7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Žilvino Landzbergo vasarvidžio nakties sapnas

Kitas požiūris į parodą „Be karūnos“ Šiuolaikinio meno centre

Aistė Kisarauskaitė
Nr. 19 (1125), 2015-05-15
Tarp disciplinų Dailė
Žilvinas Landzbergas, „Be karūnos“, ekspozicijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, „Be karūnos“, ekspozicijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Neabejojau, kad rašančių apie neseniai Šiuolaikinio meno centre atidarytą Žilvino Landzbergo parodą „Be karūnos“ bus daug, visi žvilgčios į anksčiau publikuotus tekstus, lygins, kas parašė gudriau, giliau, plačiau, tad būti vienai iš pirmųjų atrodė nelabai saugu. Bet štai Monika Krikštopaitytė lyg tyčia ėmė ir aplenkė mane, įvardino, išnarstė, tačiau paliko vietos kitiems tekstams pasakiusi, kad individuali interpretacija čia yra leidžiama („Gotikinis miškas“, 7 meno dienos, 2015 05 01). Taigi, štai antroji interpretacija.
 
Paroda prasideda sutikdama lankytojus milžiniška visą įstiklinto ŠMC kiemelio plotą užpildžiusia briedžio ragų skulptūra. Džiugu, kad vis dažniau išnaudojama ši patraukli ir savita erdvė. Žinoma, čia ištiesusi plačias šakas didingai ir tįso ta karūna iš parodos pavadinimo, pamesta vieno miško gigantų. Karūna, kelios paliktos milžino karūnos, lakuojamos lietaus ar paryškinamos saulės, savo faktūra, medžiagos apdirbimu, forma priminė praėjusioje Venecijos bienalėje Belgijai atstovavusios Berlinde De Bruyckere kūrinį „Kreupelhout – Cripplewood“ (2012–2013). Jos didžiuliai vaško medžiai, apvynioti bandažais, lyg suluošintas žmogaus kūnas gulėjo prieblandoje ir rašytojo J.M. Coetzee’s tekstu pasakojo šiurpinančią mistišką istoriją. Landzbergo ragai vien jau savo dydžiu panašūs į gigantiškus išvirtusių medžių kamienus, bet jie – taikaus ir spėjamai lengvo atsiskyrimo su buvusiu kūnu, pasenusia būsena liudijimas. Guli šie išaugtinukai aiškioje pavasarinėje saulės šviesoje, kitaip nei Berlinde De Bruyckere kūrinys tamsoje, tačiau reikia pasakyti, kad vis dėlto didžioji Landzbergo parodos dalis taip pat yra naktinė, nors pro balandinės viršų ir skverbiasi saulės spinduliai. Kita vertus, menininko sukurta tamsa visai nebaugina, ji minkšta, rami kaip medžių tankynės šešėliai ar vakarinė prieblanda, naikinanti kontūrus ir beveik nesujungiamus dalykus suauginanti į vientisą būvį. Krikštopaitytė Landzbergą įvardino kaip menininką, besitaikantį „į ikižodinę patirtį“ (ši sąvoka siūloma parodos anotacijoje), ir iš tiesų paroda daro poveikį be kietai suformuluotų konceptų, painių paaiškinimų, kaip veikia rugpjūčio nakties žvaigždės, vos juntama upės vėsa, jos ritmiškas murmėjimas karštą vasaros dieną, tyliai saulėje besiskleidžiantys augalai.
 
Čia šiek tiek paburbėsiu, nes vėl skaitydama parodos anotaciją randu tai, kas, mano nuomone, menininko kūriniams visai svetima. Rašoma, kad paroda, „pripiešia“ realybei jos trūkstamas dalis ir plyšius – tai, kas nematoma, nepamatuojama, neįvardinta“. Sutinku su nematoma ir nepamatuojama, tačiau trūkstami realybės elementai kelia daug abejonių. Nors skamba labai poetiškai, panašios frazės tampa mada apibūdinant bet kokį kūrinį, o ar tikrai Žilvino sukurtam pasauliui taikytinos „realybės trūkumų ir plyšių“ sąvokos? „Paroda tįsta kaip realybės atauga“? Pastarasis žodis nurodo į objektą, išaugusį nuo pagrindinio kūno. Gal apskritai paroda, kaip reiškinys, ir galėtų būti realybės atauga, nes ji vis tiek realybės dalis, tačiau taikant konkrečiai Landzbergo kūrybai šis apibūdinimas atrodo daugiau klaidinantis, labiau tinkantis Berlinde De Bruyckere „Kreupelhout – Cripplewood“, o ne parodai, Krikštopaitytės lyginamai su saulės spindulių pluošto nutvieksta katedra. Atauga gal ir siejasi su augimu, tačiau kalba apie priešingą kryptį – nuo pagrindinio kūno, tampant kažkuo nebūdingu, atskiru. O man atrodo, kad „Be karūnos“ vidinis judesys – jungtys, vientisumas ir natūralus, kasdienis buvimas, kai trapios smulkmenos, pjaustiniai ar akiniai nuo saulės lygiai ir pilnavertiškai dalyvauja šalia didingųjų kolonų, remiančių dangų ar virstančių popieriaus piešiniais, brūkšnelių raštu, balandžiais, taigi – vėl gamta, laiškais, kitais nuo žmonijos atsiradimo egzistuojančiais dalykais.
 
Žilvinas ruošia balandžiams lesalą ir ta proga pasakoja apie kadaise patirtą jausmą užlipus į palėpę, kur gyveno šie paukščiai. Triukšmas, sparnų plakimas akimirksniu išnyko, vos išjungus šviesą. Ši garso ir tylos kaita, bet visai ne priešprieša, yra dar viena pagrindinių parodos linijų – nuolat girdėti animuoto Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus Valkininkų sanatorijos pano garso takelis, bėga vanduo iš neužsukamų čiaupų, ant pakylos, tarp stilizuotų medžių uoksų, – paruoštos koncertui gitaros. O koncertas čia, žinoma, bus, jis vyko ir atidarymo proga. Landzbergas kaip raktą visai savo parodai siūlo muziką, priimant parodą kaip „muzikinį albumą 3D formatu (minimal ambient post-punk new folk neo-gothic?)“. Taip pat pabrėžiama ir punktyro sąvoka, kuri čia iš tiesų jungia viską lyg „Lego“ konstruktoriaus modulis, kūrėjų papildomas skirtingomis konkrečiomis detalėmis (medžiais, gėlėmis, buities daikteliais ar automobilių priedais), taip gaunant fantastiškiausius bei skirtingiausius pasaulius (berniukams ir mergaitėms).
 
Parodą rėmina du mediniai įėjimai-vartai – „Liepos“ ir „Skroblo“, vyro ir moters, tėčio ir mamos (eilės tvarka nesvarbi). Iš brūkšnelių formos kiaurymių sudarytas ažūras kiek primena islamo architektūrą, tačiau taip pat – archajiškus archeologų randamus puodus, padengtus panašiu įstrižų linijų raštu. „Išpjausčius ornamentas atrodo kiek mechaniškas, vienodas, pirminis piešinys buvo jautresnis – su klaida“, – sako menininkas. Taigi punktyras – menininko modulis, nors ne vienintelis, ne tik siūlomas parodos anotacijoje, bet iš tiesų veikiantis, nors, kitaip nei „Lego“, Landzbergas iš jų kuria ne tik abstrakčias figūras, bet ir konkretybes. Punktyrai yra žvaigždės, gyvi karveliai balandinėje, tupintys palubėje, ilgesniais ar trumpesniais punktyrais auga išdrožtos medžio šakos ant sovietmečio bufeto, žioruoja laužo malkos. Sugebėjimas organiškai jungti abstrakčias formas (įtraukiant į jas net salės lubas) su aiškius kontekstus ir naratyvus turinčiais daiktais – viena stipriausių menininko kūrybos pusių. Nesvarbu, kad aš – Kisarauskaitė, šiuo atveju man atrodo verta paminėti Vinco Kisarausko kūrybą, tik Žilvino pasaulyje vyrauja ne priešprieša, ne žmogaus kova su likimu, su sistema, nėra naikinančios industrializacijos diskurso. Jo erdvė skirta gyventi, labiau panteistinė. „Pagaliau nekonfliktiška paroda!“ – sakė Šarūnas Nakas per atidarymą. Daug kam atpažįstamas sovietinis kilimas (toks buvo ir mūsų bute!) priima gyventi laužą, miškas – elektrines gitaras, Steponavičiaus ir Žilytės fantastiniai augalai apgobia moterį, galiausiai atmerkiančią akis, taikiai, lyg pavargę šunys, užpakaliniame galerijos „Voveraitė“ kieme snaudžia sumestos dėžės. Jos ramiai atlieka savo vaidmenį, gyvena kaip kasdien, visai nepretenduodamos į perversmus. Nori nenori iš atminties beldžia taip pat šioje salėje vykusi Donato Jankausko paroda „Sekmadienis“ (2013), kurio gamta – kova už būvį, į istorijos paraštes keliaujančių pabaisų mūšis už teisę egzistuoti. Pirmykštės jėgos ir plastikinio dabarties pasaulio dvikova. Landzbergas sugeba sutaikyti šias dvi, regis, nesuderinamas puses. „Mano dievai tokie paprasti ir kasdieniški – riebaluotais plaukais, pavargusiomis akimis“, – sako menininkas.
 
Apie galeriją „Voveraitė“ reikia kalbėti atskirai, nes tai – paroda parodoje. Su savu kuratoriumi –  Kipru Dubausku. Pirmadieniais ekspozicija truputį pakeičiama. Čia norėčiau pabrėžti dar vieną itin ryškų menininko gebėjimą – net pigūs ėjimai jo rankomis stebuklingai atgaivinami, nunešiotos, klišinės frazės, tinkančios tik parodijoms, tampa organiškos ir visai neerzina. Taip, idėja pakviesti dar vieną kuratorių ir jo valiai atiduoti gabalėlį parodos atrodytų gerokai panaudota, tačiau šioje erdvėje ji veikia, ypač galerijoje eksponuojamas budinčiojo stalas, apšnerkštas išlukštentomis sėklomis bei tupinčiu ir nuo prilietimo pragystančiu plastiko paukšteliu. Galerijos tolimajame kampe kabančios keistai didelės kelnės vėl primena gigantus, o primityvistiniai miško gėlių ar skaidrūs laukų peizažai tik jaukiai papildo paties Landzbergo piešinius ant sienų. Vis į smegenis beldžia frazė „Gamta – mūsų namai“, nors ją kažkaip net nepatogu rašyti, tokia nuvalkiota atrodo, baisius sovietinius plakatus su šiuo šūkiu dar daug kas pamena, tačiau Žilvinas šią frazę vėl atgaivina, lyg prikeltų Lozorių. Lašantys čiaupai tarsi nurodo į kitą populiarų diskursą – ekologinį, bet visai neprimygtinai, o jų reikšmių amplitudė gerokai platesnė. Ši ekspozicija priima žiūrovą leisdama jam jaustis „lyg namie“. „Taip, aš ir kūriau ekspoziciją tarsi namų schemą – oranžerija, pagrindinė gyvenamoji erdvė, galinis kiemas (minėtasis, esantis už „Voveraitės“)“, – sako menininkas, tačiau žiūrovas viską pajunta ir be paaiškinimų, nes ar tai būtų miškas, ar Krikštopaitytės minėta bažnyčia, kūriniai apgaubia kažkokiu egzistenciniu buvimu, kai viskas yra, auga, skleidžiasi vibruodami erdvėje, kurion patekęs pajunti, kaip gera tiesiog atsiverti ir jausti. „Čia svarbiausia – širdis. Paroda norėjau pakalbėti apie jausmus, meilę“, – sako menininkas. Matyt, toji meilė iš tiesų magiškai veikia, kaip veikia mėnesiena, atslenkanti per sodo žolę, pavasarinis gegutės kukavimas ar tamsoje žioruojantis laužas. Nors patiri daug kartų, kiekvienas jų – vienintelis ir ypatingas.
 
Na štai, ekspozicija daugmaž išnarstyta, pabaigai belieka nusifotografuoti asmenukę, įkišus galvą į kiaurymę, išpjautą plokščioje fanerinėje eglutėje. Pasimatuoti medį? Tapti Egle? O jis atrodo kiek mažokas... Gal užaugau? Augimas čia toks juntamas – šakos pamažu apraizgo sienas, briedis palieka senus ragus... Viskas kalba apie dydžių kaitą ir jų santykius. Šis procesas yra dar viena, nors mažiau matoma, parodos linija, nes bet koks augimas pastebimas ne iš karto, nebent būtų itin greitas. O Žilvinas greitai nesiūlo nieko. Laikas čia eina ramiai, apimdamas ir sovietmetį su jo paliktais artefaktais, ir dabartį, ir tas būsimąsias karūnas. Išeinantį iš parodos žiūrovą vėl pasitinka gigantiški ragai. Visai nebe tokie dideli, kaip atrodė iš pradžių. Panašu, kad Žilvino gigantai mums primena dar vieną svarbią savybę, sukurtą pasaulio galingiesiems, bet būtiną kiekvienam žmogui, ypač menininkams – gebėjimą savanoriškai nusimesti karūnas, kurios tapo per mažos.
 
Paroda veikia iki gegužės 24 d.
Šiuolaikinio meno centras (Vokiečių g. 2, Vilnius)
Dirba antradieniais–sekmadieniais nuo 12 iki 20 val.

 

Žilvinas Landzbergas, „Be karūnos“, ekspozicijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, „Be karūnos“, ekspozicijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, „Be karūnos“, ekspozicijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, „Be karūnos“, ekspozicijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, parodos „Be karūnos“ ekspozicijos fragmentas – galerija „Voveraitė“, kuratorius Kipras Dubauskas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, parodos „Be karūnos“ ekspozicijos fragmentas – galerija „Voveraitė“, kuratorius Kipras Dubauskas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, parodos „Be karūnos“ ekspozicijos fragmentas – galerija „Voveraitė“, kuratorius Kipras Dubauskas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, parodos „Be karūnos“ ekspozicijos fragmentas – galerija „Voveraitė“, kuratorius Kipras Dubauskas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, parodos „Be karūnos“ ekspozicijos fragmentas – galerija „Voveraitė“, kuratorius Kipras Dubauskas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, parodos „Be karūnos“ ekspozicijos fragmentas – galerija „Voveraitė“, kuratorius Kipras Dubauskas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, „Be karūnos“, ekspozicijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, „Be karūnos“, ekspozicijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.