Muzika

Rasa Murauskaitė

Įspūdžiai iš tarptautinio Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalio koncertų: „Schola Cantorum Vilnensis“ ir „Fanfaros kūrėjui“

Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia, romiai stūksanti šalia šiuo metu tvarkomos Lukiškių aikštės, tampa vis karščiau rusenančiu kultūros židiniu. Jau metai, kaip vilniečiai ir miesto svečiai neretai pradžiuginami būtent iš jos sklindančiais kariljono garsais. Šis unikalus instrumentas praėjusiais metais pirmą kartą nuskambėjo būtent Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalio renginių kontekste. Sakralinę muziką chorui populiarinantys festivalio renginiai, vykstantys po Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios sparnu – jau ne naujiena sostinės publikai, neabejingai kitokios muzikos troškimui.

Tą festivalio „kitoniškumą“ puikiai atspindėjo rugsėjo 14-osios koncertas, kuriame nurimti ir pabūti kartu su Dievu pakvietė Vilniaus universiteto giedojimo mokyklos „Schola Cantorum Vilnensis“ (vadovas Romualdas Gražinis) giedotojai bei Olivier Messiaeno muziką vargonavęs Dainius Sverdiolas. Tą trečiadienį simboliškai susijungė kelios progos – viso festivalio dvasią persmelkęs Dominikonų ordino 800 m. jubiliejus, giedojimo mokyklos „Schola Cantorum Vilnensis“ įkūrimo 10-metis bei Katalikų bažnyčios minima Kryžiaus išaukštinimo šventė. Šią sankirtą pažymėjo programoje skambėjusios Grigališkojo choralo sekvencijos, himnai, gradualai, Guillaume’o Dufay ir Johanneso Ockeghemo polifoniniai kūriniai, skirti Švč. Mergelės Marijos garbei, bei vieno įtakingiausių XX a. kompozitorių Messiaeno keturios vargoninės meditacijos „Lֹ’Ascension“ („Žengimas dangun“).

Živilė Ramoškaitė

Lietuvos kamerinio orkestro sezono pradžios koncertas

Naująjį Filharmonijos koncertų sezoną pirmasis pradėjo Nacionalinis simfoninis orkestras su aštuoniasdešimtmetį švenčiančiu Juozu Domarku. Prieš savaitę apie tai rašė Vytautė Markeliūnienė, atkreipusi dėmesį ir į seniau Vilniuje gyvavusias simfoninio muzikavimo tradicijas, kurias tęsė penkis dešimtmečius orkestrui vadovavęs maestro Domarkas. Praėjusį šeštadienį, rugsėjo 24 d., filharmonijos scenoje karaliavo taip pat naująjį sezoną pradedantis vienas iškiliausių filharmonijos kolektyvų – Sergejaus Krylovo vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras. Šįsyk koncerte neišgirdome nei Wolfgango Amadeus Mozarto, nei Antonio Vivaldi, orkestras grojo XX a. kūrinius, vienijamus saikingai modernios muzikinės kalbos. Tai anglų kompozitoriaus Geraldo Finzi „Romansas styginiams“ Es-dur, op. 11, Igorio Stravinskio „Apolonas Musagetas“, Andrzejaus Panufniko Koncertas smuikui ir orkestrui ir Bélos Bartóko siuita „Rumunų liaudies šokiai“ smuikui ir orkestrui, aranžuota A. Strelnikovo. Visus išvardytus kūrinius Vilniaus publikai orkestras ir jo vadovas atliko pirmąsyk. Visą vakarą klausėmės styginių orkestro, tačiau nė sykio nešmėkštelėjo mintis apie kokią nors skambėjimo ar interpretacijos monotoniją. Su kiekvienu kūriniu darėsi vis įdomiau, džiaugiausi orkestro garso turtingumu, dinaminiu paslankumu, vidinės šviesos sklidinu prasmingu ir itin pakiliu muzikavimu. Jautėsi, kad kolektyvas yra „ant bangos“ ir tiesiog švyti. Matyt, naujų kūrybinių impulsų greta intensyvaus kasdienio darbo jam suteikė neseniai firmos „Deutsche Grammophon“ išleista kompaktinė plokštelė su Antonio Vivaldi koncertais ir sėkmingos vasaros gastrolės Siono, Liublianos ir Krokuvos festivaliuose. Pastebėjau pasikeitimų orkestro sudėtyje. Ilgametis koncertmeisteris Eugenijus Urbonas savo vietą prie pirmojo pulto galutinai užleido jaunesniems smuikininkams. Koncertmeisterio kėdėje šįsyk išvydome orkestre seniai grojančią smuikininkę Irmą Bakševičienę. Ji puikiai susitvarkė su atsakingomis pareigomis ir jai tekusiais solo epizodais Finzi ir Stravinskio kūriniuose.

Aleksandra Pister

Festivalyje „Banchetto musicale“ skambėjo muzika trims Anglijos valdovėms

Karališka muzika turi magijos... Kaip ir daugelis kitų aristokratų gyvenimo atributų, tebekeliantys karštligišką susidomėjimą daliai modernaus pasaulio visuomenės. Įstabu, kokį galingą poveikį įgauna įvykiai, vietos, objektai, buities reikmenys (stalo įrankiai, rašymo priemonės, drabužiai, avalynė, žaislai ir t.t.), palytėti karališkos giminės. Ne išimtis – muzika, o ypač karališkųjų epochų repertuaras. Ar nenuskamba kūriniai kažkaip ypatingai, galvojant apie tai, kad kadaise jų klausėsi Jos Didenybė?

Į šiuos saldžius spąstus galbūt pakliuvo klausytojai, atėję į Valdovų rūmuose vykusius senosios muzikos festivalio „Banchetto musicale“ koncertus – „Dvi Habsburgų moterys – Elžbieta ir Kotryna“ (rugsėjo 9 d.) ir „Dieve, sergėk Karalienę“ (rugsėjo 21 d.), kuriame skambėjo muzika trims Anglijos valdovėms. Lietuvos ir Lenkijos karalienėms dedikuotą programą parengė choras ir konsortas „Brevis“ (vadovai Gintautas Venislovas ir Darius Stabinskas), britiškąją choras „Brevis“ atliko su ansambliu „Contrasto armonico“ (projekto vadovas Marco Vitale, Italija, Lenkija).

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Davido Geringo jubiliejinis koncertas su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru

Rugsėjo 23 d. Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras pradėjo 28-ąjį koncertų sezoną. Jo akcentas – Davido Geringo portreto eskizas. Pasauliui oficialiai muzikas pristatomas kaip „Lietuvos violončelininkas ir dirigentas, šiandien priklausantis muzikiniam elitui“. Lietuvos – nereiškia tik geografinės priklausomybės. Iš Utenos „štelto“ (miestelio) džiaugsmus ir karo siaubą atsinešusi šeima jau pokariu Vilniuje sunkiai augino keturis berniukus. Dabar vyriausiasis augina didelę šeimą Izraelyje, jaunesnysis su lietuvaite – Toronte. Muziką nuo gimimo namuose girdėjusį Davidą mama nuvedė pas violončelės mokytoją Michailą Šenderovą. Tvirta draugystė su jo sūnumi, kompozitoriumi Anatolijumi Šenderovu peraugo į vaisingus kūrybinius ryšius. Vėliau – viltingos studijos Maskvos Piotro Čaikovskio konservatorijoje, Mstislavo Rostropovičiaus asmenybės šviesa, 1970 m. pelnytas aukso medalis tarptautiniame P. Čaikovskio konkurse. Atmintini penkeri Lietuvos filharmonijos organizuojamų koncertų metai. Sudėtingas emigranto gyvenimas, rūpesčiai šeima, profesiniu gyvenimu, sunkus kelias į brandą. Nuo 1992-ųjų D. Geringas pajuto į Lietuvos muzikinės kultūros istoriją galįs įrašyti ir savo vardą. Jo inicijuoti, vėliau grojami pasaulio scenose, festivaliuose, pedagoginėse klasėse gimė nauji lietuvių autorių kūriniai, vokiečių įrašų kampanija „Dreyer-Gaido“ išleido dvigubą kompaktinį albumą „The Sound of Lithuania“ („Lietuvos skambesys“), kuriame, greta šiuolaikinių autorių, D. Geringas inicijavo ir įrašė retai skambančią prieškario ir pokario lietuvių kompozitorių muziką. Lietuvoje D. Geringas intensyviai koncertuoja, dalyvauja pačiuose įvairiausiuose projektuose su Vilniaus, Kauno, Klaipėdos muzikais. 1999 m. apdovanotas Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu, 2002 m. –  Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, vėliau – Kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“.

Vytautė Markeliūnienė

Nacionalinio simfoninio orkestro koncertas, skirtas sezono pradžiai ir Juozo Domarko jubiliejui

Simfoninės muzikos sezonai, kaip ir nuolatinė simfoninio orkestro veikla, – viena solidžiausių muzikinės kultūros gyvybės formų. Sykiu tai ir svarbiausias akademinės muzikos institucijos – filharmonijos – tapatybės ženklas. 2016-ųjų rudens koncertų sezono pradžią paskelbęs Nacionalinio simfoninio orkestro koncertas, įvykęs Vilniaus filharmonijoje rugsėjo 17 d., buvo paženklintas dviem skaičiais: 76 ir 80. Abu šie skaičiai kone bendraamžiai ir kryptingai skrodžia praeities laiką: pirmasis primena tolydžio besisukantį sezonų ratą, antrasis – iškilų ilgamečio šio orkestro meno vadovo ir vyriausiojo dirigento Juozo Domarko jubiliejų.

Audronė Žiūraitytė

Jubiliejinių koncertų atgarsiai

Šiais, kompozitorei Onutei Narbutaitei jubiliejiniais metais, klausytojai kviečiami į tris jos kūrybos vakarus. Rugsėjo 3 d. Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (pranciškonų) bažnyčioje skambėjo oratorija „Centones meae urbi“ („Skiautinys mano miestui“), rugsėjo 8 d. Nacionalinėje dailės galerijoje – kamerinei muzikai skirtas koncertas „Vieno dešimtmečio hoketas. 1986–1995“, o gruodžio 2 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje bus atlikta simfoninė Narbutaitės muzika. Minėtus renginius su rėmėjų pagalba organizuoja Lietuvos kompozitorių sąjunga. Gražią iniciatyvą prie jų prisijungti parodė Vilniaus chorinio dainavimo mokykla „Liepaitės“ ir mokytoja Jurgita Dirgėlaitė. Dar gegužės 16 d. Vilniaus rotušėje skambėjo Narbutaitės vokaliniai ir instrumentiniai kūriniai vaikams, suvienyti dainos pagal Sigito Gedos eiles – „Riešutų žydėjimas“ – pavadinimu. Jau šis, lyg „vaikiška“ ciklo preambule tapęs koncertas paliudijo, kad šiuolaikine muzika galima žavėtis, nes ji yra žaisminga ir elegiškai mąsli, tyra. Tėvelių ir jų atžalų bei kitų klausytojų perpildyta salė šventiškai sušurmuliuodavo, susikaupusi nuščiūdavo, tarsi vykstant nekasdieniškoms apeigoms.

Edmundas Gedgaudas

Atsisveikinant su Micheliu Butoru

Rugpjūčio 24-ąją mirus Micheliui Butorui, prancūzų kultūra neteko paskutinio iškilaus Nouveau Roman srovės atstovo – Nathalie Sarraute, Claude’as Simonas ir Alainas Robbe-Grillet jau buvo anksčiau šį pasaulį palikę. Tai jie 6-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje skelbė „Abejonių erą“, išjuokdami tradicinę romano formą, naujai žvelgdami į literatūrinio paveldo vertybes. M. Butoras, iš jų jauniausias (g. 1926 m.), eksperimentavo radikaliau negu likusieji, kuriuos, beje, kaip bendraminčių grupę suvokti įpratino literatūros kritikai. M. Butoras buvo itin savita individualybė, ir kažin ar būtų linkęs save saistyti su kitais žodžio meno kūrėjais. Jau ir sulaukęs gilios senatvės jis į literatūrą žvelgė tarsi į labiausiai tinkamą sritį savo intelektiniams žaidimams, o juose išskirtinis vaidmuo teko su laiko sąvoka susijusioms autoriaus patirtims, neatsiejamoms nuo erdvės kategorijų.

Edmundas Gedgaudas

Keli tolstančios vasaros potyriai

„1817 metų gruodžio 27 d. Londone buvo įpakuota ir išsiųsta įspūdinga dovana. Taip Pianoforte tebevadintų instrumentų fabrikantas Thomas Broadwoodas tesėjo pažadą, kurį lankydamasis Vienoje buvo davęs jau bemaž kurčiam Beethovenui: padovanoti jam, kaip savo nuostabos ženklą, stipraus garso Broadwood instrumentą. (...) Pažymėtas 7362 firmos numeriu, prieš patekdamas į pušinę, iš vidaus švinu padengtą dėžę, jis buvo padabintas atitinkamais užrašais. (...) Dar laivui plaukiant Beethovenas perdėtai pakiliais žodžiais [taip anuomet buvo įprasta – E.G.]‚ prasta prancūzų kalba reiškė savo padėką: „Mano labai mielas Bičiuli Broadwoodai! (...) Dar niekad nebuvau patyręs didesnio džiaugsmo, negu ši žinia apie dovaną, kuria Jūs mane taip pagerbiate. Aš žvelgsiu į jį tarsi į altorių, ties kuriuo dieviškajam Apolonui aukosiu gražiausias savo dvasios dovanas. (...) Mano mielas Pone ir Drauge, priimkite didžiausią pagarbą Jūsų draugo ir nuolankiausio tarno – Louis van Beethoven, Viena, 1818 m. vasario 3 d.“

Laimutė Ligeikaitė

Prisiminus muzikologą Adeodatą Tauragį ir pamąsčius apie dabarties kultūrą

Vos daugiau nei prieš savaitę, rugpjūčio 30-ąją, muzikologui, eruditui Adeodatui Tauragiui (1936–2004) būtų sukakę 80 metų. Vyresnės kartos muzikai, ir ne tik jie, gerai prisimena šią ryškią asmenybę, o buvę Muzikos ir teatro akademijos studentai iki šiol dalijasi įspūdžiais apie neeilinius dėstytojo pokštus, ypatingą reiklumą, legendinį griežtumą ir bekompromisį siekį kilstelėti studentų, o ir kolegų, intelektinį lygį, ugdyti pagarbą savo profesijai. Nuoširdžiai vadinome jį Profesoriumi. Daugeliui jis buvo bene verčiausias šio vardo, nors oficialiai – nežinia, ar dėl objektyvių, ar dėl subjektyvių aplinkybių – tebuvo Muzikos ir teatro akademijos docentas. Jis prisidėjo prie muzikos vadovėlių kūrimo, parašė šimtus įrašų anotacijų, muzikai skirtų laikraščių puslapių, vedė radijo, televizijos laidas, išsamiai komentavo koncertus. A. Tauragis rengė straipsnius apie moderniąją užsienio muziką, kas tuomet „už geležinės uždangos“ buvo gana drąsu. Jis asmeniškai bendravo su žymiuoju britų kompozitoriumi Benjaminu Brittenu. Dar 1965-aisiais Maskvoje A. Tauragis vienas pirmųjų išleido monografiją apie šį tuomet kūrybos zenite buvusį XX a. muzikos klasiką (beje, džiugu, kad šiandien jaunas muzikologas Edvardas Šumila, vadovaujamas Rūtos Stanevičiūtės-Kelmickienės, domisi A. Tauragio palikimu ir parengė solidų darbą apie muzikologo ir kompozitoriaus susirašinėjimą). Iš visur, kur tik keliavo, Profesorius partempdavo sunkiausius krepšius čia neprieinamų knygų, plokštelių, žurnalų. A. Tauragis buvo lietuviškos Muzikos enciklopedijos mokslinės redakcinės tarybos narys ir leidybos variklis. Be jo veikiausiai išvis neturėtume Muzikos enciklopedijos, daugelis šį unikalų leidinį iki šiol vadina „Tauragio enciklopedija“.

Rima Povilionienė

Muzikiniai dvidešimtojo Thomo Manno festivalio apmąstymai

Po to, kai 1997 m. Nidoje įvyko pirmasis Thomo Manno festivalis, o jo muzikinėje programoje jos sudarytoja Ona Narbutienė kvietė pasiklausyti vokiečių rašytojo pamėgtų kompozitorių ir kūrinių, festivalis išaugo į kasmetinį renginį, kuris šiandien jungia įvairias meno sritis – muziką, žodį, dailę, kiną, taip pat nuosekliai tęsia šiame festivalyje inicijuotus sumanymus, pavyzdžiui, vieną iš koncertų paskirti lietuviškai muzikai, pristatyti festivalio užsakytą lietuvių kompozitoriaus premjerą (šie sumanymai įgyvendinami nuo trečiojo festivalio, 1999 m., per tą laiką jau nuskambėjo Mindaugo Urbaičio, Broniaus Kutavičiaus, Vytauto Germanavičiaus, Jurgio Juozapaičio, Algirdo Martinaičio, Vytauto Barkausko, Ramūno Motiekaičio, Felikso Bajoro, Vytauto Laurušo, Justės Janulytės, Ryčio Mažulio, Mariaus Baranausko, Osvaldo Balakausko, Šarūno Nako, Vidmanto Bartulio, Ričardo Kabelio, Ugnės Giedraitytės, Onutės Narbutaitės premjeros). Kasmetinis Th. Manno bendraminčių sambūris aplink save subūrė ne tik nuolatos čia grįžtančius muzikuoti (choras „Aidija“, Kauno styginių kvartetas, trio „Kaskados“, pianistas Daumantas Kirilauskas), bet ir festivalio koncertinėje scenoje – Evangelikų liuteronų bažnyčioje – debiutuojančius atlikėjus. Gana greit šis renginys įtvirtino dar vieną, itin reikšmingą tradiciją – be galo intensyvų vienos savaitės tvarkaraštį modeliuoti pagal pasirinktą vienijančią temą ar originaliai pakreipti link literatūrinių sąsajų pasitelkiant Czesławo Miłoszo tekstų pavadinimus; 2014 m. buvo inicijuotas į penkerius metus išsidriekiantis temų ciklas, skirtas Pirmojo pasaulinio karo 100-mečiui.