Svarbiausia – įkūnyti muzikos formą

Vilniuje, o ir visoje Lietuvoje rengiama gausybė festivalių. Išgirdus apie dar vieną naują kai kas gali skeptiškai numoti ranka. Ar šįsyk taip nepasielgė daugelis muzikos profesionalų? Mat didesnio jų antplūdžio pirmajame Baltijos šalių orkestrų festivalio koncerte nepastebėjau, nors balandžio 1 d. Vilniaus Kongresų rūmuose prasidėjęs festivalis suteikė labai retą progą išgirsti žymų Estijos kolektyvą – Nacionalinį simfoninį orkestrą – ir tarptautinį pripažinimą seniai pelniusius muzikus: dirigentą Neeme Järvi bei pianistą Kalle Randalu. Galima pasidžiaugti bent tuo, kad netrūko šiuo renginiu susidomėjusios muziką mėgstančios publikos. Visgi dėl profesionalų tenka apgailestauti. Koncertas buvo ne tik aukšto meninio lygio, bet ir labai svarbus Baltijos šalių meninės bičiulystės, apie kurią nuolatos godojame, palaikymui. Pirmasis toks orkestrų festivalis buvo surengtas prieš 16 metų. Po estų Kongresų rūmuose dar gros Latvijos nacionalinis simfoninis orkestras ir šio festivalio rengėjas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras.

Kad ir kaip būtų keista, trijų šalių muzikos kolektyvai ir menininkai dabar, atkūrus nepriklausomas savarankiškas valstybes, vieni kitais domisi per mažai. Apie tai spaudos konferencijoje nuoširdžiai kalbėjo dirigentas N. Järvi. Lietuvoje paskutinį kartą jis lankėsi labai seniai, negalėjo tiksliai ir prisiminti, bet tikrai dar „anais laikais“, gal prieš keturiasdešimt metų. 1980 m. apsigyvenęs JAV, jis labai greitai išgarsėjo visame pasaulyje. Paklaususi, ar teisinga mano skaityta informacija, kad jis gyvenąs Niujorke, maestro žaismingai atsakė gyvenantis visur.

Nuo 2010 m. N. Järvi vėl, kaip ir 1963–1979 m., vadovauja Nacionaliniam orkestrui, plėsdamas kolektyvo koncertų geografiją net iki Jungtinių Amerikos Valstijų. Dirigentas rūpinasi estų muzikos sklaida pasaulyje. Būtinai į kiekvieną programą įtraukia estų, kitų Baltijos kraštų, skandinavų muzikos. Nuo savo veiklos pradžios jis diriguoja Arvo Pärto kūrinius ir teigia, kad dirigentas turėtų būti geriausias kompozitoriaus draugas. Labai aktyviai su įvairiais orkestrais jis daro įrašus. Pasak paties maestro, yra išleista apie 500 plokštelių su jo diriguojama įvairių, dažniausiai mažai žinomų autorių muzika. Dabar jis rengiasi pristatyti dar vieno daugeliui nežinomo autoriaus, vengrų kompozitoriaus Leo Weinerio (1885–1960) simfoninius kūrinius. Dirigentas yra nusipelnęs ir lietuvių muzikai. Pasikvietęs smuikininką Vadimą Gluzmaną, su Hagos simfoniniu orkestru jis įrašė Balio Dvariono smuiko koncertą. CD su šiuo kūriniu 2010 m. išleido įrašų kompanija „BIS Records“. „Labai geras kūrinys“, – sakė dirigentas ir pridūrė, kad jam patinka Dvariono muzika, Čiurlionio dailė, jis pažįsta kelis lietuvių muzikantus, prisimena Margaritą Dvarionaitę, Juozą Domarką, su kuriuo kartu studijavo tuometinėje Leningrado konservatorijoje.

Pamenu, kaip apsilankę Talino muzikos ir teatro akademijoje lietuviai pavydėjo estams puikių naujų patalpų ir fortepijonų. Kažkur esu skaičiusi, kad prie naujojo akademijos pastato atsiradimo labai daug prisidėjo ir N. Järvi, sukūręs specialų fondą lėšoms kaupti. Apie šiuos nuopelnus spaudos konferencijoje maestro kukliai nutylėjo.        

Estijos nacionalinis simfoninis orkestras šiemet švenčia 90-metį. Savo gyvavimo metus šis orkestras skaičiuoja nuo 1926 m. Estijos radijo suburto kolektyvo. Mes, lietuviai, kažkodėl taip nepadarėme. Kauno radiofone irgi nuo 1926-ųjų veikė simfoninis orkestras, 1940-aisiais kartu su radiofonu persikėlęs į atgautą Vilnių. Bet Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras savo amžių skaičiuoja nuo 1940 m. gruodį sovietų valdžios įkurtos valstybinės filharmonijos su keliais kolektyvais, tarp jų simfoniniu orkestru. Galime klausti, ar nesutrumpinome savojo orkestro istorijos?

Estų kolektyvas koncertą pradėjo estų muzika. Suskambėjo paties žymiausio ir populiariausio estų kūrėjo Arvo Pärto „Cantus in memoriam Benjamin Britten“ – vienas pirmųjų minimalistinių, vadinamąja „tintinnabuli“ technika 1977 m. sukurtų opusų. Orkestras kūrinį atliko labai susikaupęs, įdėmiai sekdamas taupius dirigento judesius. Nuo tylių varpo dūžių muzika išaugo į styginių divisi gaudesį, kuriame kartojasi išskaidyti žemyn per kelias oktavas nuosekliai besileidžiančios a-moll gamos garsai. Kūrinio pabaigoje ypač įspūdingai į bendrą skambesį įsiliejo sodrūs žemi kontrabosai. Labai akivaizdžiai dirigentas suformavo ir pateikė kompozitoriaus idėją. Beje, N. Järvi yra sakęs, kad jam svarbiausia – įkūnyti muzikos formą.

Tarptautinių konkursų laureatas, Karlsrūhės (Vokietija) aukštosios muzikos mokyklos profesorius Kalle Randalu atliko Ludwigo van Beethoveno Ketvirtąjį koncertą G-dur. Kaip nors vizualiau nerodydamas siekių kontaktuoti su publika, itin glaudų kontaktą su ja pianistas pasiekė per pačią muziką. Vaizdingas skambinimas traukė tarsi magnetas. Labai tiksliai ir raiškiai buvo pateikta muzikinių minčių prasmė ir smulkiausi jų atspalviai. Išgirdau kiekvieną moduliaciją, harmonijos pasikeitimą, staigius kontrastingų nuotaikų proveržius. Šis Beethoveno opusas ypač pasižymi emocijų kaita, kurią pianistas išryškino tiesiog virtuoziškai. Ir jokios bravūros ar noro iškelti savąjį „aš“. Kontaktas su dirigentu ir orkestru, kuris yra lygiavertis solisto partneris, buvo pasigėrėtinas.

Apie šiame koncerte atliekamą Sergejaus Rachmaninovo Pirmąją simfoniją d-moll maestro kalbėjo per spaudos konferenciją. Jis pasakojo, kad niekas iki jo Jungtinėse Amerikos Valstijose nėra jos dirigavęs, kūrinys buvo nežinomas. Muzikantai apie ją girdėjo tiek, jog tai – tiesiog nepagrojamas veikalas. Mat tokią nuomonę paskleidė pirmasis jos dirigentas Aleksandras Glazunovas. Kūrinį jis 1897 m. dirigavo neblaivus, visiškai jį sugriovė, o jaunam dvidešimt ketverių metų autoriui išprovokavo kelerius metus užsitęsusią depresiją. N. Järvi sakė, kad tai geras kūrinys, tik jį diriguoti iš tiesų sunku. Todėl daugelis dirigentų paprastai renkasi Rachmaninovo Antrąją simfoniją.

Rusų muzikos tyrėjai teigia, kad Pirmoji simfonija tiesia kelią ne į Antrąją, bet į Trečiąją ir į Rapsodiją Paganini tema. Į šią simfoniją sudėtos nepaprastai intensyvios, tiesiog kunkuliuojančios emocijos ir didžiuliai jų kontrastai. Ji tragiška, nors ir esama lyrinių salelių, alsuojančių ypatingu rachmaninovišku melodingumu. Apie tragediją, apie lemtį išgirstame jau pačioje simfonijos pradžioje, tokia gaida ji ir baigiama. Finalas – ypač įspūdingas, vietomis sukrečiančio dramatizmo, perteikto su ypatinga jėga. Ši simfonija akivaizdžiai atskleidė kolektyvo meistriškumą, styginių, pūtikų – medinių ir varinių – aukštą profesionalumą ir virtuoziškumą. Išraiškingai suskambėjo solo partijos – pirmojo smuiko, klarneto, obojaus ir fleitos, žėrėjo trimitai, valtornos ir trombonai. Neišgirdome nekokybiškų bespalvių garsų, žavėjo muzikantų susiklausymas. Visą karštų emocijų ir garsų vandenyną sakytum santūriais mostais valdė maestro N. Järvi, sukūręs įspūdingą ir paveikų muzikinį statinį.

Po ilgų plojimų orkestro stygininkai atliko Jeano Sibelijaus „Andante festivo“, visiškai išskleidę intensyviai vibruojamo skambaus garso grožį. Šią iškilmingą Sibelijaus muziką labai mėgo neseniai į amžinybę iškeliavęs Saulius Sondeckis, grojęs ją su visais savo augintais orkestrais.