7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Vietoj muzikinio kalendoriaus

 

Laimutė Ligeikaitė
Nr. 47 (1061), 2013-12-20
Muzika
„Theatre des Bouffes du Nord“ pasirodymo akimirka. E. Volgino nuotr.
„Theatre des Bouffes du Nord“ pasirodymo akimirka. E. Volgino nuotr.
Kodėl įprasta metų pabaigoje viską apibendrinti, įvertinti, tarsi baigtųsi kažkoks reglamentuotas, išmatuojamas, uždaras etapas? Pats Albertas Einsteinas pasakytų, kad praeitis, dabartis ir ateitis tėra iliuzijos, ir tiek... Ką jau kalbėti apie kalendoriaus pakeitimą ant sienos. Kita vertus, gal ir smagu kartą metuose pasitikrinti, kas įstrigo atmintyje. O galbūt priešingai, kaip teigia šiuolaikinis mokslas, gal turėtume liautis akcentavę „atmintį“, o atkreipti dėmesį į „užmiršimą“? Kas visiškai pasimiršo – irgi kai ką bylojantis simptomas, tiesa, labai sąlygiškas. Taigi, mieliems skaitytojams siūlau savotišką platoniškąją „vaško lentelę“ (Platonas manė, kad įspūdis įsirėžia tarsi vaško lentelėje, bet laikui bėgant pamažu išblanksta ir proto paviršius, kaip ir lentelė, vėl tampa lygus), ant kurios drįsau išrašyti kelis klausimus ir paprašiau kolegų apie tai virtualiai pasikalbėti. Dėkoju visiems, neignoravusiems šio „kalendorinio“ eksperimento.
 
Kokį muzikinį įvykį išskirtumėte kaip šiais metais įdomiausią arba svarbiausią (nebūtinai didžiausią)?
Daiva Tamošaitytė: Pirmiausiai, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertas Lietuvoje (paskui ir Briuselyje) Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai proga su mūsų operos žvaigžde Violeta Urmana, diriguojant Modestui Pitrėnui. Išskirtinis ir Luko Geniušo pasirodymas su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, kai jis per du vakarus įspūdingai atliko visus Ludwigo van Beethoveno koncertus. Man, kaip pianistei, labai įdomus III Vilniaus fortepijono muzikos festivalis, skirtas atlikėjoms moterims. Taip pat įdomus Lenkijos ir Lietuvos kompozitorių bendras projektas „Lenkijos–Lietuvos siuita“, kuriame dalyvavo Bronius Kutavičius, Arvydas Malcys ir Vytautas Germanavičius. Paminėčiau naują kompaktinę plokštelę „Bacck“, kurioje Aistė Bružaitė (kanklės), Irmantas Andriūnas (birbynė) ir Danielius Rozovas (akordeonas) įrašė lietuvių kompozitorių kūrinius. Man daro įspūdį, kad jaunų atlikėjų iniciatyva lietuvių liaudies instrumentams kuriama gera muzika ir ji puikiai atliekama. Tai nacionalinės svarbos procesas.
 
Rita Nomicaitė: Pradėčiau nuo leidinių. Su pernai metų data metrikoje, bet šiemet visuomenei pristatyta Jūratės Vyliūtės knyga „Gyvenimas – simfonija“; „M.K. Čiurlionis. Tekstai“ (sud. Vytautas Landsbergis), „M.K. Čiurlionis. Jo laikas, mūsų laikas“ (sud. Gražina Daunoravičienė, Rima Povilionienė). Kitokie svarbūs įvykiai: tarptautinė muzikologų konferencija „Sociokultūrinės kryžkelės ir ribos: muzikinės mikroistorijos“, Richardo Wagnerio savaitė LNOBT, renginiai Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje (bendradarbiaujant muziejui ir VšĮ „Meno ekspansija“), Miko Petrausko ir Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio opera „Birutė“ Palangoje Valstybės dienos proga (VšĮ „Cantus firmus“), pianisto Andriaus Vasiliausko rečitalis Taikomosios dailės muziejuje.
 
Edmundas Gedgaudas: Turiu vieną kitą knygą, kurią mielai pakartotinai paskaitinėju. Panašų statusą pastaruoju metu mano gyvenime įgijo ir Daumanto Kirilausko įrašytos trys Sergejaus Prokofjevo sonatos – Nr. 2, 7 ir 9. Iš pradžių tą šiemet išleistą CD buvau įnikęs senu įpročiu lyginti su kitų pianistų įrašais, bet po ilgesnės pertraukos panorau būtent Daumanto traktuotės. Pasiklausiau – lyg būtų dar viena iš knygų, prie kurių traukia sugrįžti.
 
Dana Palionytė: Įsiminė simfoninės muzikos sezono pradžios koncertas Nacionalinėje filharmonijoje, atvėręs turiningą lietuvių kompozitorių kūrinių panoramą. Taip pat plataus stilistinio spektro tradiciniai renginiai – aktualios muzikos festivalis „Gaida“ ir III tarptautinis fortepijono muzikos festivalis, dar kartą pademonstravęs lietuvių pianistų mokyklos privalumus – virtuozines ir kūrybines jų galias.
 
Beata Baublinskienė: Įsimintinos operos „Lohengrinas“ ir Giedriaus Kuprevičiaus baleto „Čiurlionis“ premjeros, Sashos Waltz šokio spektaklis „Kūnai“, Lenkijos nacionalinio baleto gastrolinis spektaklis „Echoes of Time“ su Krzysztofo Pastoro ir Williamo Forsythe’o vienaveiksmiais baletais, pasižyminčiais ne tik įdomia plastine raiška, bet ir įtaigia judesio bei skambesio jungtimi. Richardo Wagnerio ir Giuseppe’s Verdi 200-mečiai.
 
Laima Slepkovaitė: Negaliu pamiršti dar 2012-ųjų spalį patirto didžiausio muzikinio sukrėtimo savo gyvenime, kai išklausiau pianisto Valerijaus Afanasjevo rečitalį. O 2013-ieji man – Bobby McFerrino metai. Visada žavėjo unikali jo balso akrobatika, tačiau uždainavęs paprasčiausias spiričiuelų melodijas jis sukūrė didesnį stebuklą už sudėtingus slaptos polifonijos labirintus. Manau, žmonės iš jo koncerto išėjo šiek tiek pakylėti, giedresni, ir niekas nė nepajuto, kad tą malonų vakarą susitiko su kai kuo didingu.
 
Šarūnas Nakas: Naujametinius sąrašus laikau truputį beprasmiškais, todėl neišskirsiu vieno įvykio, o pakalbėsiu apie didėjantį nepakankamumą. Keista, bet renginių gausus Vilniaus muzikinis gyvenimas beveik netenkina mano poreikių. Atrodytų, kad babiloniški didmiesčio standartai turėtų skirtis nuo miestelio, tačiau taip būna ne visada. Daugelis festivalių ir koncertų yra tarsi „ataskaitiniai“, „suneštiniai“, „atsivežtiniai“ ir dažnai neturi įdomesnės idėjos. Man trūksta geresnio džiazo, modernesnių operų, kryptingesnių ciklų, konceptualesnes ir įvairesnes programas atliekančių virtuozų – jie, beje, gyvena ne tik Rusijoje! Kita vertus, norėčiau kitų kontinentų muzikos invazijos: vilniečiai beveik nemato Afrikos, Pietryčių ir Pietų Azijos, Artimųjų Rytų muzikantų. Nesakau, kad jų išvis nebūna, bet metų tinklelis dar labai kiauras.
Žinoma, muzikinio gyveno klimatą nulemia ne tik tai, kas į čia importuojama. Tačiau aš tyčia kalbu apie renginių organizatorių forsuotai pabrėžiamą faktorių: jų teigimu, tikrosios vertybės yra atsivežamos, o vietinės mūsų pajėgos yra tik pagalbininkai ir fonas programų skylėms užtaisyti. Šis provincialus požiūris ir liūdina, ir juokina. Juk lazda turi du galus, ir ateis metas, kai toks sistemiškas lietuvių atlikėjų ignoravimas virs negailestingu kerštu dabartiniams muzikinio gyvenimo administratoriams.
 
Bet ne viskas blogai. Trys rimtos knygos apie muziką apdovanotos Lietuvos kompozitorių sąjungos teikiamomis premijomis. Jūratė Vyliūtė sukūrė ugningą tekstą, kone meilės romaną apie savo vyrą kompozitorių Justiną Bašinską. Edmundas Gedgaudas išleido puikų eseistinį veikalą apie muzikologės Onos Narbutienės jaunystę. Rokas Radzevičius surašė svarbiausių lietuviško roko herojų memuarus. Tos knygos man suteikė tikrą skaitymo malonumą.
 
Kokias naujas lietuvių autorių premjeras įvardytumėte kaip ryškiausias, įdomiausias, netikėtas?
Daiva Tamošaitytė: Žvilgsnis krypsta, aišku, į „Gaidos“ festivalį. Tikras atradimas iš atidarymo koncerto – Tomo Kutavičiaus „Dieviškas šėlas“ fortepijonui ir orkestrui, kurį atliko pianistas Daumantas Kirilauskas ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas Martino Ozolinio. Mane suintrigavo pati tema ir jos organiškas perteikimas taupia muzikine kalba: panaudojant orkestruotės „nuogumą“ įžangoje, fortepijono partijos sudėtingumą (žmogaus maišto idėja) ir galiausiai Dievo viršenybę, kai Jis numalšina tą maištą baigiamojoje partijoje daugiaprasmiais, imperatyviais ritmais ir harmonijomis. Daug erdvės apmąstymams, puikus asketiškas laiko ir muzikinių priemonių valdymas, naujoviški, „įelektrinantys“ ritmai.
 
Baigiamajame koncerte Anatolijus Šenderovas pateikė premjerą – „Ya lali“ sefardų dainininkei (Miriam Meghnagi) ir dviem orkestrams, dirigavo Modestas Pitrėnas. Meistriškas, šiuolaikiškas kūrinys, kurio solinę liniją brėžė mums beveik nežinomas, gaivališkas Artimųjų Rytų dainavimo stilius, skambios nežinomos kalbos, atlikusios taip pat muzikinio naratyvo (ne prasminio) vaidmenį ir ypač dainų melodika – kūrė magišką, teatrišką atmosferą, leido pajusti tų kraštų melodinį ir emocinį krūvį.
 
Beata Baublinskienė: Įsiminė Ryčio Mažulio „Septem Sermones“ – dėl tam tikro muzikinio fundamentalizmo, mėginimo brautis į pasąmoninius, anapusinius klodus. Net jei nepakeliamai ištęsta kūrinio trukmė galėjo būti kompozitoriaus klaida, man ji patiko. Išskirtinis Giedriaus Kuprevičiaus baletas „Čiurlionis“ – dėl viena kitą organiškai papildančių muzikos, choreografijos (Robert Bondara) ir scenografijos jungties, elegantiškos visumos.
 
Dana Palionytė: Išskirčiau Ryčio Mažulio kompoziciją „Septem Sermones“ vokaliniam ansambliui ir elektronikai bei Anatolijaus Šenderovo „Ya lali“. Abu įdomūs savo giliai suvokta nacionaline specifika ir tikslingai pajungtomis naujomis raiškos priemonėmis.
 
Laima Slepkovaitė: Mane pradžiugino Osvaldo Balakausko dalyvavimas Vilniaus džiazo festivalyje su kūriniu „Psalms of the Spring“. Faktas, kad akademinis kompozitorius sulaukė užsakymo iš džiazo festivalio, man atrodo prasmingas.
 
Rita Nomicaitė: Giliausiai įsiminė Žibuoklės Martinaitytės „Horizontai“ simfoniniam orkestrui. Kūrinio forma sudėliota įvairios tekstūros bei dydžio ir spalvų „skiautėmis“, kas atskleidžia jo psichologizmą, perteikiantį dabarties žmogaus nekantrumą.
 
Rūta Gaidamavičiūtė: Žibuoklės Martinaitytės „Horizontai“ simfoniniam orkestrui įsiminė dėl tikro ir gyvybingo šiuolaikiškumo. Pažymėčiau ir ne visai sėkmingai atliktą Ryčio Mažulio „Septem Sermones“ dėl idėjos reikšmingumo, išskirtinumo. Tai ne šiaip eilinė muzika.
 
Šarūnas Nakas: Kaip kompozitorius, negaliu pernelyg laisvai kalbėti apie kolegų darbus. Bet koks netikslus mano žodis nepelnytai žeistų. Juk nemaloniausia kompozitoriui yra ne kritika, o neatsakingos žodinės interpretacijos, neadekvačiai apibūdinančios jo kūrinį. Kita vertus, naują kūrinį aptarinėti iškart po premjeros – itin nepatikima. Deja, dažniausiai tai būna pirmas ir paskutinis to opuso atlikimas, nes tokia yra dabartinė praktika. Po kelerių metų, kai nubyra premjeriniai blizgučiai ir nebeveikia psichologinė reklaminės atakos inercija, būna kiek lengviau.
Tik tų naujų kūrinių dabar tiek nedaug, kad į visus juos žvelgi tarsi į globos ir paramos laukiančius kūdikius, kuriems kur kas svarbiau užtikrinti patį išgyvenimo šansą, negu nustatyti jų padėtį kultūriniuose kontekstuose. Manau, tai viena iš priežasčių, dėl kurių nunyko naujai kuriamos muzikos kritika, aišku, jei ja laikysime rimtesnę analizę, kuriai reikalingas pasirengimas ir galimybė kūrinį išgirsti bent keletą kartų.
 
Koks Lietuvos arba užsienio atlikėjas (atlikėjai) paliko ryškiausią įspūdį? Kuo jis (jie) įsiminė?
Šarūnas Nakas: Daumantas Kirilauskas it pasišventęs samurajus įveikė Tomo Kutavičiaus „Dievišką šėlą“, o Liudas Mockūnas su Petru Geniušu „Jūroje miške“ pagaliau atlikėjiškai desakralizavo Čiurlionį, išradingai grąžindami jo muzikai visai „nefilharmoninę“ ir nepompastišką esmę ir prasmę.
 
Laima Slepkovaitė: Sopraninas Viktoras Gerasimovas įsiminė sparčiu tobulėjimu ir įtikinamu Margaritos vaidmeniu Charleso Gounod „Fausto“ kamerinėje versijoje. Hiromi Uehara – trapi japonė mergina, kuri prie fortepijono kelia galingą uraganą. Tiesiog „veža“! Įspūdinga Kauno džiazo festivalio pabaiga! Giedrė Kilčiauskienė apskritai yra unikali artistė. Šiais metais ji itin aktyvi, išleido du albumus, ir abu – puikūs. Gerų balsų esama nemažai, tačiau retas turi tokį subtilų skonio pojūtį, intelektą, saiko, harmonijos ir stiliaus suvokimą.
 
Beata Baublinskienė: Įsiminė Paryžiaus „Théâtre des Bouffes du Nord“, Vilniuje rodęs Mauricio Kagelio muzikinį spektaklį „Repertuaras“ – dėl subtilaus sąmojo, šmaikštaus ir išradingo požiūrio į muzikos instrumentus (nors tai veikiau kompozitoriaus nuopelnas), skoningos ir šiuolaikiškos visumos, aktorių meistriškumo. Metų atradimas – jaunosios kartos dirigentai Modestas Barkauskas ir Juozas Mantas Jauniškis.
 
Edmundas Gedgaudas: Koncertų salėse įsiminiau Daumantą Kirilauską, kai su orkestru skambino Tomo Kutavičiaus „Dievišką šėlą“. Pagalvojau – ar ne ryškiausia šių metų lietuviška premjera? O kai magišku atlikėjo kūrybos transu publiką įtraukė Andrius Žlabys, tais nepabostančiais, vis naujai prabylančiais puslapiais tapo Fryderyko Chopino Koncertas f-moll (solistui akompanavę LVSO artistai tą suvokė nebent po koncerto). Čilietė Edith Fischer (nostalgiškai taurus stilingumas Ludwigo van Beethoveno „Variacijose A. Diabelli tema“), įvairiomis progomis girdėtas Petras Geniušas, visus Beethoveno koncertus per du vakarus paskambinęs Lukas Geniušas – kokie skirtingi tų pianistų pasauliai!
Vis prisimenu Nacionalinėje filharmonijoje išgirstą Edwardo Elgaro odę „The Music Makers“. Olivier Grangeanas – nenuviliantis dirigentas. Tą vakarą subtiliai muziką atvėrė ir solistė Eglė Šidlauskaitė, ir Valstybinis Kauno choras. Nepamirštu Paryžiaus „Théâtre des Bouffes du Nord“ per „Gaidos“ festivalį rodyto Mauricio Kagelio „Repertuaro“.
 
Daiva Tamošaitytė: Lukas Geniušas, Daumantas Kirilauskas – tai šio sezono fortepijono meno pažibos, bet negalima nematyti ir kitų puikių ir stiprių instrumentininkų, kurie brėžia vis tobulesnes trajektorijas jų pačių karjeroje. Todėl net lyginti nesiryžčiau: visi koncertai buvo ypatingi, negalime likti jiems abejingi. Juk koncertuoja Petras Geniušas, Ingrida Armonaitė, Mūza Rubackytė, vokalistai, orkestrai, chorai, dirigentai. Tarsi įprantame prie pripažintų scenos žvaigždžių pasiekimų. O vis dėlto kiekvienas jų pasirodymas – naujas žingsnis, jie rašo mūsų atlikimo meno istoriją.
 
Rūta Gaidamavičiūtė: Itin atsakingu požiūriu, savo misijos suvokimu sužavėjo Daumantas Kirilauskas „Gaidoje“. Taip pat preciziški „Hagos mušamieji“.
 
Dana Palionytė: Dvasinės atgaivos suteikė legendinis britų vyrų vokalinis ansamblis „The Hilliard Ensemble“, pateikęs iki šiol mažai žinotos senųjų bei šiuolaikinių autorių muzikos ir sužavėjęs motyvuota, jautria jos interpretacija.
 
Rita Nomicaitė: Įsiminė Votano vaidmenį „Valkirijoje“ atlikęs Almas Švilpa – balso tembru, dainavimo ir vaidybos stilingumu, profesionaliu artistinės energijos paskirstymu. Ir Andrius Žlabys, kaip eilėraščio eilute pralėkęs Fryderyko Chopino Koncertu f-moll.
 
O koks muzikinis įvykis (arba keli) jums atrodė abejotinas arba visiškai nuvylė? Ko pasigedote (nuo atlikėjų, projektų, koncertų iki dėmesio spaudoje) šių metų sezone?
Dana Palionytė: Nuvylė ne vienas avangardinis „Gaidoje“ skambėjęs kūrinys, tarp jų – netgi visuotinai „garbinamų“ autorių – Hanso Wernerio Henze’s ir Mauricio Kagelio. Šiemet festivalio programose (ir kituose koncertuose) galėjo figūruoti su Lietuva susijusio čekų modernisto Aloiso Hábos (1893–1973) ir garsaus lenkų sonoristo Witoldo Lutosławskio (1913 –1994) pavardės.
 
Laima Slepkovaitė: Kai koncerto, festivalio (arba sezono) reklaminėje medžiagoje skelbiama, kad kiekvienas ras ką nors savo skoniui, man liūdna... Skonį verta ugdyti, o ne jam pataikauti. Beje, net ir aukšti kokybės standartai kartais gali užkirsti kelią smalsumui, naujiems, negirdėtiems potyriams. Nenoriu vien komfortiškų „mano skonio“ koncertų, noriu ir atradimų, ir klausimų, gal net mįslių.
 
Edmundas Gedgaudas: Meną imituojančių „koncertantų“ pasirodymus įpratau traktuoti lyg banalokus spektaklius (iš anksto nujausdamas, kad būtent ton pusėn bus truktelėta), arba išvis į juos, dažnokai pernelyg reklamuojamus, neinu. Kasdienė spauda... Bijo, kad rašydama apie jai pačiai neįdomų muzikinį gyvenimą neteks skaitytojų? Nujaučiu, kad maždaug čia šuo pakastas, tad pokyčių tikėtis naivoka.
 
Rita Nomicaitė: Labiausiai man neramu dėl inteligentijos nuosmukio. Dėl pandemiškai įsigalėjusios liguistos reakcijos į tą, kuris bando veiklą kvestionuoti iš šalies. Nuvilia kai kurių „lyderiaujančio statuso“ institucijų repertuaro nuokrypis į komerciją, jos produktus reklamuojant tarsi brangius kailinius, nerodant net siekio ką nors sukurti dvasios atgaivai. Pasigendu profesionalaus akademiškumo jubiliejus mininčių mokyklų renginiuose. Pasigendu mūsų solistų instrumentininkų pagrindinėse koncertų scenose, jų įrašų platinimo tinklo. Repertuaruose laukčiau daugiau intelektualios muzikos.
 
Šarūnas Nakas: Nuvilia Vilniuje vykstančio muzikinio gyvenimo prioritetai ir proporcijos. Suvenyrinis muzikinis turizmas užima didžiausią erdvės dalį. Tai nerimta ir tuo vertėtų iš esmės susirūpinti. Kalti ne tik labai menki pinigai, skiriami muzikinei kultūrai, bet ir nebrandus administratorių ir programų rengėjų mąstymas.
 
Labiausiai abejotinas man atrodo strateginis nusiteikimas ignoruoti nacionalinę kūrybą. Taip nesielgia estai, suomiai ir lenkai, ką jau šnekėti apie vokiečius arba prancūzus. Kalbu ne apie pavienes vienur ar kitur nuskambančias premjeras, bet apie bendrą beveik viso lietuviškos muzikos šimtmečio eliminavimą iš aktyvaus kultūros lauko. Lietuviai stebėtinai mažai žino apie savo nacionalinę muziką, nes jos beveik niekur negirdi. Už prastą mokyklinį ir kasdieninį meninį švietimą mokame didelę kainą. Juozas Gruodis, Vytautas Bacevičius, Jeronimas Kačinskas, Julius Juzeliūnas, Antanas Rekašius nacionalinėms muzikos institucijoms tarsi neegzistuoja, išskyrus retkarčiais surengiamas trivialias jubiliejines iškilmes, per kurias sugrojamas koks nors lengvesnis jų kūrinys. O kai nėra normalaus istorinės perspektyvos suvokimo, tai ir dabartiniai kompozitoriai daug kam atrodo kažkokie naivūs veikėjai, nežinia kuo užsiimantys. Jų kūriniai skamba tik nedideliuose šiuolaikinės muzikos getuose ir beveik nepastebimi platesnei visuomenei. Muzikos viršininkų galvose lietuviška muzika tėra nereikšmingas priedas, nukištas kažkur į tolimus pašalius, o į dienos šviesą ištraukiamas tik tada, kai dėl banalių politinių priežasčių prireikia lietuviško akcento.
 
Daiva Tamošaitytė: Turi būti daugiau užsakymų lietuvių kompozitoriams. Ši problema išlieka. Gal Kultūros ministerija pradės lanksčiau reaguoti į nacionalinės muzikos sklaidą? Vilčių yra.
 
Ko ir kam palinkėtumėte ateinančiais metais?
 
Beata Baublinskienė: Valdžios žmonėms ir politikams linkėčiau keletą mėnesių pagyventi už eilinių kultūros darbuotojų atlyginimus. O šiaip visiems linkiu tikėjimo, vilties ir meilės.
 
Rita Nomicaitė: Sulaukti dienų, kai bus vadovaujamasi pagrindinėmis kultūros nuostatomis. Ne žaidžiant renginiais kaip saulės zuikučiais, o juos puoselėjant kaip skrydžius į kosmosą.
 
Dana Palionytė: Kompozitoriams palinkėčiau būti savimi, kūrybiškiau įvertinti paveldą ir ieškoti ne tiek efektingų technologinių dalykų, kiek muzikos vyksmo prasmės. Atlikėjams – ir toliau garsinti pasaulyje Lietuvos vardą.
 
Edmundas Gedgaudas: Būtų puiku, kad kitais metais Bernardinų sodas nors dalelytę savo traukos perleistų irgi atnaujintai, gražiai ir jaukiai Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiajai salei. Šiemet joje negausi publika nemokamai pasiklausė pianistų iš Rygos, Helsinkio, Talino... Deja, galėjau nueiti tik į suomių koncertą. Tikrai vertėjo.
 
Laima Slepkovaitė: Džiaugiuosi, kad daugėja operos pastatymų už LNOBT ribų, linkėčiau šių iniciatyvų varovams nepritrūkti entuziazmo ir palaikymo. Festivalių organizatoriams linkėčiau imtis ne vien garsių vardų ar sėkmingų žanrinių metamorfozių, o apmąstyti, ką nori pasakyti savo renginiu. Kauno bigbendui linkiu stiprybės ir pergalės kovoje dėl išlikimo. Sėkmės ir drąsos nepriklausomoms koncertinėms organizacijoms. Publikai – stiprių, nepamirštamų ir branginamų meninių išgyvenimų.
 
Rūta Gaidamavičiūtė: Pagarbos ir geranoriškumo vieni kitiems bei įsimintinų meninio sezono akcentų.
 
Daiva Tamošaitytė: Linkiu kurti ir nepasiduoti rinkos diktatui. Ne viskas matuojama pinigais ir vienadienėmis akcijomis. Svarbiausia yra kūrėjų, ypač jaunų žmonių, saviraiškos plėtotė. Kaip palaikyti šį nacionalinės kultūros pulsą, yra visų mūsų rūpestis ir priedermė.
 
Šarūnas Nakas: Palinkėčiau nuostabos, išgirdus neįtikėtinai gerą muziką.

 

„Theatre des Bouffes du Nord“ pasirodymo akimirka. E. Volgino nuotr.
„Theatre des Bouffes du Nord“ pasirodymo akimirka. E. Volgino nuotr.
Daumantas Kirilauskas. D. Matvejevo nuotr.
Daumantas Kirilauskas. D. Matvejevo nuotr.