7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Nenuspėjamas Šarūno Nako garsų ritualas

Šarūno Nako kompaktinių plokštelių pristatymas Vilniaus knygų mugėje

Onutė Narbutaitė
Nr. 10 (1024), 2013-03-08
Muzika
Šarūno Nako CD
Šarūno Nako CD

Neseniai perskaičiau interviu su vienu mūsų mielu kolega, aktyviu kultūrinio gyvenimo dalyviu, ir šiek tiek nuliūdau. Buvo pasakyta, kad sudėtingesnė, įsigilinimo reikalaujanti naujoji muzika yra svetimas žmonėms pasaulis. Jo žodžiuose suskambo „sena dainelė“ apie publikos kankinimus, apie nemažos dalies mūsų kompozitorių saviraišką, nenorą užmegzti ryšių su publika ir kitus panašius stereotipus. Tiesa, pokalbio kontekstas buvo proginis kūrinys, bet jis buvo taikytas ne atlikimui aikštėje, o koncertui Filharmonijoje. Pagalvojau, kad tokios nuostatos, pavyzdžiui, Nacionalinės galerijos parodos atidarymo kontekste atrodytų kurioziškai. Iš tikrųjų tuo pasakoma, jog publika yra kažkoks nedalomas, uždaras ir neišprusęs monolitas. Kad užmegztų su ja kontaktą, kompozitorius turėtų be gilesnių aspiracijų iš esmės perrašinėti jau seniai sukurtą ir jai atpažįstamą muziką. O tas, kuris turi savo vizijų, užsiima tai publikai a priori svetima ir nereikalinga saviraiška.
 

Kodėl prisiminiau čia tą trivialų patyrimą? Todėl, kad Šarūnas Nakas yra tas kompozitorius, kuris turi savo vizijas ir geba jas bekompromisiškai realizuoti. Jis nuolatos ir kur kas intensyviau nei bet kuris iš mūsų mezga kontaktus – ne su beveide nužeminta publika, o su individų visuomene. Jis tai daro sunkiausiu, daug laiko ir išmanymo reikalaujančiu, bet pačiu prasmingiausiu būdu. Būtent Šarūnas Nakas parašo ir išleidžia vadovėlį apie šiuolaikinę muziką, jau ne vienus metus kuria įspūdingus radijo laidų ciklus, kuriuose nauju žvilgsniu perskrodžia lietuvių muziką nuo M.K. Čiurlionio iki šiandienos plačiuose pasaulio muzikos kontekstuose („Čiurlionio metai“, „Garsai ir blyksniai“, „Skersvėjai“), arba su Mindaugu Urbaičiu diskutuoja laidoje „Modus“. Jis atsiliepia į įvairiausias meninio gyvenimo realijas ir dalyvauja projektuose, toli peržiangenčiuose grynai muzikinių interesų ratą. Galų gale, būdamas dar visai jaunas, Šarūnas Nakas subūrė bendraminčių ansamblį vien tam, kad visuomenei atvertų Broniaus Kutavičiaus oratorijas. Netgi tada, kai Šarūnas yra ironiškas, pašaipus ir trikdo rimtus žmones fiktyviomis autobiografijomis, jis daro ne ką kita, o mezga kontaktus, provokuoja.
 
Ką tik pasirodžiusios net dvi, autoriaus žodžiais, „labai garsios ir labai tylios muzikos“ kompaktinės plokštelės šįkart yra grynai kūrybinės Šarūno Nako raiškos rezultatas ir reprezentuoja labai skirtingas muzikos egzistavimo ir poveikio galimybes. Tai dvigubas CD-DVD komplektas „Ziqquratu“ (su elektronine muzika bei multimedijos darbais) ir grynosios akustinės muzikos kompaktinė plokštelė „Žvilgsnis, apakintas šiaurės“. Šįsyk kontaktai mezgami tarsi priešingomis kryptimis, su skirtingomis, bet nebūtinai nesusisiekiančiomis auditorijomis. Šarūnas vėlgi buria jo idėjoms paslankius žmones, jiems diriguoja ir netgi ieško muziką atitinkančių erdvių.
 
Keliais štrichais pabandysiu apibūdinti tą „tylųjį“ grynosios akustinės muzikos CD „Žvilgsnis, apakintas šiaurės“. Jame įrašyti kūriniai praėjusią vasarą gausiai susirinkusiems klausytojams buvo atlikti Dailės akademijos Gotikinėje salėje, kuri labai harmoningai priėmė tą „garsų ceremoniją“ (Šarūno terminas) ir jos metu išsiskleidusį, tarsi vieno magneto traukiamą, sukauptą ir paslaptingą garsų vaizdinį.
 
Kompaktinę plokštelę įrašė Šarūno Nako suburtas atlikėjų ansamblis: Agnė Sabulytė (balsas), Aistė Bružaitė (kanklės), Andrius Žiūra (klarnetas), Arūnas Dikčius (balsas, fortepijonas), Danielis Rubinas (kontrabosas), Darius Dikšaitis (smuikas), Gediminas Dačinskas (altas), Giedrius Gelgotas (altinė fleita), Pavelas Giunteris (perkusija), Tomas Bieliauskas (obojus), Tomas Kulikauskas (vibrafonas), Valentinas Gelgotas (fleita), Vygantas Šilinskas (trombonas), Šarūnas Nakas (balsas, dirigentas).
 
Kūriniai ypač tinkami klausytis iš kompaktinės plokštelės (beje, ją labai nuotaikingai apipavidalino Sigutė Chlebinskaitė). Kambario erdvėje priartėdama ši muzika dar labiau atsiveria, nes ji nėra provokuojanti ar puolanti klausytoją. Priešingai – ji yra beveik rizikingai pasitikinti klausytoju. Tas pasitikėjimas išreiškiamas ne emociniu išsiliejimu, o diskretišku intymumu. Šiaurės įvaizdis čia tampa išsigryninimo, geliančio skaidrumo, vienatvės metafora. Ir užuomina apie muzikinio „daugžodžiavimo“ atsisakymą.
 
Įrašytų kūrinių laikotarpis – nuo 1991 iki 2008-ųjų, bet jau pavadinimai jungia juos susisiekiančio asociatyvumo tinklu: „Kripta“, „Relikvijorius“, „Gralio taurė“, „Ir ta ramybė“, „Žvilgsnis, apakintas Šiaurės“.Visi su dedikacijomis, kurios taip pat iškalbingos.Toks iš pavadinimų, dedikacijų ir lakoniškų, bet talpių autoriaus anotacijų susipinantis istorinės-kultūrinės ir asmeninės atminties lydinys, sąveikaudamas su autonomiška, gryna, labai taupia, bet sykiu ne sterilia muzika sukuria kryptingą ir sykiu erdvų lauką klausytojo kontempliacijai. Manau, čia tinka ir žodžiai „išgyvenimas“ ar „patyrimas“. Būdama minimali, Šarūno muzika nėra minimalistinė stiliaus prasme, netgi priešingai. Jo mėgstamas apibūdinimas „garsų ceremonija“ yra iš tiesų taiklus. Nenuspėjamas garsų ritualas reikalauja sąmoningai jame dalyvauti nuo pradžios iki galo. Tik tuomet galima pajusti tai, ką autorius įvado tekste įvardija graikiškos mitologijos sąvoka kairos, Šarūno žodžiais tariant, „iliuzorinį laiką lyg dieviškosios amžinybės užuominą“. Antra vertus, ši muzika, būdama visai ne foninė, yra tokia neprievartaujanti, kad be jokio diskomforto dera su klausytojo mintimis bei aplinka net ir fragmentiškai įsijungus.
 
Muzikos išraiškoje yra daug radikalaus paprastumo, kuriame dera dvi prieštaringomis laikomos savybės: rafinuotumas ir natūralumas. Tai ne tas paprastumas, kuris kyla iš tingumo ar nežinojimo, o tas, kuris atsiranda kaip dvasinės įtampos, susikaupimo, kitokios muzikos rašymo ir pažinimo pasekmė. Kitas derinys – asketizmas ir spalvingumas, kai minimaliomis priemonėmis išgaunami labai gražūs tembriniai efektai, netgi tokiu netikėtu būdu, kai Bronio Savukyno atminimui skirtame „Relikvijoriuje“moters balso, obojaus ir kanklių tembrai išraiškingai sąveikauja nesusitikdami realiame laike. Ką jau kalbėti apie žvilgantį klarneto ir metalinių mušamųjų derinį Juliaus Juzeliūno atminimui skirtoje „Gralio taurėje“ arba subtilius, o kartais kone orkestrinius sonorinius efektus kompozicijoje „Žvilgsnis, apakintas šiaurės“. Gana įprastas kontraboso ir perkusijos derinys „Kriptoje“(dedikuotoje „mano dieduko Stanislovo ir mamutės Sofijos atminimui“) pakreipiamas savita tembrų sąveikos ir garsų iškalbos linkme. Kartais muzika tiesiog pabrėžtinai paslėpta, neeksponuojama, atklystanti tarsi iš sapno, pavyzdžiui, punktyru Vytauto Bložės tekstą fragmentuojanti (net ne kompozicija, gal tiesiog būsena?) „Ir ta ramybė“. Apskritai garsų kalba, būdama „švari“, redukuota, kartu yra laisva nuo kokio nors dogmatizmo ar schematizmo. Ji turi savo teritoriją, bet sąsajos, inspiracijų ženklai iš šiandienos muzikos pasaulio (savitai naudojamas natūralus garsaeilis automatiškai gali kreipti į spektralistus, iš kurių, įtariu, Šarūnui artimiausias būtų Gérard Grisey), arba iš giliųjų jo klodų (pavyzdžiui, naudojami indų klasikinės tradicijos ritminiai modeliai), yra juntami ir svarbūs.
 
Kompozicijų seka plokštelėje gerai apgalvota, sulydanti jas į konceptualų, vientisą ir įsimenamą vaizdinį. Atsiranda tarsi naujas kūrinys, atskiri opusai jame įgauna kitokias prasmes ir atspalvius nei klausomi pavieniui. Brėžiamas santūrus, bet išraiškingas reljefas su vienatviškais tylos laukais ir akinančio žvilgesio salomis. Todėl įsigijusiems šią plokštelę siūlyčiau bent kartą išklausyti ją nepertraukiamai. Tuomet gali išsipildyti Šarūno Nako viltis, kad muzika perkels „klausytoją iš realaus laiko į iliuzorinį kairos, nenusakomą žodžiais ir neaprašomą tekstais,bet juntamą taip pat realiai kaip veidą tvilkantis viduržiemio vėjas“.
 
Yra kažkoks magnetas, kuris sutraukia šiuos kūrinius į vieną orbitą. Kas to magneto šerdyje – ar, autoriaus žodžiais, „Vilniaus kvapas, šiaurės dangaus pilkumas“, ar dar kažkas? – to neįmanoma vienaprasmiškai įvardyti. Akivaizdu, kad impulsai Šarūnui ateina iš labai įvairių sferų ir kažkokiu būdu persmelkia tų muzikinių vaizdinių gruntą. Todėl manau, kad šios šiaurietiškos vizijos turi šansą rasti atgarsį nebūtinai labai plačiame, bet labai įvairiame, visokiomis meno raiškomis besidominčių ar jomis užsiimančių žmonių būryje. Būdama santūri, muzika nėra užsisklendusi ir pasiekusi tinkamą adresatą gali tapti inspiruojančia.
 
Mintys, išsakytos Vilniaus knygų mugėje (2013 m. vasario 22 d.) vykusiame Šarūno Nako kompaktinių plokštelių pristatyme.

 

Šarūno Nako CD
Šarūno Nako CD