7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Apoloniškas švytėjimas

Lietuvos kamerinio orkestro sezono pradžios koncertas

Živilė Ramoškaitė
Nr. 30 (1182), 2016-09-30
Muzika
Lietuvos kamerinis orkestras ir Sergejus Krylovas. D. Matvejevo nuotr.
Lietuvos kamerinis orkestras ir Sergejus Krylovas. D. Matvejevo nuotr.

Naująjį Filharmonijos koncertų sezoną pirmasis pradėjo Nacionalinis simfoninis orkestras su aštuoniasdešimtmetį švenčiančiu Juozu Domarku. Prieš savaitę apie tai rašė Vytautė Markeliūnienė, atkreipusi dėmesį ir į seniau Vilniuje gyvavusias simfoninio muzikavimo tradicijas, kurias tęsė penkis dešimtmečius orkestrui vadovavęs maestro Domarkas. Praėjusį šeštadienį, rugsėjo 24 d., filharmonijos scenoje karaliavo taip pat naująjį sezoną pradedantis vienas iškiliausių filharmonijos kolektyvų – Sergejaus Krylovo vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras. Šįsyk koncerte neišgirdome nei Wolfgango Amadeus Mozarto, nei Antonio Vivaldi, orkestras grojo XX a. kūrinius, vienijamus saikingai modernios muzikinės kalbos. Tai anglų kompozitoriaus Geraldo Finzi „Romansas styginiams“ Es-dur, op. 11, Igorio Stravinskio „Apolonas Musagetas“, Andrzejaus Panufniko Koncertas smuikui ir orkestrui ir Bélos Bartóko siuita „Rumunų liaudies šokiai“ smuikui ir orkestrui, aranžuota A. Strelnikovo. Visus išvardytus kūrinius Vilniaus publikai orkestras ir jo vadovas atliko pirmąsyk. Visą vakarą klausėmės styginių orkestro, tačiau nė sykio nešmėkštelėjo mintis apie kokią nors skambėjimo ar interpretacijos monotoniją. Su kiekvienu kūriniu darėsi vis įdomiau, džiaugiausi orkestro garso turtingumu, dinaminiu paslankumu, vidinės šviesos sklidinu prasmingu ir itin pakiliu muzikavimu. Jautėsi, kad kolektyvas yra „ant bangos“ ir tiesiog švyti. Matyt, naujų kūrybinių impulsų greta intensyvaus kasdienio darbo jam suteikė neseniai firmos „Deutsche Grammophon“ išleista kompaktinė plokštelė su Antonio Vivaldi koncertais ir sėkmingos vasaros gastrolės Siono, Liublianos ir Krokuvos festivaliuose. Pastebėjau pasikeitimų orkestro sudėtyje. Ilgametis koncertmeisteris Eugenijus Urbonas savo vietą prie pirmojo pulto galutinai užleido jaunesniems smuikininkams. Koncertmeisterio kėdėje šįsyk išvydome orkestre seniai grojančią smuikininkę Irmą Bakševičienę. Ji puikiai susitvarkė su atsakingomis pareigomis ir jai tekusiais solo epizodais Finzi ir Stravinskio kūriniuose.

 

Programą pradėjęs Finzi „Romansas“ – labai angliška, ramios tėkmės, melancholiška, subtiliai jausminga muzika. Jos kūrėjas mėgo gyvenimą tyliame gamtos prieglobstyje, toli nuo miesto sumaišties. Klausantis mintys sukosi apie ramybe alsuojantį gamtovaizdį ir jį kontempliuojantį žmogų. Orkestras šią subtilią muziką su švelniais dinamikos niuansais, tarytum vėjelio sujudintas medžio lapelis, atliko įspūdingai. Išgaunamo garso darna ir tikslumas buvo toks, tarsi grotų ne kolektyvas, o vienas žmogus.

 

Tokia pat maksimalia precizika pasižymėjo ir Igorio Stravinskio „Apolono Musageto“ atlikimas. Baleto muzika gana abstrakti, tačiau orkestras įpūtė jai gyvybės, pasitelkė didžiulį spalvų ir išraiškos būdų spektrą. Trečiajame XX a. dešimtmetyje sukurtame veikale kartkartėmis pasigirsta kažkokie seni pažįstami motyvai, už kuriuos autorius buvo kritikuojamas. Bet dabar tai priimi kaip tipiškus kompozitoriaus pokštus arba azartišką žaidimą muzikos stiliais ir tekstais. Neseniai Operos ir baleto teatre Londono simfoninis orkestras atliko Stravinskio gerokai vėliau sukurto baleto „Kortų žaidimas“ muziką. Nepaisant kūrinius skiriančių kelių dešimtmečių, per kuriuos „tūkstančio veidų“ meistras kelissyk keitė savo braižą, tarp jų yra kažkas bendra, ypač už natų slypinti paslaptinga teatro scenos atmosfera.

 

Andrzejaus Panufniko Koncertas smuikui, kaip ir Finzi „Romansas“, filharmonijoje niekada neskambėjo. Tačiau praėjusį sezoną Nacionalinis simfoninis orkestras atliko Panufniko „Tragiškąją uvertiūrą“ (apie tai savaitraštyje esu rašiusi), tad ši pavardė melomanams jau girdėta. Tai Anglijoje gyvenęs kompozitorius, Witoldo Lutosławskio amžininkas, laikomas vienu žymiausių lenkų simfonistų. Smuiko koncertą jam 1971 m. užsakė Yehudi Menuhinas. Koncertas gana neįprastos formos, pirmosios dvi dalys iš esmės lėto tempo, muzikoje dominuoja nuosaikus judėjimas, rečitatyvinis melodingumas. Kurdamas koncertą autorius prisiminė vaikystę, tėvo meistraujamus smuikus, motinos smuikavimą. „Norėjau parodyti smuiko šilumą, išraiškingumą“, – rašė kompozitorius. Ypač originali veikalo pradžia: suskambėjus ekspresyviai solo kadencijai, pasigirsta derinamo smuiko kvintos, sakytum pasiruošiama grojimui, o kartu – kiek nostalgiškam muzikiniam pasakojimui. Solo instrumentas tartum kalba, kiekvienam sakiniui suteikdamas tikslią raišką, nuo drastiškų glissando iki ilgesingų liaudiškas švilpynes primenančių flažoletų. Antroje dalyje pritariant orkestrui su surdinomis ypač išraiškingai suskambėjo meistriškai solisto Sergejaus Krylovo niuansuojama daininga tema. Kontrastingas finalas primena panišką bėgimą su kliūtimis, trūkčiojantį, nervingą, tarškantį – stygininkai muša į stygas medine stryko dalimi. Finale solistas pasiekia kulminaciją, kur didžiausia įtampa išreiškiama greitu tempu šokinėjant per stygas iš žemiausios į aukščiausią poziciją. Sergejus Krylovas šiuos beveik akrobatiškus triukus atliko su jam būdinga aistra ir juvelyrišku tikslumu. Ritmišką muzikos siautulį puikiai perteikė ir orkestras, dėmesingai reagavęs į menkiausią solisto stryko virptelėjimą.

 

Koncertą užbaigė efektingai sugrota Bélos Bartóko „Rumunų liaudies šokių“ siuita. Savo solinei partijai S. Krylovas suteikė individualumo, grojo labai laisvai, tarsi improvizuodamas. Tempai taip pat buvo gana saviti, sakyčiau, greitesni nei paplitusiuose įrašuose. Nuskambėjus azartiškam paskutiniam šokiui buvo aišku, kad tai ne pabaiga, publika muzikantų nepaleis. Bisui S. Krylovas su orkestru atliko Camille’o Saint-Saënso „Introdukciją ir Rondo capriccioso“. Rondo tempas buvo toks fantastiškai greitas, kokio nesu girdėjusi, bet nė viena natelė dėl to nepradingo, net ir baigiamojoje kodoje.

 

Lietuvos kamerinis orkestras į filharmoniją vėl sugrįš tik spalio pabaigoje. Netrukus jis išvyksta į gastroles trijuose Kinijos miestuose – Žuhajuje, Banlame ir Žongšane. Ten koncertuos su kinų pianiste Sa Chen, atliksiančia Mozarto Koncertą Nr. 12, smuikininkas Džeraldas Bidva gros Balio Dvariono „Prie ežerėlio“, skambės kiti orkestro repertuaro veikalai, diriguojami Modesto Barkausko. Belieka palinkėti sėkmės!

Lietuvos kamerinis orkestras ir Sergejus Krylovas. D. Matvejevo nuotr.
Lietuvos kamerinis orkestras ir Sergejus Krylovas. D. Matvejevo nuotr.
Lietuvos kamerinis orkestras ir Sergejus Krylovas. D. Matvejevo nuotr.
Lietuvos kamerinis orkestras ir Sergejus Krylovas. D. Matvejevo nuotr.
Sergejus Krylovas. D. Matvejevo nuotr.
Sergejus Krylovas. D. Matvejevo nuotr.
Sergejus Krylovas. D. Matvejevo nuotr.
Sergejus Krylovas. D. Matvejevo nuotr.