Mistinį langą pravėrus

Neišvengiamos žūties lemtis, nusidėjusio žmogaus baimė ir siaubas amžinybės akivaizdoje persmelkė daugelio mirties temą išplėtojusių romantizmo autorių muzikines kompozicijas, pradedant Franzo Schuberto malūnininko nusiskandinimu upelyje, baigiant paskutinio teismo dieną simbolizuojančia viduramžių sekvencija „Dies irae“ Hectoro Berliozo raganų puotoje ar Ferenco Liszto „Mirties šokiuose“ („Totentanz“). Tiesa, Liszto koncepcijai įtakos turėjo ne tik „Dies irae“ sekvencija, bet ir vaizduojamojo meno pavyzdys – Francesco Traini freska „Mirties triumfas“, kurią kompozitorius pamatė Pizoje, keliaudamas po Italiją. Visgi šiuolaikiniai kompozitoriai neapsiriboja vien romantikų pasitelkta abstrakčia mirties simbolika. Dėmesį patraukia ir ikonografiškas paskutinės atokvėpio akimirkos muzikoje vaizdavimas ar net ribos tarp praeities įvykių ir nesulauktos ateities išryškinimas.

 

Kompozitorius Šarūnas Nakas gegužės 22 d. Vilniaus dailės akademijos Gotikinėje salėje pristatė trijų muzikinių kompozicijų ir keleto paties skaitomų tekstų seansą „Mistinis langas. La fenêtre mystique“. 2014-aisiais laimėjęs atranką, Nakas tris mėnesius rezidavo Paryžiaus „Cité Internationale des Arts“. Čia jis subrandino savo trijų opusų projektą: anksčiau sukomponuotus „Ugnies ikona. In memoriam Algirdas Doveika“ (2008, versijos fortepijonui premjera) ir „Ketmanas. Hommage à Czesław Miłosz“ (2012) fortepijonui bei naujausią 2015 m. kompoziciją – „La fenêtre mystique. Hommage à Nicolas l’illuminé“ fortepijonui ir transliacijos objektams (pasaulinė premjera). Tad kokiais būdais Nakas šiame seanse atskleidė mirties temos motyvus?

 

„Ugnies ikona. In memoriam Algirdas Doveika“ prasidėjo neįprastai. Kompozitorius per garsiakalbį skaitė tekstą apie netikėtą šviesaus atminimo klarnetininko Algirdo Doveikos žūtį. Manau, garsiakalbis sukūrė iš seno radijo kalbančio žmogaus įspūdį, taip tarytum priartinant praeities įvykius. Pristatyta muzikanto Doveikos gyvenimo istorijos atomazga buvo sukrečianti. Po sėkmingo koncerto namo grįžęs klarnetininkas staiga žuvo lipdamas laiptais. Nakas „Ugnies ikona“ atskleidė šios netikėtos mirties vaizdinį – į rojų kylantys laipteliai buvo apsupti pragaran traukiančių liepsnų. Pražūtingo lipimo laiptais momentas visapusiškai paveikė muzikos komponavimo sprendimus. Pianisto Daumanto Kirilausko dešine ranka nuolat kartotas nekintamas tonas (tarsi Aleksandro Skriabino simfoninės poemos „Prometheus“ pradžioje atliekamame vieno garso styginių vibrato) kūrė besispjaudančios, alsuojančios ugnies asociacijas. Numatoma ir kitokia šio ireguliariu ritmu per visą kūrinį kartojamo tono prasmė – galbūt tai vis dar girdimas gęstančios gyvybės širdies plakimas? Tuo pat metu žemame registre nuolat kažkur vedančios, tačiau galutinio taško nepasiekiančios lakoniškos melodinės slinktys siejosi su kylančiais ar besileidžiančiais laiptais.

 

Kita tą vakarą atlikta kompozicija – „Ketmanas. Hommage à Czesław Miłosz“. Nakas per balso tembrą pakeitusį garsiakalbį pristatė publikai lenkų rašytojo Czesławo Miłoszo pamąstymus apie prisitaikėlišką gyvenimo būdą. Knygoje „Pavergtas protas“ Miłoszas analizavo Lenkijos rašytojų politinę poziciją Antrojo pasaulinio karo metu. Poetas mėgino rasti tam tikrą pateisinimą jų prisitaikėliškai politikai, pavartodamas „ketmano“ sąvoką. Tai suprantama, ypač žinant, kad pats autorius praktikavo „ketmaną“ ne tik dirbdamas Lenkijos Liaudies Respublikos diplomatinėje tarnyboje, bet ir tam tikra prasme tada, kai pasitraukė į Vakarus. „Visą gyvenimą vaidinti, kad savas tas jų pasaulis, / Ir žinoti, jog tokia vaidyba gėdinga. / Bet ką galiu padaryt? Jei surikčiau / Ir imčiau pranašaut, nieks neišgirstų. / Ne tam jų ekranai ir mikrofonai. / Tokie kaip aš klajoja gatvėmis / Ir šnekas su savimi. Miega parkuose ant suoliukų, / Pasažuose ant asfalto. Nes kalėjimų per maža, / Kad uždarytum ten visus elgetas. / Šypteliu ir tyliu. Manęs jau neužklups. / Už stalo sėdėti su išrinktaisiais – tai moku.“ (Miłoszo eilėraštis „Ne mano“ iš knygos „Pakelės šunytis“, 2000 m.)

 

Nakas šią „ketmano“ sąvoką pritaikė nūdienos kontekstui. Dažnai prieštaraujam patys sau: pritariame pačių stipriausių, lyderių pozicijoms, viduje išties trokšdami skleisti savąją tiesą. Ar tikslinga gyventi užsidėjus kito žmogaus kaukę? Klausantis opuso „Ketmanas. Hommage à Czesław Miłosz“ tarsi įsikūnijama į pomirtiniame gyvenime kelionę pradedančią sielą. Ji apmąsto savo buvusį dviveidiškumą. Faktūrų kaitos žaismas fortepijono muzikinėje medžiagoje įprasmino šią asmenybės susidvejinimo idėją. Su prisitaikėliška žmogaus puse sietini aukšto ir žemo registrų sąskambių kompleksai be paliovos kaitaliojosi su viduriniame registre, asmenybės tikrąją egzistenciją atskleidžiančia „tuščiai skambančia“ oktava. „Ketmane“ atsisakyta naratyvumo. Svarbiausia išgyventi būseną, aiškiai eksponuojant semantines prasmes slepiančias muzikines užduotis. Šias prasmes atskleisti pianistas nusprendė pasitelkęs skirtingus dinaminius lygius. Kirilauskas „atviriems“ akordams skyrė platesnę dinaminę skalę, o „vidinės tuštumos“ perteikimui apsiribota pp, p dinamika. Tai logiškas sprendimas. Juk prisitaikėlis taip bijo savosios tiesos, kad net ir mintyse nedrįsta ištarti jos garsiai.

 

Seanso pabaigoje nuskambėjo dar vienas mūsų pasaulį palikusiam šviesuoliui – rusų kompozitoriui Nikolajui Obuchovui (1892–1954) – dedikuotas opusas „La fenêtre mystique. Hommage à Nicolas l’illuminé“, inspiruotas domėjimusi kompozitorių Obuchovo ir Vytauto Bacevičiaus gyvenimiškos ir meninės patirčių paralelėmis eklektiškajame Paryžiuje. Nako teigimu, „į Paryžių patekau tyrinėdamas Vytauto Bacevičiaus – didžiausio lietuvių muzikos frankofilo – gyvenimą ir kūrybą, suvokiau, kad jį inspiravę dalykai, kad ir labai nutolę laike, gana svarbūs ir man. Natūralu, kad interesų ir tyrimų laukas plėtėsi, į jį pateko daugiau megapolyje gyvenusių menininkų ir jų istorijų: taip formavosi gana netikėtas to miesto paveikslas, giliai įsismelkęs ir gerokai paveikęs mano sąmonę.“ Prieš atliekant „La fenêtre mystique“, Nakas jau ne modifikuotu, o natūraliu savo balso tembru (taip akcentuodamas dabarties laike pirmą kartą turinčią nuskambėti kompoziciją) pristatė Obuchovo asmenybę. Nors šis muzikas beveik visą gyvenimą dirbo Paryžiuje ir iš didelės pagarbos vadintas „Nušvitusiuoju Nikolia“, bendravimas su prancūzais jo nelepino. Susižavėjęs mistinėmis Skriabino idėjomis, Obuchovas taip pat siekė sukomponuoti utopinį opusą, galintį pakeisti pasaulį. Deja, parke jį užpuolę aršūs prancūzai pavogė portfelį, kuriame kompozitorius laikė viso savo gyvenimo darbą. Galbūt nė vienam kūrėjui nelemta užbaigti savo mistinę kūrybą vainikuojančio opuso? Mistinių, utopinių opusų ar ciklų neužbaigtumo paslaptis kelia tokį patį nerimą kaip ir kompozitorių pasiryžimas rašyti „dešimtąją simfoniją“. Skriabinas spėjo sukurti tik savo „Misterijos“ prologą, o Bacevičiui nepavyko įgyvendinti devynių kompozicijų kosminės muzikos ciklo. Galutinai Bacevičiaus baigta liko tik „Graphique“, op. 68, ir Penktojo koncerto bei Septintosios simfonijos eskizai. Mirtis sutrukdė įgyvendinti ciklo idėją, kurią kompozitorius puoselėjo daugelį dešimtmečių, tai priartėdamas prie jos, tai nutoldamas, tačiau niekad jos nepamesdamas.

 

Vienoje savo paskaitoje Bacevičius yra teigęs: „Kurdamas kosminę muziką aš gilinuosi ne į išorę, bet į savo vidinę visatą, kur matau kelią į didžiausią tobulumą, išmintį ir dvasios išraišką. Tai yra abstrakti visata, vedanti link begalybės ir amžinybės.“ Įdomu, kokia Nako savosios visatos muzikinė atvertis? „La fenêtre mystique“, prasidėjusi griausmingais, žemame registre gaudžiančiais akordais, vis dažniau buvo papildoma aukštame registre trumpai „suvirpančiomis“, nušvitimo pasirodymą prognozuojančiomis kelių garsų replikomis. Elektronikoje tarsi buvo girdėti apleistose Paryžiaus kapinėse besivaidenančių šmėklų balsai (elektroninę partiją parengė kijevietė kompozitorė Alla Zagajkevič). Tokios asociacijos lengvai įsiaudrino galvoje, kai prisiminiau šiurpų Nako pasakojimą apie apleistos Obuchovo kapavietės paieškas. Vėliau nustebino pati kompozicijos dramaturgija. Tamsa pamažu užleido vietą šviesai – elektronikoje vis labiau intensyvėjo aukštų tonų klasteriai, o fortepijono partijoje pereita tik prie aukšto registro klavišų. Tokia nuosekli evoliucija iš tamsos į šviesą tikrai įtikino. Klausantis „La fenêtre mystique“ buvo galima įsivaizduoti patį prie fortepijono rymantį Obuchovą, kankinamą kūrybinės nežinios, jį varžančių šmėklų, bet pamažu artėjantį prie dvasinį išsilaisvinimą dovanojančio mistinio lango. Kažin kokią įsivaizduojamą ateitį šiame lange jis įžvelgė?

 

Trijų kompozicijų ir skaitomų tekstų Šarūno Nako seansas „Mistinis langas. La fenêtre mystique“ paskatino iš naujo suprasti, kad gyvenimas yra tik tiksintis laikrodis. Seanso metu susipažinę su tokiomis personalijomis kaip klarnetininkas Algirdas Doveika, poetas Czesławas Miłoszas ir kompozitorius Nikolajus Obuchovas, ne vienas apmąstėme savo praeitį, dabartį. Šiandien, žvelgiant pro šviesos kupiną mistinį langą, belieka tik svarstyti, kokia lauktų ateitis, jei šie menininkai dar būtų tarp mūsų.