7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Laudāmus Maestro

Įžymiam smuikininkui Gidonui Kremeriui suteiktas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos garbės daktaro (Honoris Causa) vardas

Gražina Daunoravičienė
Nr. 15 (1167), 2016-04-15
Muzika
Gidonas Kremeris. M. Aleksos nuotr.
Gidonas Kremeris. M. Aleksos nuotr.

„Gimiau šeimoje, kuriai buvo genetiškai nulemta griežti smuiku. Profesionaliais smuikininkais buvo mano tėvas, mano motina, senelis, netgi prosenelis“, – taip apie save yra pasakojęs pasaulinės šlovės menininkas, Rygoje gimęs Gidonas Kremeris. Griežti smuiku jis pradėjo jau ketverių metų, o dar nebaigęs studijų Maskvos valstybinėje P. Čaikovskio konservatorijoje (Davido Oistracho klasėje) jau buvo užkopęs į tarptautinių konkursų Olimpą. 1969 m. jis nugalėjo Niccolò Paganini konkurse Genujoje, po metų pelnė I premiją bei aukso medalį P. Čaikovskio konkurse Maskvoje. Tais pačiais 1970-aisiais jau griežė legendinėje Vienos „Musikverein“ salėje. Jo pasirodymai tapo pasaulio muzikos sensacija. Žiuri ir publiką žavėjo smuikavimo tobulybė ir neįprastai naujai suskambantis žinomas repertuaras. Netrukus Gidonas Kremeris solavo garsiausiose pasaulio scenose, jam akompanavo žymiausi pasaulio orkestrai, dirigavo legendos, jo partneriai buvo geriausi muzikantai. Pagriežus Johanneso Brahmso koncertą smuikui, 1976 m. Herbertas von Karajanas viešai titulavo Gidoną Kremerį didžiausiu pasaulio smuikininku.

 

Šiame Laudāmus tikrai nepajėgčiau ir net nebandysiu suminėti daugybės Maestro titulų, apdovanojimų ir milžiniškos aprėpties darbų. Tai neįmanoma. Vis dėlto į daugybę pasaulinės šlovės ženklų pats Maestro žvelgia santūriai, jam jie nėra labai reikšmingi. Daug esmingesnis šio menininko gyvenimo dėmuo yra muzika. Todėl paminėsiu tik svarbiausias sferas, kurios Gidono Kremerio kūrybingumą atskleidė genijaus užmoju. Pasaulinį pripažinimą jis pelnė kaip virtuozas smuikininkas, kurio griežimas pranoksta ne tik įsivaizduojamas instrumento galimybes, bet ir pačias smuikavimo tradicijas. Jo meistriškumą ir hipnotizuojantį smuiko garsą grindė daugybė techninių atradimų: tai buvo ir ypatingas stryko laikymas, ir ribinio pirštų bėglumo pratimai. Maestro ištikimai vykdė ir savo senelio Karlo Brücknerio, įsimintino Rygos operos koncertmeisterio, patarimą – garso idealą išgirsti viduje ir atsidėjus ieškoti jo skambesio. Panašiai kaip ištisą epochą suformavęs Niccolò Paganini ar Pablo Casalsas, Gidonas Kremeris nuo mažumės smuikavo labai specifiškai. Jis sugebėjo apginti ir įteisinti savuosius instrumento valdymo atradimus. Tačiau įgimtą žinojimą, kaip reikia griežti, visuomet lydėjo įsitikinimas, kad privalu kiekvieną dieną siekti tobulumo, nes, anot Maestro, „be maksimalizmo nėra prasmės kurti“. Gidono Kremerio perfekcionizmas patį smuiko meną pakylėjo į aukštybes. Tai buvo milžino dvasios jėgos reikalaujantis veiksmas. Vis dėlto vien meistriškas griežimas Maestro būtų tik nebylus technologinis skeletas be gyvybės ir be sielos. Gidono Kremerio talentas, tikroji Dievo dovana, galingai išsiskleidė muzikos interpretacijos pasaulyje. Prikelianti, su niekuo nesupainiojama Kremerio interpretacija gyvai liudija, kad kūrinio atlikimas yra jo „atradimo iš naujo“ veiksmas. Jis pripažįsta tik „savąjį skambesį“ sugėrusią muziką, tą, kuri tave užpildo ir suteikia jėgų. Neatsitiktinai bet kokia imitacija Kremerio meno kodekse prilyginama muzikos išdavystei. Dinastijų meistriškumo persmelktas išradimas įsikūręs ir Maestro smuikų kolekcijoje: jis ilgai griežė Antonio Stradivari ir Andrea Guarneri, o šiuo metu, jau daugiau kaip 10 metų, – jų mokytojo Nicoló Amati 1641 m. sumeistruotu instrumentu.

 

Maestro kūryba ženkliai pranoksta standartinius solisto, atlikėjo veiklos horizontus. Ji nenustoja stebinti paslaptinga vidine energija ir atsidavusia tarnyste muzikai. Tokios kūrybos vaisius yra įspūdingos XX a. pabaigos–XXI a. pradžios styginių repertuaro bibliotekos sukūrimas. Tai tikras nenuilstamos Gidono Kremerio kovos už naująją muziką atspindys. Naujų opusų iniciavimą, jų ištrūkimą iš kompozitorių dirbtuvių ir orų skambėjimą pasaulio scenose turime pripažinti kaip daugelį metų vykdomą Maestro Kremerio prisiimtą misiją. Šis menininkas tarnauja visai muzikai – ir tai, kuri reikalauja, atrodytų, žmogaus jėgas pranokstančio, fenomenalaus tikslumo, ir tai, kuri atlikėjui dovanoja laisvę, leidžia ją kurti interpretuojant: „Būti tik kompozitoriaus vergu – labai nedėkinga užduotis“, – yra pripažinęs Gidonas Kremeris. Tarnystė muzikai, kuri remiasi Maestro kredo („Tikras menininkas turi būti drąsus, teisingas, sąžiningas ir nepriklausomas. Jo pozicija, kaip ir garsai, turi būti maksimaliai švarūs“), išsipildo. Joks kitas pasaulinę šlovę pelnęs solistas nėra tiek daug nuveikęs naujosios muzikos gyvasčiai ir jos labui.

 

Idealo siekis paženklina ir visą Maestro repertuaro programų kūrybą. Klasikos partitūrų prikėlimo „sprogstamasis“ įspūdis apgaubia visa, ką šis menininkas vadina „mano muzika“. Ji jungia praeities ir dabarties muzikos skambesį (tai Wolfgango Amadeus Mozarto koncertai su Roberto D. Levino kadencijomis, Johanneso Brahmso, Ludwigo van Beethoveno koncertai smuikui su Alfredo Schnittke’s kadencijomis,  A. Piazzollos–A. Vivaldi „Metų laikai“ ir pan.). Tokį Gidono Kremerio kūrybiškumą impresarijai neretai įvardija kaip „nepaklusnaus“ pasaulinės šlovės solisto ar „išsišokėlio“ akibrokštus, tačiau Maestro jiems atsako: „Menininko užduotis nėra patikti.“ Savo gyvenimu ir veikla Gidonas Kremeris nuolat liudija, kad muzikos ateičiai vertingesni tie menininkų atradimai, kurie randasi jiems nenuilstamai ieškant ir siekiant idealo.

 

Novacijos energija persmelkė ir jo festivalių tapatybes. Nuo pat 1981-ųjų net 30 metų pati muzika, o ne rinka ir pardavimas viešpatavo kartu su vietos pastoriumi Josephu Gidono Kremerio įkurtame Lokenhauzo kamerinės muzikos festivalyje Austrijoje. Čia skambėjo labai neįprastos naujosios muzikos programos. Festivalis subrandino savo publiką, o visus susirinkusius mokė klausyti ir išgirsti naująją muziką. Kasmet, griežiant pačiam festivalio sumanytojui, visi atlikėjai čia grojo be jokio honoraro...

 

Prisiminkime, kaip Mozartas neabejodamas tvirtino: „Mano orkestras yra Prahoje“, o Gidonas Kremeris savo orkestru vadina kartu su firmos „Nonesuch“ prezidentu Robertu Hurwitzu 1996 m. sukurtą „Kremeratą Baltica“. „Pirmasis „Kremeratos“ koncertas 1997 m. vasario 9 d. Rygos filharmonijoje žymėjo Maestro penkiasdešimtmečio jubiliejų. Tai buvo jo dovana sau, mums ir pasauliui. Nors amžinai jaunai „Kremeratai“ šiemet jau sukaks 20 metų, ko gero, Gidono Kremerio ir jo orkestro indėlio, jo masto į Baltijos kraštų muzikinę kultūrą šiandien mes dar neįstengiame suvokti ir nusakyti. Juk vienintelę „Kremeratą Baltica“ Maestro viešai ir pripažįsta savo gyvenimo patirties įpėdine, ir niekam kitam pasaulyje nenusišypsojo laimė net du dešimtmečius būti šalia genijaus, dalintis ir kurti kartu su juo. Orkestro įkūrėjas trokšta, kad „Kremeratos“ muzikantams tektų laimė susitikti su didžiausiais dirigentais (tokiais kaip Nicolausas Harnoncourt’as), nes darbas su asmenybėmis įkvėptų toliau tobulėti.

 

Dar vienas Gidono Kremerio talentas mums dovanoja žodžiais užrašytus pranešimus iš pačių menininko sielos gelmių. Tai keturios Maestro knygos „Vaikystės skeveldros“, „Liaudies artistas“, „Obertonai“ ir „Laiškai jaunai pianistei“, kalbančios apie tikro menininko santykį su sėkme, publikos ovacijomis, meno rinkos blizgesiu ir tuštuma. Gidono Kremerio kovos už tai, kas tarnauja Muzikai (šį žodį Maestro rašo didžiąja raide), o ne „tuštybių mugei“, išvada skelbia: „Tą kovą įmanoma laimėti, jei baigtis susieta ne su gėrėjimusi savimi, o paskiriant save kam nors, daug svarbesniam už save patį“. Svarbiausiam – tikrosioms vertybėms – dovanotas visas Maestro gyvenimas. Pasišventusia kūryba jis puošia neramų mūsų pasaulį.

Gidonas Kremeris. M. Aleksos nuotr.
Gidonas Kremeris. M. Aleksos nuotr.