Neseniai perskaičiau interviu su vienu mūsų mielu kolega, aktyviu kultūrinio gyvenimo dalyviu, ir šiek tiek nuliūdau. Buvo pasakyta, kad sudėtingesnė, įsigilinimo reikalaujanti naujoji muzika yra svetimas žmonėms pasaulis. Jo žodžiuose suskambo „sena dainelė“ apie publikos kankinimus, apie nemažos dalies mūsų kompozitorių saviraišką, nenorą užmegzti ryšių su publika ir kitus panašius stereotipus. Tiesa, pokalbio kontekstas buvo proginis kūrinys, bet jis buvo taikytas ne atlikimui aikštėje, o koncertui Filharmonijoje. Pagalvojau, kad tokios nuostatos, pavyzdžiui, Nacionalinės galerijos parodos atidarymo kontekste atrodytų kurioziškai. Iš tikrųjų tuo pasakoma, jog publika yra kažkoks nedalomas, uždaras ir neišprusęs monolitas. Kad užmegztų su ja kontaktą, kompozitorius turėtų be gilesnių aspiracijų iš esmės perrašinėti jau seniai sukurtą ir jai atpažįstamą muziką. O tas, kuris turi savo vizijų, užsiima tai publikai a priori svetima ir nereikalinga saviraiška.
Kodėl prisiminiau čia tą trivialų patyrimą? Todėl, kad Šarūnas Nakas yra tas kompozitorius, kuris turi savo vizijas ir geba jas bekompromisiškai realizuoti. Jis nuolatos ir kur kas intensyviau nei bet kuris iš mūsų mezga kontaktus – ne su beveide nužeminta publika, o su
