7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Hipnotizuojantis barokas

Pianisto Andriaus Žlabio rečitalis filharmonijoje

Aldona Eleonora Radvilaitė
Nr. 13 (1165), 2016-04-01
Muzika
Andrius Žlabys. D. Matvejevo nuotr.
Andrius Žlabys. D. Matvejevo nuotr.

Neįtikėtiną dvasios pakilimą, net ekstazės būseną sukėlė genialaus fortepijono muzikos atlikimo meistro Andriaus Žlabio šešių Georgo Friedricho Händelio siuitų klavyrui traktuotės. Sunku patikėti, kad senovinės muzikos skambesiai galėtų taip stipriai veikti dabarties klausytojus. Stebėtina, jog didžiojo Johanno Sebastiano Bacho, gimusio net tais pačiais metais kaip ir Händelis, siuitas fortepijonui pedagogai nuolat įtraukia į pažengusių studentų mokymo programas, pavienes siuitas viešuose koncertuose skambina besižavintys jo muzika atlikėjai. Puikiai prisimename ir išskirtinius A. Žlabio rečitalius, kuriuose jis įtaigiai ir įspūdingai paskambino genialiojo Bacho kūrinius. O su Händelio klavyrinėmis siuitomis susipažinome A. Žlabio dėka tik kovo 23 d., jo rečitalyje Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Tiesa, atskiras kai kurių Händelio siuitų dalis retkarčiais paskambina pavieniai pianistai, tačiau tokį gausų pluoštą nuostabios muzikos išgirdome pirmąkart. Sunku suprasti priežastis, kodėl atlikėjai vengia šių įspūdingų kūrinių – ar dėl puošmenų gausos, techninių užduočių sudėtingumo? Nejau iki šiolei neatsiranda tokių pianistų kaip A. Žlabys, kurie ryžtųsi į savo koncertines programas įtraukti retai atliekamą senovinę muziką?

 

Nedažnai pasitaiko, kad po koncerto publika skirstytųsi tokios pakilios nuotaikos. Labai meistriškas, nuoširdus, neįtikėtinai įtaigus pasaulinį pripažinimą pelniusio A. Žlabio skambinimas atskleidė Händelio muzikos grožį, tiesiog hipnotizavo klausytojus. Į šį įsimintiną A. Žlabio koncertą atvažiavo melomanų ir iš kitų Lietuvos miestų. Daugelis žino, jog pianistas skambina prestižinėse pasaulio scenose, dalyvauja įvairiuose festivaliuose Europoje, JAV. Tarp jo kamerinės muzikos partnerių – žymiausi, ryškiausi šių laikų instrumentininkai. Tai altistas Jurijus Bašmetas, smuikininkė Hilary Hahn, „Kremerata Baltica“ vadovas, smuikininkas Gidonas Kremeris, su kuriuo A. Žlabys yra koncertavęs Japonijoje, Kinijoje, Pietų Amerikoje, Europoje. Beje, šį didį smuiko menininką matėme ir kovo 23-iosios vakarą filharmonijoje, besiklausantį A. Žlabio traktuočių, o pernai su orkestru „Kremerata Baltica“ pianistas debiutavo Vienos „Musikverein“ salėje, diriguojant Mirgai Gražinytei.

 

Įdomu, kad net trys kompozitoriai, kurių kūryba priskiriama „auksiniam baroko muzikos fondui“, gimė 1685 metais. Be Vokietijoje kovo 21 d. gimusio Bacho ir vasario 23 d. – Händelio, Italijoje spalio mėnesį pasaulį išvydo Domenico Scarlatti. Iki šių dienų jų kūriniai skamba koncertų salėse. Gal todėl, kad Händelis mokėsi ir dirbo gimtinėje, po to gyveno ir studijavo Italijoje, o daugiausiai metų darbavosi Anglijoje, jo klavyrinėje muzikoje susijungia vokiečių polifonija, harmoningumas, italų homofonija ir Scarlatti technika bei prancūzų ritmika ir ornamentika. Tai puikiai girdėjome klausydamiesi A. Žlabio atliekamų šešių siuitų klavyrui, kurias pianistas įdomiai sugrupavo. Pirmoje koncerto dalyje skambėjo siuitos Nr. 5 E-dur, HWV 430, Nr. 4 e-moll, HWV 429 ir Nr. 1 A-dur, HWV 426, o antroje – Nr. 3 d-moll HWV 428, Nr. 2 F-dur, HWV 427 ir Nr. 6 fis-moll, HWV 431. Panašiai kaip ir traktuojant Bachą, perteikiant Händelio muziką žavėjo ypatingas atlikėjo muzikos esmės girdėjimas, nuoširdumas, sugebėjimas labai profesionaliai, virtuoziškai realizuoti sumanymus, spalvingai bei subtiliai perteikti smulkmenas, pasitelkiant stangrią ritmiką ar laisvą rubato, meistrišką muzikos tėkmės jungimą į harmoningą visumą, prisistabdant tik dalių pabaigose. Jaudino ir preciziškai atliekamos žavios prancūziško stiliaus puošmenos ar lengvučiai itin greiti ir švelnūs pasažai, labai kokybiški tylūs ir visai tylutėliai sąskambiai, skaidrūs, bet švelnūs aukšto registro epizodų garsai, solidžiai ir sodriai traktuojami bosai.

 

Pirmoje koncerto dalyje vyravo minkštai, švelniai, su vos juntamu rubato atliekamos siuitų dalys, o net ir kontrastingai traktuojamos, pavyzdžiui, Arija ir variacijos iš penktosios siuitos ar Žiga iš ketvirtosios e-moll, buvo neperspaustos, grakščios, kaip ir Fuga iš tos pačios siuitos, kuri pulsavo ryžtu, buvo meistriškai išplėtota. Sodriai, energingai, panašiai į Bacho muziką, tarsi vargonų garsais griaudėjo Siuitos A-dur Preliudas bei Žigos pradžia. Panašiai sukomponuoti ir Siuitos d-moll Preliudas, jaudinęs galingais, tarsi improvizaciniais rečitatyvais ir po to apstulbinusi trapiai, švelniai traktuojama Fuga, kurioje buvo epizodų, kur garsai beveik ištirpo erdvėje, nors buvo puikiai girdimi. Šios Siuitos Arija ir variacijos bei Presto dalis buvo paskambintos nepaprastai subtiliai, su ypač meistriškomis puošmenomis, fantastine smulkia technika, amą atimančiu švelnumu bei intelektualumu, gilumu. Ko gero, šios – Siuitos Nr. 3 d-moll – tiesiog genialus A. Žlabio atlikimas tapo viso koncerto kulminacija. Puikiai nuskambėjo ir Siuitos F-dur labai tyliai, trapiai bei grakščiai traktuotos Adagio dalys ar nepaprastai greitai, lengvai, tylutėliai, tarsi čiurlenančiai – Allegro bei stangri, ryžtinga, su aiškios ritmikos, puikiai išplėtota ir polifoniškai meistriškai išdainuota Fuga.

 

Palyginti su viso koncerto programa, kontrastingai buvo atlikta paskutinė Händelio Siuita – Nr. 6 fis-moll. Čia vyravo ryžtas, iškilmingumas, sausesnis skambesys, buvo mažai naudojamas pedalas, daugiau dėmesio skirta ritmui. Lengva ir grakšti buvo Žigos pradžia, o po to muzika tapo sodri, ryžtinga.

 

Nežinia kuo dar ateityje mus pamalonins jautrus, aukščiausio profesionalumo menininkas Andrius Žlabys, kokios dar nelabai pažįstamos ir retai scenose skambančios muzikos lobynus pateiks. Tikėkimės, kad tarp įtemptų koncertinių kelionių po platųjį pasaulį jis vis suras laiko ir savo tėvynainiams gerbėjams.

Andrius Žlabys. D. Matvejevo nuotr.
Andrius Žlabys. D. Matvejevo nuotr.