Stovėjau muziejaus viduryje, salėje, ant kurios grindų baltomis linijomis išbraižyti garsiausių kalėjimų kamerų perimetrai – pritrenkiamai mažo ploto celės, kuriose paskutines valandas leisdavo šimtai tūkstančių pasmerktųjų. Staiga suskambo telefonas ir nebuvo kitos išeities, kaip tik skubiai atsiliepti, bandant švelninti nejaukią situaciją. Besikalbant manęs paklausė, ar esu klausęsis Dalios Raudonikytės-With kompaktinės plokštelės, pasirodžiusios pernai. Taip aš sužinojau apie tą leidinį.

Plokštelė „Solitarius“ (išleista „New Focus Recordings“, FRC186, ℗ & © 2017 Dalia Raudonikytė-With) tikrai verta dėmesio, joje šešios 1996–2017 m. kompozicijos įvairioms instrumentų sudėtims. Galima sakyti, kad tai apgalvotas kompozitorės autoportretas, bent iš dalies atspindintis įvairialypius jos interesus ir spalvingą patirtį. Buklete minima, kad Raudonikytė-With domisi menais, literatūra, filosofija, kompiuteriniu programavimu, etnografija. Ji kuria muziką orkestrui, elektroakustiniams projektams, garso instaliacijoms, komponuoja konkrečiosios muzikos koliažus, bendradarbiauja su vaizdo menininkais.

Kaip susikalbėti, kai nesusikalbama. Vieša paslaptis: visiškai nesusikalba kultūrą kuriantys profesionalai ir ją dusinantys biurokratai. Mat biurokratai stovi aukščiau ir apie kultūrą viską žino geriau. Žino, kaip išauginti gerą orkestrą, kas privalo jo klausytis, kur jam reikia įsikurti, kokią sumą jis gali gauti ir t.t. Viską nuo a iki z jiems reikia reguliuoti ir administruoti, drausti ir prižiūrėti, bet ko trūksta orkestrui labiausiai ir apie ką kalbama gerus porą dešimtmečių – negirdėti. Biurokratui labai gera kai ko tiesiog negirdėti, nepastebėti, nesuprasti, ir baigta! O išvis geriausia, jei tų orkestrų visai nebūtų. Juk dabar elektronikos, kompiuterių, lazerių laikas.

Keistas tas muzikantų santykis su Vienos klasikais. Vieni juos garbina kaip ir visuotinai įprasta, kiti garbina, bet mintyse nekenčia, dar kiti atvirai nekenčia ir pripažįsta tik kitų epochų kūrybą. Dar tas santykis diferencijuojasi pagal autorius: vienoks požiūris į Mozartą, kitoks į Beethoveną. Klasikus vis naujai permąsto atlikėjai, muzikologai, net ir kompozitoriai. Apsistokime, pavyzdžiui, prie Beethoveno. Vienu iš simptomiškų pavyzdžių galėtų būti Beethoveno refleksijos dabarties muzikos kūryboje. Išnaudodamas visą postmodernistinį pliuralizmą, santykius su Beethovenu aiškinosi ne vienas šiuolaikinis Vakarų Europos ir Lietuvos kompozitorius, pateikdamas pačias įvairiausias tokio santykio formas – nuo perkurtų simfonijų iki teatro performansų ar net filmų. Kaip ryškiausius pavyzdžius paminėčiau Louis Andriesseno „The 9 Symphonies of Beethoven“ (1970), Mauricio Kagelio „Ludwig van“ (1969–1970), Michaelio Gordono „Rewriting Beethoven’s Seventh Symphony“ (2006), Vidmanto Bartulio performansą „Mein lieber Freund Beethoven“ (1987), Ramintos Šerkšnytės „Fires“ simfoniniam orkestrui (2010) ir kt. Tai rodo amžiną Beethoveno aktualumą.

„Perrašydamas“ Septintąją simfoniją, Gordonas susimąstė, ar jis transformuoja Beethoveno muziką, ar ši didinga muzika transformuoja jį patį. Matyt, panašus klausimas kyla ir atlikėjams, kurie imasi šio klasiko kūrinių. Ypač sudėtinga pianistams, kurie scenoje (ar įrašų studijoje) stoja į susirėmimą su Beethovenu „vienas prieš vieną“: su jo įvaizdžiu (čia jau kitokiu nei simfonijose), muzikinės minties vingiais, amžina interpretacijos paslaptimi. Ir amžinu aktualumu.

Kiekvieną kartą pasikalbėjus su nauju pašnekovu tenka daug apmąstyti, pasisemti naujos kūrybinės energijos, o tai visuomet džiugina. Šį kartą man teko garbė pabendrauti su latvių akordeonininku ir kompozitoriumi, po studijų baigimo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje likusiu gyventi Vilniuje – Raimondu Unguru. Visi, bent šiek tiek jį pažįstantys, pritars, kad Raimondas – labai charizmatiškas, įvairiapusiškas ir įdomus žmogus, muzikantas, kolega.

Visuomenei pristatyta basanavičių galerija tarsi rodo, kad paminklo galimybės išsisėmė, užstrigo blogiausiose praėjusio šimtmečio pradžios tradicijose. Bet taip nebūtinai turi likti. Konkurse dalyvaujantiems menininkams ir komisijai siūlau aplankyti parodą „Juzeliūno kabinetas: modernėjantis lietuviškumas“. Ten pilna idėjų šiuolaikiniam paminklui. Jas siūlo kompozitorius Šarūnas Nakas, todėl iškilią praeities asmenybę galima sugroti, suvaidinti, ragauti ar timptelėti už kaklaraiščio. Naftalino – nė kvapo.

Iki šios parodos Julius Juzeliūnas man buvo beveik vien pavardė. Jis nebuvo mano kompozitorius. Mano kompozitoriai yra Bronius Kutavičius, Osvaldas Balakauskas, Vidmantas Bartulis, Onutė Narbutaitė, pats Šarūnas Nakas. Kai kuriuos radau humoro ir informacijos lydinyje – Juzeliūno „periodinėje elementų lentelėje“. Muziejinius pasakojimus apie mokinius ir mokytojus paprastai praleidžiu. Čia jie tiesiog įteka į smegenis. Juzeliūno mokykla išskleidžiama dviem „moksliškais“ brėžiniais, turinčiais potekstę: kultūra yra ne kas kita kaip žinomų cheminių elementų junginiai. Vienas junginys, vėliau parodoje įvardijamas kaip „Juzeliūno akordas“, susidaro per daugybę mutacijų iš tokių tolimų elementų kaip Ferencas Lisztas ir Piotras Čaikovskis. Bet Juzeliūno knygoje „Akordo sandaros klausimu“ kalbama ir apie tokias pirminės materijos formas, kurioms neužklijuosi pavardės etiketės. Tai – liaudies dainose išsaugotos senosios indoeuropiečių ir baltų muzikinės struktūros.

Tradiciškai kvietėme dailės kritikus, filosofus, kuratorius, menininkus pasidalinti įspūdžiais apie besibaigiančius metus. Klausėme, kas labiausiai įsiminė: 1) įvykiai; 2) asmenybės; 3) tekstai.

Šiais, kompozitorei Onutei Narbutaitei jubiliejiniais metais, klausytojai kviečiami į tris jos kūrybos vakarus. Rugsėjo 3 d. Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (pranciškonų) bažnyčioje skambėjo oratorija „Centones meae urbi“ („Skiautinys mano miestui“), rugsėjo 8 d. Nacionalinėje dailės galerijoje – kamerinei muzikai skirtas koncertas „Vieno dešimtmečio hoketas. 1986–1995“, o gruodžio 2 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje bus atlikta simfoninė Narbutaitės muzika. Minėtus renginius su rėmėjų pagalba organizuoja Lietuvos kompozitorių sąjunga. Gražią iniciatyvą prie jų prisijungti parodė Vilniaus chorinio dainavimo mokykla „Liepaitės“ ir mokytoja Jurgita Dirgėlaitė. Dar gegužės 16 d. Vilniaus rotušėje skambėjo Narbutaitės vokaliniai ir instrumentiniai kūriniai vaikams, suvienyti dainos pagal Sigito Gedos eiles – „Riešutų žydėjimas“ – pavadinimu. Jau šis, lyg „vaikiška“ ciklo preambule tapęs koncertas paliudijo, kad šiuolaikine muzika galima žavėtis, nes ji yra žaisminga ir elegiškai mąsli, tyra. Tėvelių ir jų atžalų bei kitų klausytojų perpildyta salė šventiškai sušurmuliuodavo, susikaupusi nuščiūdavo, tarsi vykstant nekasdieniškoms apeigoms.

Vienas ryškiausių ir dažniausiai koncertuojančių pianistų Daumantas Kirilauskas kasmet parengia premjerinių opusų, kelias solines programas, dėl ypač išjaustų sumanymų jis nuolat priviliojamas Thomo Manno festivalio Nidoje. Tačiau jo rečitalis rugsėjo 30 d. Nacionalinėje filharmonijoje – ilgai laukta (tikėkimės, kitąkart greičiau atbėgsianti) šventė.

Pagrindinė Daumanto Kirilausko, kaip menininko, savybė yra, sakyčiau, amžinasis vaikiškumas – tai klasikinė estetikos kategorija. Jis (vaikiškumas) siejamas su meno švara, tyrumu, skaistumu. Kartu Kirilausko interpretacijoms būdingas paslaptingumas, švelnus, tylus, labiau vidinis nei šurmuliuojančiai aikštei triukšmingai pristatomas jausmas. Kita vertus, pianistas nėra pasidavęs dabartinei muzikavimo madai, kai koncertinėje erdvėje muzikuojama tarsi įrašų studijoje, tarsi tik sau pačiam. Tylus Kirilausko skambinimas tik dar labiau didina įtampą, „nuvalo“, nuskaidrina dar didesnius muzikos garsų suvirpintus erdvės plotus. Kur tradiciškai mąstantys pianistai imasi fizinės garso jėgos, Kirilauskas atsiduoda švelniai emocinei jėgai. Regis, šio pianisto interpretacijų tylos estetika jau yra tapusi jų išskirtine savastimi.