7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Malda ir sprogstamieji užtaisai

Choro „Jauna muzika“ koncertas „Mergaitė su degtukais“ Šv. Kotrynos bažnyčioje

Monika Sokaitė
Nr. 14 (1166), 2016-04-08
Muzika
Choras „Jauna muzika“ ir Vaclovas Augustinas. Organizatorių nuotr.
Choras „Jauna muzika“ ir Vaclovas Augustinas. Organizatorių nuotr.

Vilniaus miesto savivaldybės choras „Jauna muzika“ Šv. Velykų proga, kaip ir kasmet, miestelėnams ir sostinės svečiams dovanojo koncertą, kuriame parengė ilgai lauktą šiandien žymių ir reikšmingų kompozitorių kūrinių programą. Tai buvo taip puiku ir šventiška, jog ant Šv. Kotrynos bažnyčios įėjimo trūko tik didžiulio impozantiško kaspino, kokie rišami dovanojant didingas dovanas. Tai buvo tikra dovana – viename koncerte persipynė tokių kūrėjų pavardės kaip Johnas Taveneris ir Davidas Langas, nugriaudėjo lietuviškos premjeros „sprogimas“ (beveik tiesiogine prasme), kurio kaltininkas buvo Gintaras Sodeika, ir vienoje scenoje pasirodė du neginčytinai ryškūs ir žavūs Lietuvos muzikantai, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai, profesoriai – kompozitorius Vaclovas Augustinas ir pianistas Petras Geniušas.

 

Koncertą pradėjo ankstyvojo baroko kompozitoriaus Heinricho Schützo (aranžuotas V. Augustino) velykinis choralas „Teesie Tavo valia, Valdove“. Kaip koncerto preliudą pristatė pats choro vadovas, tai „intertekstualus pagarbos ženklas Schützui. Muzika iš H. Schützo oratorijos „Die Sieben Worte Jesu Christi am Kreuz“ antros dalies Symphonia, o tekstas iš Johanno Sebastiano Bacho „Jono Pasijų“ choralo „Dein Will gescheh“. Originali Schützo muzika šiek tiek pedalizuota.“ Kaip kompozicija, pirmoji koncerto giesmė nebuvo labai įsimenantis pavyzdys, tačiau choras pademonstravo puikų garsą ir padėjo publikai „įeiti“ į koncertą emociškai.

 

Johnas Tavenerisbritų kompozitorius, kurio muzika prieinama ne tik profesionalams, bet savo jaukumu ir aktualia religine tematika paliečianti ir plačiąją auditoriją. Choro vadovas V. Augustinas prieš koncertą sakė: „Tai ­– velykinė programa, bet velykinė ne griausmingu aleliuja.“ Šią frazę puikiai atliepia antrasis programos kūrinys – J. Tavenerio „As one who has slept“ („Tarytum miegojęs“). Trumpas, kuklus tekstas („Tarytum miegojęs, štai Viešpats prisikėlė. Ir savo prisikėlimu mus išgelbėjo. Mirtį mirtimi nugalėjo, o mirusiems gyvenimą davė“), įprasmintas monumentaliose chorinėse faktūrose, buvo nepriekaištingai atliktas, ypač jautėsi užtikrintumas, buvo neįmanoma nesižavėti choro perteiktu tikėjimu ir apgalvotai išskleista energija.

 

Gintaro Sodeikos kūrinys fortepijonui solo „Petardos“ tarsi neįtilpo į programą, pradedant viliojančiu pavadinimu kaip tiesiogine nuoroda, koduojančia muzikines išraiškas, baigiant kontekstais ir vaizdiniais, kuriuos gali susikurti klausydamasis. Anot autoriaus, kūrinio idėja gimė prieš keletą metų ir jo eskizai buvo padėti į šalį „brandinti“. Petro Geniušo iniciatyva ir bendras kūrybinis procesas leido atsirasti koncertiniam kūrinio variantui. Nors atrodė, kad smulkių natų „bėginėjimui“ žemame registre bažnyčios akustika pakišo koją, išklausius kompoziciją užliejo gaivos pojūtis, kūrinys suteikė koncertui spontaniškumo ir šventiško šurmulio – juk Velykos, atgimimas, pavasaris! Petrui Geniušui pradėti kompoziciją padėjo choristų judesiai: lyg mėgdžiodami pianistą, jie ore šiureno pirštų galiukais. Įdomus režisūrinis sprendimas, tačiau keliantis klausimą, kiek garsiniu ar kokiu kitu požiūriu tai buvo reikalinga. Pats „Petardų“ autorius sako, jog kūrinį atlikus kitokiame kontekste, pavyzdžiui, tarp kitų fortepijoninių kūrinių, pianisto rankų „choreografija“, kaip neatskiriama kūrinio dalis, galbūt dar labiau pasiteisintų.

 

Kaip ir žadėta, koncerte buvome pamaloninti „Oskaro“ laimėtojo žymiojo Paolo Sorentino filmo „Didis grožis“ pirmų filmo scenų garso takelio, komponuoto Davido Lango („įkūnijančio išradingumo dvasią“), fragmentu. Mažai kam žinoma, jog kūrinys „I lie“ („Guliu aš“, originalus tekstas jidiš kalba poeto Josepho Rolnicko) lygių balsų chorui buvo parašytas 2001 m., kas nelabai sutampa su filmo premjera, o ir pats kompozitorius pripažįsta, kad ši daina – tai amerikiečių moterų ansamblio „Kitka“ užsakymas. Ansamblis atlieka Rytų Europos kolorito (Balkanų, slavų, Kaukazo, čigonų) muziką. O jų užsakymas buvo labai paprastas: parašyti „šiuolaikinę liaudies dainą“. Panašu, kad Langas šią užduotį įvykdė šimtu procentų, nes dauguma dainuojančių merginų pasaulyje kompozicijos „I lie“ pagrindinę temą geba atsekti iš klausos, ką jau kalbėti apie Sorentino filmo gerbėjus. „Jaunos muzikos“ moterų grupė pirmą kartą atliko opusą Lietuvoje. Džiaugiuosi, kad merginoms pavyko perteikti tai, ką kompozitorius kalba apie kūrinio būsenas: „Tai nėra nei apie džiaugsmą, nei apie liūdesį – tai apie laukimą, džiaugsmo arba liūdesio, kančios arba išganymo laukimą.“ Ausį glostė tiesiog puikus unisonas, kultūringas garsas, estetika, dirigento mostas žavėjo savo skvarba ir partitūros gilumos matymu, tačiau kai kurios choristės vis dėlto atrodė nutolusios nuo kompozicijos ir atsidūrusios kažkur arti kūrinio pabaigos laukimo.

 

Tik pabaigus merginų pasirodymą, pradėjo skambinti ant scenos lūkuriavęs Petras Geniušas – pasigirdo jau minėto D. Lango kūrinys „This was written by hand“ („Tai buvo parašyta ranka“). Po moterų dainavimo norėjosi ilgesnės atokvėpio pauzės, tiesiog reikėjo „persijungti“ į kitą būseną. Tai dar kartą patvirtina, kad paprastiems ir patikrintiems dalykams dažniausiai tinka ir lygiai toks pat paprastas klasikinio koncerto modelis, be vaikščiojimų, šiurenimų, skaitovės skaitomo teksto ir kitokių dėmesio dirgiklių. Kūrinį „This was written by hand“ rudenį „Gaidos“ festivalyje atliko pianistas, kuriam ir buvo sukurta ši pjesė, – Andrew Zolinsky. Na ir ką? Petras Geniušas – ne Andrew Zolinsky, ir aš tuo labai džiaugiuosi. Pirmuose taktuose lyg ir stigo minkštumo, bet pamažu pradėjo aiškėti interpretacijos vizija, ir tokia garso išgavimo estetika labai tiko. Visada mane žavi P. Geniušo aukšto registro kantilena, jos skambesys, emocija – visa tai harmoningai dera su pianisto kūno kalba, elgesiu scenoje. Aš tiesiog tikiu tuo, ką daro Petras Geniušas. Džiaugiuosi, kad tokį pavojingomis repetityvinėmis, ostinatiškomis kompozicinėmis priemonėmis parašytą kūrinį pianistas nebijojo „perleisti per save“ ir nesivadovavo jokiomis kitomis interpretacijomis. Gaila, kad iki galo išklausyti kūrinį ir pasimėgauti jo visuma ir atlikimu į pabaigą sutrukdė skaitovė, pradėjusi skaityti Hanso Christiano Anderseno pasaką „Mergaitė su degtukais“ ir taip pertraukusi begalinį, besitęsiantį kontempliacijos miražą.

 

Antra koncerto pusė ir buvo skirta stambios formos D. Lango kūriniui „The little match girl passion“ („Mergaitės su degtukais pasijos“ pagal H.Ch. Anderseną), pelniusiam Pulitzerio premiją.

 

Penkiolikoje chorinių miniatiūrų išskleidžiamas H.Ch. Anderseno pasakos „Mergaitė su degtukais“ naratyvas, chorinės faktūros spalvinamos pasitelkus paprastus perkusinius instrumentus – didįjį būgną, gliokenšpylį, ganyklinius varpelius, metalofoną, lėkšteles bei varpus. Jais grojo patys choristai. Itin paprastos muzikinės priemonės – nesudėtingi garsaeiliai, motyvų repeticijos, lingvistinė polifonija – susipynė į nesudėtingą, tačiau bendrą, didelį poveikį darančią partitūrą. Nors apie D. Langą rašoma, kad jo kūriniai „apgaulingai paprasti“ ir atlikimo prasme „velnioniškai sunkiai pagrojami, reikalaujantys neįtikėtinos koncentracijos ir iš muzikantų, ir iš klausytojų“, mano manymu, dirigentas V. Augustinas ir choras „Jauna muzika“ įgyvendino subtiliausius kompozicijos niuansus, galbūt ne visus, tačiau žmogiškoji paklaida dažnai būna labai žavi. Jie prideramai pasekė pasaką, kuria pats kompozitorius pasitelkdamas quasi pasijos žanrą, Kristaus kančią „pakeičia Mergaitės su degtukais kančią, tuo pakeldamas jos sielvartą į aukštesnį dvasinį lygmenį“.

 

Koncertą užbaigė dar vienas J. Tavernerio opusas „Mother of God, here I stand“ („Dievo motina, štai stoviu aš“). Kūrinys skambėjo galingai ir tvirtai, po jo, ko gero, publika net nedrįso prašyti biso. Tokie koncertai įkvepia kurti, gyventi ir perdėlioti vertybes, o dar svarbiau, – įtikina, kaip didžiai gali skambėti paprasti dalykai, kad viską lemia ne natų kiekis, kaip gaiviai ir su saikingu humoru galima „pašaudyti petardas“ bažnyčioje antrąją Velykų dieną ir kartu įsijausti į mažo žmogaus kančią, skirti laiko apmąstymams apie ją.

Choras „Jauna muzika“ ir Vaclovas Augustinas. Organizatorių nuotr.
Choras „Jauna muzika“ ir Vaclovas Augustinas. Organizatorių nuotr.
Choras „Jauna muzika“ ir Vaclovas Augustinas. Organizatorių nuotr.
Choras „Jauna muzika“ ir Vaclovas Augustinas. Organizatorių nuotr.
Choras „Jauna muzika“ ir Vaclovas Augustinas. Organizatorių nuotr.
Choras „Jauna muzika“ ir Vaclovas Augustinas. Organizatorių nuotr.