Muzika

Kamilė Rupeikaitė

Simfoninių kūrinių koncertas „Didvyrio gyvenimas“ Nacionalinėje filharmonijoje

Istorijos peripetijų ir laiko tėkmės tandemas dažnai būna negailestingas. Taip nutiko, kad XIX a. antroje pusėje Lazdijuose gimęs virtuozas, nuo mažumos žavėjęs Varšuvos, Peterburgo, vėliau Berlyno, kitų Europos miestų klausytojus, o galiausiai tapęs žinomu Los Andželo menininku, smuikininkas ir kompozitorius Josephas Achronas (1886–1943) Lietuvoje yra praktiškai nežinomas. Tai vienas iš daugelio atvejų, ypač palietusių litvakų kilmės menininkus ir mokslininkus. Emigrantai litvakai, išsivežę su savimi svarbiausias išugdytas savybes – darbštumą, žinių troškimą, didelį norą ir siekį mokytis, tolimose plačių galimybių žemėse tapo pasauliniais vardais dailės, muzikos, fotografijos, mokslinių išradimų srityse. Tais pačiais 1886 metais, ir net tą patį gegužės mėnesį, Lazdijuose, smuikininko ir kantoriaus mėgėjo šeimoje gimė būsimasis smuikininkas virtuozas Josephas Achronas, o Seredžiuje, rabino šeimoje – Asa Yoelsonas, tapęs Al Jolsonu – Brodvėjaus ir Holivudo superžvaigžde, JAV estrados artistu, aktoriumi, dainininku. Juos abu, kaip ir 1901 m. Vilniuje gimusį Jaschą Heifetzą, gyvenimas, laimė, išvedė iš Lietuvos ir Europos, kur žydų bendruomenė vėliau, Hitleriui Vokietijoje atėjus į valdžią, buvo pasmerkta sunaikinimui. Šie trys virtuozai, kiekvienas savaip, įsitvirtino JAV ir paliko ryškų pėdsaką muzikos istorijoje. Beje, jaunesnysis Achrono brolis Izidoris Achronas, pianistas ir kompozitorius, daugiau nei 10 metų buvo Jaschos Heifetzo akompaniatorius.

Živilė Ramoškaitė

Baltijos šalių orkestrų festivalyje Vilniuje – Latvijos nacionalinis simfoninis orkestras

Prieš savaitę rašiau apie pirmąjį Baltijos šalių orkestrų festivalio koncertą, kuriame grojo Estijos nacionalinis simfoninis orkestras. Balandžio 7 d. festivalį tęsė broliai latviai. Kongresų rūmuose pasirodė Latvijos nacionalinis simfoninis orkestras. Jis šiemet mini 90 metų sukaktį, nes, kaip ir estų kolektyvas, savo biografijos pradžia laiko 1926 m. įkurtą Latvijos radijo orkestrą. (Dabar jau norisi desperatiškai sušukti: ir mes tais pačiais metais radijuje turėjome orkestrą! Bet kažkodėl savo nacionalinio orkestro amžių skaičiuojame nuo 1940 metų, taigi tiesiog išmetėme 14 savo istorijos metų.)

Latvijos orkestrui nuo 2013-ųjų rudens vadovauja energingas trisdešimt šešerių metų dirigentas Andris Poga, koncertavęs su juo Frankfurto „Alte Oper“ ir Paryžiaus Eliziejaus laukų teatruose, gastroliavęs kitose užsienio šalyse. Jaunasis maestro šį garbingą postą užėmė sėkmingai padirbėjęs užsienyje. Po studijų Rygoje ir Vienoje Poga aktyviai reiškėsi Latvijoje, buvo žinomas dirigentas, subūręs kamerinį orkestrą „Konsonansas“, dirigavęs instrumentiniam kolektyvui „Rīga“. 2010 m. jis laimėjo pirmąją vietą antrajame tarptautiniame Jevgenijaus Svetlanovo dirigentų konkurse Monpeljė. Po sėkmingo konkurso jam buvo pasiūlytas Paryžiaus orkestro vadovo Paavo Järvi asistento darbas, paskui tokios pat pareigos ir Bostono orkestre. Jaunasis dirigentas išgarsėjo tarptautiniu mastu. A. Poga diriguoja žinomiems Europos ir Azijos orkestrams, 2014 m. jis pakeitė Loriną Maazelį ir Valerijų Gergijevą Paryžiaus orkestro gastrolėse po Azijos šalis. Įdomu, kad šį muzikantą dar studijų metais traukė filosofija, kurią greta muzikos ketverius metus jis studijavo Rygos universitete. Yra sakęs, kad jį ypač domino Immanuelio Kanto ir Edmundo Husserlio mąstymas. Poga jaučia tiesioginį muzikos ir filosofijos ryšį, šiuo požiūriu jam itin imponuoja Johanneso Brahmso muzika. Atvežtoje svečių programoje Brahmso nebuvo, užtat skambėjo Beethovenas, Vaskas ir Šostakovičius, pastarąjį Poga mėgsta labiausiai iš visų rusų kompozitorių.

Aleksandra Pister

„Canto fiorito“ atliko Johanno Valentino Mederio „Pasijas pagal Matą“

Pirmąjį šeštadienį po Kristaus prisikėlimo šventės (balandžio 2-ąją) Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčioje skambėjo Johanno Valentino Mederio sakralinė oratorija „Pasijos pagal Matą“. Kūrinį atlikęs senosios muzikos ansamblis „Canto fiorito“ (meno vadovas Rodrigo Calveyra) klausytojams suteikė progą apmąstyti kaskart gluminančią žmonijos žiaurumo istoriją. Nors pastarojo kūrinio atlikimas būtų pritikęs Didžiosios savaitės koncertiniam laikotarpiui, margoje Vilniaus koncertų panoramoje tai buvo vienas iš kelių gavėnios ir šv. Velykų laikotarpiui skirtų koncertų. O gaila. Nes prasmingiausias laikas nuskambėti velykiniam repertuarui ateis tik kitais metais.

Koncertas atspindėjo ansamblio „Canto fiorito“ pasirinktą muzikinės veiklos viziją. Atlikėjai nesirenka „patikrintų“ muzikos kūrinių, nemasina klausytojų žėrinčio virtuoziškumo baroku. Ši kūrybinė komanda klausytojams siūlo mažiau žinomų kūrinių programas ir kaskart suranda sąsajų su mūsų kultūriniu regionu, kas atrodo prasminga ir ne visuomet paprasta. Tokia mintis, atrodo, buvo „išsakyta“ ir pastaruoju koncertu. Ar plačiai žinoma, kad vokiečių kilmės kompozitorius Mederis gyveno ir kūrė Baltijos regione? Mums nesvetimos yra jo gyvenimo ir kūrybos stotelės: Ryga, Talinas, Gdanskas, Karaliaučius. (Labai trokštant, bendros XVII a. kultūrinės erdvės kūriniu galima laikyti jo instrumentinę sonatą „Lenkų elgeta“). Mederio Pasijų atlikimas tą vakarą akivaizdžiai parodė, kad šis kūrinys mums – gera alternatyva „didžiųjų“ autorių opusams.

Gražina Daunoravičienė

Įžymiam smuikininkui Gidonui Kremeriui suteiktas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos garbės daktaro (Honoris Causa) vardas

„Gimiau šeimoje, kuriai buvo genetiškai nulemta griežti smuiku. Profesionaliais smuikininkais buvo mano tėvas, mano motina, senelis, netgi prosenelis“, – taip apie save yra pasakojęs pasaulinės šlovės menininkas, Rygoje gimęs Gidonas Kremeris. Griežti smuiku jis pradėjo jau ketverių metų, o dar nebaigęs studijų Maskvos valstybinėje P. Čaikovskio konservatorijoje (Davido Oistracho klasėje) jau buvo užkopęs į tarptautinių konkursų Olimpą. 1969 m. jis nugalėjo Niccolò Paganini konkurse Genujoje, po metų pelnė I premiją bei aukso medalį P. Čaikovskio konkurse Maskvoje. Tais pačiais 1970-aisiais jau griežė legendinėje Vienos „Musikverein“ salėje. Jo pasirodymai tapo pasaulio muzikos sensacija. Žiuri ir publiką žavėjo smuikavimo tobulybė ir neįprastai naujai suskambantis žinomas repertuaras. Netrukus Gidonas Kremeris solavo garsiausiose pasaulio scenose, jam akompanavo žymiausi pasaulio orkestrai, dirigavo legendos, jo partneriai buvo geriausi muzikantai. Pagriežus Johanneso Brahmso koncertą smuikui, 1976 m. Herbertas von Karajanas viešai titulavo Gidoną Kremerį didžiausiu pasaulio smuikininku.

Živilė Ramoškaitė

Neeme Järvi su Estijos nacionaliniu simfoniniu orkestru Vilniuje

Vilniuje, o ir visoje Lietuvoje rengiama gausybė festivalių. Išgirdus apie dar vieną naują kai kas gali skeptiškai numoti ranka. Ar šįsyk taip nepasielgė daugelis muzikos profesionalų? Mat didesnio jų antplūdžio pirmajame Baltijos šalių orkestrų festivalio koncerte nepastebėjau, nors balandžio 1 d. Vilniaus Kongresų rūmuose prasidėjęs festivalis suteikė labai retą progą išgirsti žymų Estijos kolektyvą – Nacionalinį simfoninį orkestrą – ir tarptautinį pripažinimą seniai pelniusius muzikus: dirigentą Neeme Järvi bei pianistą Kalle Randalu. Galima pasidžiaugti bent tuo, kad netrūko šiuo renginiu susidomėjusios muziką mėgstančios publikos. Visgi dėl profesionalų tenka apgailestauti. Koncertas buvo ne tik aukšto meninio lygio, bet ir labai svarbus Baltijos šalių meninės bičiulystės, apie kurią nuolatos godojame, palaikymui. Pirmasis toks orkestrų festivalis buvo surengtas prieš 16 metų. Po estų Kongresų rūmuose dar gros Latvijos nacionalinis simfoninis orkestras ir šio festivalio rengėjas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras.

Kad ir kaip būtų keista, trijų šalių muzikos kolektyvai ir menininkai dabar, atkūrus nepriklausomas savarankiškas valstybes, vieni kitais domisi per mažai. Apie tai spaudos konferencijoje nuoširdžiai kalbėjo dirigentas N. Järvi. Lietuvoje paskutinį kartą jis lankėsi labai seniai, negalėjo tiksliai ir prisiminti, bet tikrai dar „anais laikais“, gal prieš keturiasdešimt metų. 1980 m. apsigyvenęs JAV, jis labai greitai išgarsėjo visame pasaulyje. Paklaususi, ar teisinga mano skaityta informacija, kad jis gyvenąs Niujorke, maestro žaismingai atsakė gyvenantis visur.

Beata Baublinskienė

Apie naują knygą „Opera naujųjų medijų amžiuje. Istorinė ir kritinė peržvalga“

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras kviečia ne tik į spektaklius ir koncertus. Jau daugiau nei dešimt metų teatras leidžia žurnalą „Bravissimo“ ir rengia tarptautinius operos kritikų seminarus. Sukaupta patirtis ir žinios paskatino parengti dvikalbę dešimties įvykusių seminarų pranešimų rinktinę „Opera naujųjų medijų amžiuje. Istorinė ir kritinė peržvalga / Opera in the World of New Media. A Historical and Critical Perspective“ (sudarytojos Beata Baublinskienė ir Laima Vilimienė. Vilnius: Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, 2015). Visiems, kurie domisi operos ir apskritai muzikinio teatro problematika, ši knyga turėtų būti įdomi. Jūsų dėmesiui – knygos įžangos straipsnis.

Monika Sokaitė

Choro „Jauna muzika“ koncertas „Mergaitė su degtukais“ Šv. Kotrynos bažnyčioje

Vilniaus miesto savivaldybės choras „Jauna muzika“ Šv. Velykų proga, kaip ir kasmet, miestelėnams ir sostinės svečiams dovanojo koncertą, kuriame parengė ilgai lauktą šiandien žymių ir reikšmingų kompozitorių kūrinių programą. Tai buvo taip puiku ir šventiška, jog ant Šv. Kotrynos bažnyčios įėjimo trūko tik didžiulio impozantiško kaspino, kokie rišami dovanojant didingas dovanas. Tai buvo tikra dovana – viename koncerte persipynė tokių kūrėjų pavardės kaip Johnas Taveneris ir Davidas Langas, nugriaudėjo lietuviškos premjeros „sprogimas“ (beveik tiesiogine prasme), kurio kaltininkas buvo Gintaras Sodeika, ir vienoje scenoje pasirodė du neginčytinai ryškūs ir žavūs Lietuvos muzikantai, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai, profesoriai – kompozitorius Vaclovas Augustinas ir pianistas Petras Geniušas.

Koncertą pradėjo ankstyvojo baroko kompozitoriaus Heiricho Schützo (aranžuotas V. Augustino) velykinis choralas „Teesie Tavo valia, Valdove“. Kaip koncerto preliudą pristatė pats choro vadovas, tai „intertekstualus pagarbos ženklas Schützui. Muzika iš H. Schützo oratorijos „Die Sieben Worte Jesu Christi am Kreuz“ antros dalies Symphonia, o tekstas iš Johanno Sebastiano Bacho „Jono Pasijų“ choralo „Dein Will gescheh“. Originali Schützo muzika šiek tiek pedalizuota.“ Kaip kompozicija, pirmoji koncerto giesmė nebuvo labai įsimenantis pavyzdys, tačiau choras pademonstravo puikų garsą ir padėjo publikai „įeiti“ į koncertą emociškai.

Algirdas Klova

Po festivalio „Birštonas 2016“

Kas dveji metai Birštone vykstantis džiazo festivalis šiemet jau devynioliktą kartą sukvietė šios muzikos gerbėjus ir atlikėjus po Birštono kultūros centro stogu. Taip jau susidėliojo, kad šis renginys yra skirtas lietuviško džiazo muzikai ir užsieniečius čia išgirsi tik drauge su mūsų žvaigždėmis. Nors aš dar menu laikus, kai šioje scenoje su savo kolektyvais muzikavo Europos džiazo legendos Davidas Gološčiokinas (Rusija), Zbigniewas Namysłowskis (Lenkija), Davidas Azarianas (Armėnija), Olga Piraga (Latvija) ir daugelis kitų. Dabar tai – Lietuvos džiazo atlaidai, į kuriuos plaukia ne tik mūsų šalies teoretikai, kitų festivalių organizatoriai, bet ir svečiai iš Vokietijos festivalių, Duisburgo filharmonijos, kitų šalių apžvalgininkai ir fotografai.

Prieš pirmąjį festivalio koncertą penktadienio vakare stiprokai nulijo ir pasirodė saulė, kuri atnešė gerą nuotaiką. Kaip ir prieš dvejus metus, mus pasitiko kultūros centro prieigose pražydę įvairiaspalviai krokai. Festivalis prasidėjo labai solidžiu trimitininko Vytauto Skudo projektu „Remembering Miles Davis“, kuriame trimitu grojo Vytautas Skudas, saksofonu Remigijus Rančys, fortepijonu Paulius Zdanavičius, gitara Paulius Volkovas, bosine gitara Domas Aleksa, o mušamaisiais Linas Būda. Beje, visai neseniai girdėjau V. Skudo koncertą pagal Cheto Bakerio kūrybą. Yra gan rizikinga kurti savo muzikinius projektus remiantis tokių žinomų muzikų kūryba. Ji tiek ryški, kad kartais gali būti sunkoka nenublankti. Tą susirūpinimą išduodavo rimta muzikantų veidų išraiška. Tačiau Vytautas to neišsigando ir šiuo atveju Mileso Daviso muzika suskambo kitaip, bet gražiai. Galbūt kiek daugiau buvo galima išnaudoti puikų R. Rančio saksofoną, kartais trūko ir paties Vytauto trimito, labai gražūs buvo fortepijono solo epizodai ir kaip visada nepakartojamas Linas Būda.

Gitaristo Prano Kentros tarptautinis kvartetas, kuris, prisijungus violončelei, kartais virsdavo kvintetu (Lietuva, Nyderlandai, Bulgarija), pademonstravo gražaus balso vokalistę Hiske Oosterwijk, vieną geriausiai vertinamų Olandijos bosininkų Marką Haanstrą ir bulgarų būgnininką Stefaną Goranovą. Man šiek tiek pritrūko stilistinio vieningumo tarp kompozicijų ir muzikos vientisumo. Nors gal tai tik klaidingas pirmas įspūdis.

Giedrius Alkauskas

Arba netikėta pažintis su danų kompozitoriumi Louisu Glassu

Kai 1838-aisiais Robertas Schumannas nuvyko į Vieną, iš ten parsivežė vieną apdulkėjusią neįprastą partitūrą. Taip dešimt metų po jos autoriaus mirties – o jis buvo vienietis Franzas Schubertas – pirmą kartą nuskambėjo devintoji, Didžioji, C-dur simfonija, ankstyvojo romantizmo manifestas, kurio svarbą sunku pervertinti, kurio išsišakojimai ir kerai persmelkė visą romantizmą iki pat Brucknerio, Dvořako ir Borodino. Dar beveik trisdešimt metų praėjo, kol George’as Grove’as ir Arthuras Sullivanas 1867 m. surado kitas septynias simfonijas, keletą operų, mišių ir daugybę kitos pamirštos Schuberto muzikos.

Gali atrodyti, kad Schuberto istorija nėra įmanoma skaitmeniniame, nerimo ir greitos informacijos paieškos persmelktame amžiuje. Deja, jautrių ir kūrybingų žmonių gyveno gerokai daugiau, nei į juos visus įsigilinti mes turime laiko. Ir kiek daug gali priklausyti nuo vieno žmogaus pastangų! Vernonas Handley – žymus britų dirigentas, po ilgų metų darbo propaguojant britų kompozitorių kūrybą, pasakė: „Deja, per greitai buvo peršokta nuo XIX a. pabaigos prie avangardo“ (t.y. po 1945 m. sukurtos muzikos).

Aldona Eleonora Radvilaitė

Pianisto Andriaus Žlabio rečitalis filharmonijoje

Neįtikėtiną dvasios pakilimą, net ekstazės būseną sukėlė genialaus fortepijono muzikos atlikimo meistro Andriaus Žlabio šešių Georgo Friedricho Händelio siuitų klavyrui traktuotės. Sunku patikėti, kad senovinės muzikos skambesiai galėtų taip stipriai veikti dabarties klausytojus. Stebėtina, jog didžiojo Johanno Sebastiano Bacho, gimusio net tais pačiais metais kaip ir Händelis, siuitas fortepijonui pedagogai nuolat įtraukia į pažengusių studentų mokymo programas, pavienes siuitas viešuose koncertuose skambina besižavintys jo muzika atlikėjai. Puikiai prisimename ir išskirtinius A. Žlabio rečitalius, kuriuose jis įtaigiai ir įspūdingai paskambino genialiojo Bacho kūrinius. O su Händelio klavyrinėmis siuitomis susipažinome A. Žlabio dėka tik kovo 23 d., jo rečitalyje Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Tiesa, atskiras kai kurių Händelio siuitų dalis retkarčiais paskambina pavieniai pianistai, tačiau tokį gausų pluoštą nuostabios muzikos išgirdome pirmąkart. Sunku suprasti priežastis, kodėl atlikėjai vengia šių įspūdingų kūrinių – ar dėl puošmenų gausos, techninių užduočių sudėtingumo? Nejau iki šiolei neatsiranda tokių pianistų kaip A. Žlabys, kurie ryžtųsi į savo koncertines programas įtraukti retai atliekamą senovinę muziką?