Muzika

Rita Nomicaitė

Daumantas Kirilauskas. 9 Beethoven piano sonatas. CD, Vilnius, 2016

Tarsi Beethovenas sėdėtų čia pat, tarp publikos, – taip gyvai jo muzika skamba Daumanto Kirilausko įrašytame albume. Leidinyje pateikiamų fortepijoninių sonatų chronologinis diapazonas išsidriekęs nuo 7-osios iki paskutinės, 32-osios. Albumas sudarytas iš trijų plokštelių, kurių kiekvienoje – po tris sonatas. Pianistas išpuoselėja sonatų individualumą, jis nepasiduoda, tarkim, išdidintam apibendrinimui, skubėdamas tris kūrinius sujungti vienu teatrališku mostu. „Kiekvienoje sonatoje, tarsi filme, matai prabėgusį žmogaus gyvenimą“, – kalbėjo pianistas albumo sutiktuvėse, atsakydamas į vakaro vedėjos Vytautės Markeliūnienės samprotavimus.

Tačiau D. Kirilauskas nesivadovauja ir trumpalaikiais vidiniais impulsais, jo interpretacijų tonika bei dominantė iš principo – emocijų abstrahavimas. O aptariami įrašai atskleidžia pianisto dvasios stiprėjimą – karštesnį jausmą, galingesnę lyriką. Ir kartu augančią jo kuriamo grožio jėgą, šiose plokštelėse pranešančią Dievo karalystės buvimą (pastarosiomis akimirkomis girdima Friedricho Schillerio filosofijos įtaka Beethoveno pasaulėjautai). Dėl faktūros skaidrumo, kurį įgimtas pianisto pusiausvyros pojūtis sukuria absoliučiai visada, į Beethoveno muzikos interpretaciją įsilieja vertikalioji pasaulio tvarka, nušviečianti ir tos muzikos integralumą.

Brigita Jurkonytė

Vidmanto Bartulio ir Džiugo Katino projekto pristatymas „Jaunos muzikos“ festivalyje

„Šiandien dekonstrukcija aktuali kaip kupinas dinamikos ir vyksmo aplinkos poveikis, sąlygojantis nuolatinę kaitą ir prieštaravimus. Susiklosčiusi socialinė terpė ir nuolatinis visuomenės tobulėjimas yra susijęs su dekonstruktyviu aplinkos, kurioje išsivysto individas, dominavimu. Sąlygojami sunkiai kontroliuojamos ir nuolat kintančios aplinkos, meno objektai tampa tokiais pačiais dekonstruotais, kaip ir pati aplinka, tikrovės „reprezentantais“.“ (architektas Ignas Lukauskas, 2011). Dekonstrukcija bendrąja prasme visada yra įvykis. Ją galima suvokti kaip tam tikrą balansą tarp griovimo ir kūrybos. Atsižvelgiant į šias sampratas, kyla klausimai: kaip dekonstrukcija interpretuojama Vidmanto Bartulio muzikoje? Tai yra kuriantis, o gal griaunantis muzikinio kūrinio dekonstravimas?

Balandžio 18 d. Šiuolaikinio meno centre, Kino salėje, įvyko pirmasis elektroninės ir elektroakustinės muzikos festivalio „Jauna muzika“ koncertas. Jo metu pristatytas bendras kompozitoriaus Bartulio ir videomenininko Džiugo Katino projektas „Dekonstrukcija I“. Festivalio programėlėje pateiktoje anotacijoje autoriai rašė: „Projekte, mįslingai pavadintame „Dekonstrukcija I“, bus stengiamasi atskleisti labiau pirminę šio pavadinimo reikšmę, be konotacijų ir neologizmų, su kuriais šis žodis siejamas postmodernistinio meno kontekstuose – kad ir su Jacques’o Derrida ar Jeano François Lyotard’o postmodernizmo filosofija. Kompozitorius dažnai žaidžia tokiomis prasmėmis ir dekonstruoja – suardo kompozitoriaus tapatybę ar patį meną per se, bet šįkart tai siejama ir su tam tikru naratyvo archetipu. Tai kažko atsiradimas, vystymasis, pasiekiantis galutinę stadiją, liudijančią bet kurio dalyko trapumą, jo dekonstrukciją, tarsi vedančią į subyrėjimą.“ Nors abu menininkai mėgino nusigręžti nuo visų teorinių rėmų, šiame audiovizualiniame kūrinyje įžvelgčiau visas pagrindines dekonstravimo proceso sudedamąsias dalis: decentravimą, disjunkciją, dekompoziciją, pertraukimą, istorijos neigimą ir vidinį teksto formavimą. Žinoma, tai buvo perteikta laisva, nevaržoma forma, nesistengiant paviršutiniškai eksponuoti šių dekonstrukcijos teorijos dalių ar juolab pasitelkti akivaizdžių nuorodų į Derrida ir Lyotard’o keliamas idėjas.

Daiva Šabasevičienė

Gintaro Varno spektaklio „Oidipo mitas. Tėbų trilogija“ muzikos kaleidoskopas

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre balandžio 29 ir 30 d. įvyks spektaklio „Oidipo mitas. Tėbų trilogija“ premjera. Tai kūrinys pagal Sofoklio („Oidipas karalius“ ir „Antigonė“, iš senosios graikų kalbos išvertė Antanas Dambrauskas), Euripido („Foinikietės“, iš senosios graikų kalbos išvertė Mindaugas Strockis), Aischilo („Septynetas prieš Tėbus“, iš senosios graikų kalbos išvertė Ričardas Mironas) tragedijas ir Johno von Düffelio dramą „Oidipo miestas“ (iš vokiečių kalbos išvertė Mindaugas Strockis). Inscenizacijos autorius ir režisierius Gintaras Varnas, scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkė Aleksandra Jacovskytė, kompozitorė Onutė Narbutaitė. Spektaklyje vaidmenis kuria Valentinas Novopolskis, Arūnas Sakalauskas, Vytautas Anužis, Nelė Savičenko, Povilas Budrys, Vesta Grabštaitė, Saulius Balandis, Rimantas Bagdzevičius. Taip pat išvysime jauniausios kartos aktorius – Paulių Markevičių, Mantą Zemlecką, Jovitą Jankelaitytę, Dovilę Kundrotaitę, Arną Ašmoną, Marių Čižauską, Šarūną Zenkevičių ir kitus.

Antikinis žmogus įsivaizdavo, kad visas kosmosas skamba, tą skambesį padėjo suvokti Pitagoro teorijos. Muzika, tragedijoje pasiekusi savo raiškos viršūnę, mitams suteikdavo naują prasmę, padėdavo juos suprasti. Panašaus teksto ir muzikos santykio siekiama ir naujajame Gintaro Varno spektaklyje „Oidipo mitas. Tėbų trilogija“. Čia sintetinis kūrinio charakteris suformuojamas jungiant žodį su dainavimu, muziką su išraiškingu judesiu. Šis pirmapradis sinkretiškumas išauga iš muzikinių garsų. Aktyviai naudojant Onutės Narbutaitės muziką, kuriamas spektaklis, savo ritmine sandara artimas antikinės tragedijos principams, scenos jungiamos pagal muzikinės kompozicijos dėsnius.

Rasa Murauskaitė

Koncerto „Naujieji Vilniaus veidai“ įspūdžiai

Pamačius, kaip aktyviai valstybinis choras „Vilnius“ (vyr. dirigentas Artūras Dambrauskas) viešojoje erdvėje pristato savo programą „Naujieji Vilniaus veidai“, buvo nepaprastai įdomu sužinoti, kas laukia puikios viešųjų ryšių akcijos finišo tiesiojoje. Akį traukiantis įvaizdis, intensyvi raiška socialiniuose tinkluose, internetinėje spaudoje, spaudos konferencija ir net nufilmuotas vaizdo klipas – reklamai skirta tiek dėmesio, kiek retam profesionaliosios muzikos koncertui Lietuvoje. Kažkur šios informacijos gilumoje dar buvo galima rasti žinią, kad koncertas skirtas Pasaulinei kultūros dienai. Meninei produkcijai taip pat rengtasi iš peties – koncertas turėjo ir savo kostiumų dailininkę, ir Vilniaus kolegijos šukuosenų ir įvaizdžio dizaino studentų komandą, pasirūpinusią grimu, ir režisierių Ričardą Matačių.

Sulaukėme gana įdomaus renginio (ir reginio), kuris vis dėlto kiek peržengė kičo ribą. Režisūros požiūriu labiausiai užkliuvo epizodas, kai choro kamerinei grupei (vadovas Marius Turlajus) atliekant kūrinį „Now we are free“ iš garsaus Holivudo filmo „Gladiatorius“, likę choro vyrai buvo priversti užsidėti romėnų karių šalmus. Šis režisūrinis etiudas smarkiai pagadino kūrinį, kuris iš esmės ausiai buvo malonus, ypač dėl Ievos Skorubskaitės puikiai atliktos, išraiškingos solo partijos. Klausimų kėlė ir choro kostiumai – jei jau stengiamasi, būtų galima pasistengti iki galo. Bet apie viską nuo pradžių.

Agnė Janušaitė

„Atžalyno“ koncertas nacionalinėje filharmonijoje

Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje balandžio 17 d. vyko ypatinga tradicija tapęs jaunųjų atlikėjų koncertas „Atžalynas“. Su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru muzikavo keturi jaunieji talentai: smuikininkės Julija Ivanovaitė ir Rūta Mažolytė, violončelininkas Evaldas Petkus bei jaunosios kartos dirigentas Karolis Variakojis. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuojantys atlikėjai savo kūrybinėje biografijoje jau yra sukaupę reikšmingų profesinių pasiekimų bei apdovanojimų, kuriuos turėjo progą papildyti reta ir išskirtine galimybe pasirodyti su nacionaliniu orkestru.

„Atžalyno“ koncertuose jauniesiems atlikėjams suteikiama reta galimybė pasirodyti svarbiausioje mūsų šalies koncertų salėje, groti solo su patyrusiais orkestro muzikantais. O šių renginių istorija prasidėjo daugiau kaip prieš trisdešimt metų maestro Juozo Domarko iniciatyva. Atlikėjai dažnai dalyvaudavo konkursuose, kurių vienas reikalavimų – baigiamajame ture groti solo su orkestru. Pavieniai koncertai, suteikiantys studentams galimybę savotiškai pasipraktikuoti prieš konkursą, ilgainiui išaugo į intriguojančius koncertų ciklus, kuriuose filharmonijos scenoje publikai pristatomi talentingi jaunosios kartos instrumentininkai bei dirigentai. Tiesa, daugiau nei prieš dešimtmetį rengiami trijų-keturių koncertų ciklai šiandien sumažėjo į keletą koncertų per sezoną, ir ne visada jie vadinami „Atžalyno“ vardu. Kaip mini nacionalinės filharmonijos generalinės direktorės pavaduotoja Ieva Tamutytė, „kiekviename filharmonijos koncertų sezone pasirodo jauni, dar bestudijuojantys ar konkursą laimėję atlikėjai, o tai yra ta pati „Atžalyno“ koncertų idėja. Ši tradicija niekur nenunyko, ji gyvuoja, kaip ir tokių koncertų poreikis, o filharmonija visada skatina ir palaiko jaunus menininkus.“ Būtent dėl to filharmonijos koncertų repertuare tradiciškai skamba M.K. Čiurlionio menų mokyklos mokinių orkestro ir solistų atliekama muzika, koncertuoja M. Rostropovičiaus fondo globotiniai, įvairių tarptautinių konkursų laureatai bei kiti talentingi jaunuoliai.

Aldona Eleonora Radvilaitė

Festivalio „Sugrįžimai“ koncertų įspūdžiai

Lietuvos muzikų rėmimo fondo (LMRF) organizuojamas jau XVIII tarptautinis muzikos festivalis „Sugrįžimai“ vėl kviečia Lietuvos klausytojus pasigėrėti svetur išvykusių talentingų jaunųjų tautiečių ir jų draugų pasiekimais. Kaip turiningame „Sugrįžimų“ buklete rašo LMRF direktorė Liucija Stulgienė, „Lietuvos muzikų rėmimo fondas, šįmet jau įžengęs į savo kūrybinės veiklos 25-metį, ir toliau plėtoja mūsų tautiečių muzikinių galių suartinimo procesą, kuris dažniausiai būna nenuspėjamas, gyvenimo tėkmės padiktuotas.“ Vilniaus meras Remigijus Šimašius neatskiriama festivalio dalimi pavadino atradimus: „Lietuvos klausytojai atranda naujus talentus, o pastarieji – Lietuvos auditoriją, Vilniaus ir sostinės svečiai atranda dar vieną gyvą kultūros įvykį, pasaulis talentingųjų kūrėjų ir atlikėjų asmenyje atranda Lietuvą ir pagaliau – visi mes dar kartą atrandame ir patvirtiname faktą, kad esame veiklių, darbščių ir talentingų žmonių šalis.“ Festivalis dar tęsiasi, tad šįkart apžvelgsiu tik pusę nuaidėjusių koncertų.

Vytautė Markeliūnienė

Kompozitoriui skirtas koncertas Nacionalinėje filharmonijoje

Ko gero, ne kiekvienai žymesnei, žemiškąją kelionę jau baigusiai lietuvių muzikos asmenybei taip natūraliai ir neformaliai priderėtų jos mastą aprėpianti paprasta, sykiu tiksli ir majestotiška frazė – užima išskirtinę vietą XX a. II pusės Lietuvos muzikoje, kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime. Tai kone embleminis pradžios sakinys, apibendrintai nusakantis Juliaus Juzeliūno (1916–2001) paliktą ir vis dar gyvą pėdsaką, menantį originaliai plytinčią šio kompozitoriaus meninę tapatybę, jo svarų, rimtos laikysenos neprarandantį kūrybos palikimą, mokslinę veiklą. Taip pat ir dosnią, rezultatyvią pedagogiką, įvairių prisiimtų ir sąžiningai plėtotų pareigų naštą. Jis – vienas pirmųjų lietuvių kompozitorių, pelnęs Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją 1990-aisiais. Tačiau ne mažiau svarbu ir tai, kad minimus veiklos matmenis tolydžio ataudė ir malonus, bendrauti norintis ir mokantis žmogus, jaučiantis didelių ir mažų problemų sąskambį, nesveriantis jų pagal naudos koeficientą. Ir, kaip pats yra išsitaręs, linkęs pirmiausia įsipareigoti sau (o tai juk sunkiausia), nesusipykti su savimi, taip pat ir su savo sąžine. Gal tai ir nulėmė, kad sprendimai tiek gyvenime, tiek ir kūryboje Juzeliūnui nesukeldavo ilgų krizių, desperacijos tamsos, – juk taip ir turėtų klostytis, kai nesusipyksti su sąžine. Norėtųsi tad prisiminti ir autentišką šio kompozitoriaus, Juozo Gruodžio mokinio, balsą, prabylantį viename interviu, jo 80-mečio kontekstuose, kai į jo gyvenimo tėkmę jau buvo įsiliejusi narystė Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje, Stalinizmo nusikaltimų tyrimo komisijoje (buvo jos pirmininkas), vėliau Represijų Lietuvoje tyrimo centre: „Tai, kad lemtingais mūsų tautai 1988 metais muziką ilgesniam laikui ramiai atidėjau į šalį, iš dalies lėmė „gruodiškoji“ nuostata. Jos esmė štai kokia – į savo gyvenimą, profesinį pašaukimą (nesvarbu, ar tai būtų muzika, ar kita sritis) reikia žiūrėti su didžiule atsakomybe. Jeigu turi kokių nors idėjų, tai koncentruokis į jas, kiek įstengi jomis gyvenk ir nesiblaškyk į šalis. Valstybingumas, tautiškumas, gilinimasis į tautinės kultūros šaknis – tos pačios nuostatos ir kūryboje, ir gyvenime. Jos suformuotos ir mane supusios tikrovės: deportacija, tremiamųjų kančios, sovietų okupacija. Žinoma, mano profesija – garsas, ne politika. Į tautos muzikinius – struktūrinius ypatumus, psichologines savybes gilinausi pasitelkęs garsą ir, prisipažįstu, niekada neketinau dalyvauti politiniame gyvenime. Buvau įsitikinęs: jeigu dirbi savo darbą, maksimaliai atiduodi savo sugebėjimus muzikai, pedagogikai, tai irgi yra tam tikra politika. Ir vis dėlto, kai Lietuvai iškilo klausimas būti ar nebūti, tiesiog negalėjau nedalyvauti tame politiniame patriotiniame procese.“

Živilė Ramoškaitė

Baltijos šalių orkestrų festivalyje – Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras

Paskutiniame Baltijos šalių orkestrų festivalio koncerte Vilniuje kovo 15 d. pasirodė šį renginį inicijavęs Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. Anksčiau koncertavę estų ir latvių kolektyvai yra pagrindiniai nacionaliniai savųjų kraštų simfoniniai orkestrai, šiemet minintys 90-metį. Lietuvos valstybinis simfoninis šių metų sausį atšventė dvidešimt septintąjį gimtadienį, tad palyginti su jais yra jaunas. Įkurtas 1989 m. kaip jaunimo, vėliau jis tapo valstybiniu, taigi antruoju po Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, reziduojančio Nacionalinėje filharmonijoje. Recenzuodama pirmuosius du koncertus nepaminėjau, kad festivalio koncertai vyko ne vien Vilniuje, bet visose trijose sostinėse. Rygoje mūsiškiai grojo kovo 10 dieną. Maestro Rinkevičiaus diriguojamame koncerte buvo atlikta Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninė poema „Miške“, Maurice’o Ravelio Koncertas kairei rankai D-dur, solistas žinomas latvių pianistas Vestardas Šimkus, ir Igorio Stravinskio „Šventasis pavasaris“. Tą pačią programą orkestras kovo 11 d. atliko ir Taline, tik ją dirigavo kitas maestro, dažnai su šiuo orkestru pasirodantis Martynas Staškus. Šis koncertas sutapo su Lietuvos valstybingumo atkūrimo diena, tad vyko itin iškilmingai, dalyvaujant diplomatų korpusui.

Justina Paltanavičiūtė

Opera „Vindzoro šmaikštuolės“ Kauno valstybiniame muzikiniame teatre
 

Graudi Romeo ir Džuljetos istorija arba filosofiškieji Hamleto „būti ar nebūti“ – štai kas pirmiausiai ateina į galvą paminėjus Williamo Shakespeare’o vardą. Įstabios jo istorijos sužavėjo ir įkvėpė ne vieną kompozitorių rašyti įvairių žanrų muziką. Tačiau istorija apie šmaikščiąsias Vindzoro moteris, sumaniai pamokiusias jau ne pirmos jaunystės mergišių Falstafą, yra kiek mažiau žinoma. Netgi ir žymiojo Giuseppe’s Verdi šedevras „Falstafas“, užbaigęs operų kūrėjo kelią, nublanksta šalia kitų jo kūrinių. O vokiečių kompozitoriaus Otto Nicolai zingšpylis pagal tą patį „Vindzoro šmaikštuolių“ siužetą yra dar mažiau žinomas.

Supažindinti Lietuvos publiką su linksma O. Nicolai muzikine istorija „Vindzoro šmaikštuolės“ sumanė Kauno valstybinis muzikinis teatras, simboliškai spektaklį pradėjęs rodyti balandžio 1-ąją – melagių dieną. Tai sutapimas, nes šįkart toks gana netikėtas pasirinkimas nebuvo pokštas – tikriausiai nesunku pastebėti, jog pastaruoju metu teatras vis ieško mažiau žinomų kūrinių, tačiau neretai renkasi miuziklo žanrą. O šįkart sugrįžtama prie operos.

Rasa Murauskaitė

Ciklo „Kompozitorių portretai“ koncerto, skirto Mauricio Kageliui, įspūdžiai

Įsimintiniausia mano pažintis su Mauricio Kagelio muzika įvyko Paryžiaus Georges’o Pompidou centre vykusiame jubiliejiniame Ernsto von Siemenso fondo koncerte. Iki tol jau buvau girdėjusi nemažai argentiniečio muzikos, tačiau įspūdžio kaip tąkart patirti nebuvo tekę. Humoras, teatras, muzika, kurios avangardinė kalba visiškai pateisina kompozicinę idėją, malonus estetinis įspūdis – šiais bruožais išsiskiria ne tik Paryžiuje girdėtas „Orchestrion-Straat“, bet ir visa M. Kagelio kūryba.

Todėl balandžio 9 d. Energetikos ir technikos muziejuje Lietuvos ansamblių tinklo (vadovaujamo Vykinto Baltako) pristatyto Kagelio muzikinio portreto nepaprastai laukiau, nors ir nesitikėjau. Iš pastarojo meto koncertų, kuriuose teko lankytis, šis buvo vienas meniniais įspūdžiais turtingiausių (beje, tai bendras Lietuvos ansamblių tinklo, koncertų salės „Concertgebouw“ Briugėje ir ansamblio „Het Collectief“ projektas, kurio premjera Briugėje įvyko kovo mėnesį). Gerą įspūdį renginys paliko ne tik dėl puikios muzikos, bet ir dėl atlikimo kokybės – ne taip dažnai koncerte atlikėjai sugeba sužavėti tokia įtaiga, susiklausymu, interpretacijos išbaigtumu ir charizma, be kurios turbūt joks Kagelio kūrinių atlikimas negalėtų būti vadinamas tinkamu. Drįstu teigti, jog tai lėmė muzikantų kompanijos tarptautiškumas, įgalinęs įdomų kultūrinį, temperamentų, skirtingo muzikinio girdėjimo susimaišymą, puikiai tinkantį tokiai muzikai atlikti. Bendrai atmosferai daug žavesio suteikė ir lengvai groteskiška, industrinė, pati savaime avangardinė Energetikos ir technikos muziejaus erdvė, labai praplėtusi paskutinio vakaro opuso „Mitternachtsstük“ estetinės įtakos galimybes.