Jūratė Gustaitė, „Justino Bašinsko laimė, kad Jūratė buvo šalia, kad matė ar galėjo papasakoti, kaip radosi kūrinys, kaip kūrėjo dvasioje grumiasi demonai ir angelai, kaip tas kūrinys buvo vertinamas, ko jis iš tikrųjų vertas. Antroje knygos dalyje, pavadintoje „Mano vyras“, greta pagrindinio personažo vis labiau ryškėja antrasis – knygos autorė. Laiškeliai, dienoraščio fragmentai, prisiminimai – šviesūs ir skausmingi – tai atviras, nuoširdus, išmintingas, jautrus ir drąsus balsas, dėl kurio
 |  |
Nenuspėjamas Šarūno Nako garsų ritualas
Neseniai perskaičiau interviu su vienu mūsų mielu kolega, aktyviu kultūrinio gyvenimo dalyviu, ir šiek tiek nuliūdau. Buvo pasakyta, kad sudėtingesnė, įsigilinimo reikalaujanti naujoji muzika yra svetimas žmonėms pasaulis. Jo žodžiuose suskambo „sena dainelė“ apie publikos kankinimus, apie nemažos dalies mūsų kompozitorių saviraišką, nenorą užmegzti ryšių su publika ir kitus panašius stereotipus. Tiesa, pokalbio kontekstas buvo proginis kūrinys, bet jis buvo taikytas ne atlikimui aikštėje, o koncertui Filharmonijoje. Pagalvojau, kad tokios nuostatos, pavyzdžiui, Nacionalinės galerijos parodos atidarymo kontekste atrodytų kurioziškai. Iš tikrųjų tuo pasakoma, jog publika yra kažkoks nedalomas, uždaras ir neišprusęs monolitas. Kad užmegztų su ja kontaktą, kompozitorius turėtų be gilesnių aspiracijų iš esmės perrašinėti jau seniai sukurtą ir jai atpažįstamą muziką. O tas, kuris turi savo vizijų, užsiima tai publikai a priori svetima ir nereikalinga saviraiška.
Kodėl prisiminiau čia tą trivialų patyrimą? Todėl, kad Šarūnas Nakas yra tas kompozitorius, kuris turi savo vizijas ir geba jas bekompromisiškai realizuoti. Jis nuolatos ir kur kas intensyviau nei bet kuris iš mūsų mezga kontaktus – ne su beveide nužeminta publika, o su
 |
PUSLAPIS
IŠ
3
ATGAL