Muzika

Gražina Daunoravičienė

(1934–2016)

Liepos mėnesį, šurmuliuojant nerūpestingai vasarai ir skambant Thomo Manno festivalio Nidoje garsams, muzikų bendruomenę pasiekė tragiška žinia: eidamas 83-iuosius metus, staiga mirė muzikologas, profesorius, habilituotas daktaras, Nacionalinės premijos laureatas Algirdas Ambrazas. Nors ir prabėgus šiek tiek laiko, kviečiame atversti puslapį, skirtą ištikimo šio laikraščio skaitytojo atminimui, o prie jo kapo išsakytos mintys teneleidžia pamiršti šios iškilios asmenybės ir prasmingų  jo darbų.

Algirdas Klova

Baigiamasis Vilniaus festivalio koncertas su Orlando Valle Maraca

Vilniaus festivalio pabaigos koncerte „Compensa“ salėje girdėjome energingą fleitininką Orlando Valle Maraca ir jo Lotynų Amerikos džiazo žvaigždžių septetą, tęsiantį savo turą Europoje. Juos išgirdome po koncertų Meksikoje ir garsiajame Paryžiaus „Théâtre du Châtelet“. Šį muzikantą Vilniuje girdėjome prieš trylika metų, tada jis koncertavo su grupe „Ostra Vision“ ir buvo vadinamas vienu garsiausių Lotynų Amerikos jaunosios kartos džiazo fleitininkų. Anuomet jis buvo pasiryžęs atgaivinti populiariąją kubiečių muziką. Dabar Orlando Valle Maraca yra laikomas vienu garsiausių Lotynų Amerikos fleitininkų apskritai. Jis taip pat ir pianistas, kompozitorius bei aranžuotojas, „Grammy“ apdovanojimų nominantas, grojo Chucho Valdéso vadovaujamoje pasaulinio garso grupėje „Irakere“ ir aranžavo jai kūrinius. Maraca yra aktyvus Latina jazz muzikos atlikėjas, besidomintis bendrais amerikiečių ir kubiečių muzikos aspektais. Jis yra įsitikinęs, kad džiazą ir kubietišką muziką suartina iš Afrikos kilę ritmo bei intonacijų dariniai, taip pat teigia, kad šiandien Kubos menininkai mažai tesidomi savo šaknimis, o jam pačiam labai svarbu prie jų sugrįžti. Kubos muzikoje jis išskiria Afrikos, Ispanijos ir Prancūzijos kultūrų elementus, mano, kad juos sujungus ir atsirado ši muzika. Ir iš tikrųjų, Latina Jazz, arba Lotynų džiazas, yra džiazo žanras su Lotynų Amerikos ritmais ir kitais harmonijos bei melodikos elementais. Nors muzikantai nuolat plečia žanrų ribas, Lotynų džiazo terminas paprastai suprantamas kaip turintis konkretesnę reikšmę, nei tiesiog džiazas iš Lotynų Amerikos. Lotynų džiazas paprastai turi tiesioginį ryšį su Lotynų Amerikos, Afrikos ir dabartine džiazo muzika. Kubos džiazas yra išskirtinis fenomenas.

Laimutė Ligeikaitė

Mūzos Rubackytės rečitalis Vilniaus festivalyje

„Brangioji, paskutinį kartą kartoju, tas keistuolis – tai ne aš, tai Euzebijus!“ – muzikinėse karikatūrose savo žmoną Clarą ramina Robertas Schumannas. „Dvilypis talentas – muzikas ir tapytojas, sielą maitinęs vien aukštais idealais“, – čia jau mūsų Mikalojų Konstantiną Čiurlionį apibūdino kažkuris jo amžininkas. O Sergejus Prokofjevas? Jis buvo ir Vakarų, ir sovietų kompozitorius (priviliotas pažadų, atvyko gyventi į Sovietų Rusiją) – ir giriamas, ir baudžiamas, patyręs ir kūrybinių pasirinkimų, ir asmeninių apsisprendimų dvilypumą. Tokius autorius savo rečitaliui Vilniaus festivalyje, birželio 20 d. Nacionalinėje filharmonijoje, pasirinko viena ryškiausių nūdienos pianisčių Mūza Rubackytė, koncertą taip ir pavadindama – „Dvilypumas“. Beje, šią programą pianistė jau skambino savo žiemos gastrolėse įvairiose šalyse bei Paryžiuje, Gaveau salėje, sulaukusi didelio publikos ir spaudos dėmesio. Ne kartą M. Rubackytės pasirodymai puošė ir Vilniaus festivalį – pianistė grojo jau pirmojo, 1997-ųjų, festivalio rečitalį, 2008 m. paskambino visą Ferenco Liszto ciklą „Klajonių metai“, 2009 m. įdomią kamerinę programą pateikė su Šanchajaus kvartetu, 2012 m. su Rusijos Piotro Čaikovskio simfoniniu orkestru atliko žymųjį Koncertą Nr. 1 b-moll, taip vis patvirtindama, jog nestokoja ne tik įvairių idėjų, bet ir, nepaisant intensyvaus koncertų grafiko (pastarieji maršrutai – Pietų Afrika, Libanas, Lenkija, Vokietija, Olandija, Prancūzija), visuomet randa laiko pagroti Vilniuje, ką jau kalbėti apie čia jos organizuojamą solidų Fortepijono muzikos festivalį, kuriame koncertuoja ir pati – įsimintinai atliko Krzysztofo Pendereckio Koncertą fortepijonui „Resurrection“, Ferenco Liszto, Bélos Bartóko koncertus fortepijonui su Nacionaliniu simfoniniu orkestru bei kitas programas.

Vytautė Markeliūnienė

Hectoro Berliozo „Requiem“ Vilniaus festivalyje

Ne vienas jubiliejinio, dvidešimtojo, Vilniaus festivalio muzikos vakaras šįmet įprastinį šventinį matmenį išplėtė atitinkama dedikacija – antai tokiu būdu pagerbtos festivalio istorijai reikšmingos asmenybės Mstislavas Rostropovičius, lordas Yehudi Menuhinas. Jų atminčiai buvo skirti birželio 9 ir 13 d. koncertai, tapę įsimintinu šio renginio ženklu, kuris paliudija, jog renginiui yra reikšminga ne tik tai, kas nauja ir negirdėta, bet ir tai, kas atsigręžia į praeitį. Tai sakytina ir apie Vilniaus festivalius subendrinančią tradiciją, kuri nuolat nukreipia žvilgsnį į Lietuvos gyvenimą lemtingai pakeitusias datas – Birželio 14-ąją ir 15-ąją, Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienas. Prisiminkime jau susidariusią gausią šia proga atliktų įvairių „Requiem“ galeriją, kurią šįmet papildė bemaž chrestomatiškai su prancūzų Liepos revoliucija ir jos aukomis susijęs Hectoro Berliozo „Requiem“ („Grande Messe des morts“), op. 5.

Šio veikalo atlikimas atsidūrė dar ir atitinkame, pastarosios muzikos suvokimą savaip pakoregavusiame kontekste, kuris anaiptol ne tik Vilniuje irgi turi savo tradicijas, paliudijančias laiko ir šurmulingo vasaros gyvenimo nenustelbtas mūsų valstybės atminties vertybes. Rimties, tylos, tauraus liūdesio ir savotiško jaukumo lydimos kasmetinės eisenos, parodos, vėliavų pakėlimai, mitingai, susibuvimai – visa tai be žodžių komentuoja čia susirenkančių bendraminčių vertybines nuostatas. O ypatingu būdu pastarosios šįmet skleidėsi Vilniuje, Aukų gatvėje klausant (kontempliuojant) visą parą aidinčių tremtinių ir politinių kalinių vardų – taip pagarbą jiems išreiškė projekto „Misija Sibiras“ nariai ir jų bendraminčiai.

Beata Baublinskienė

Loreta Narvilaitė, Antonio Vivaldi, Sergejus Krylovas ir Lietuvos kamerinis orkestras Vilniaus festivalyje

Vilniaus festivalio krikštatėviu vadinamo lordo Yehudi Menuhino gimimo 100-mečiui skirtame koncerte birželio 13 d. grojo Lietuvos kamerinis orkestras. Yehudi Menuhinas ženkliai prisidėjo prie Lietuvos muzikinės kultūros garsinimo, o ypač glaudus bendradarbiavimas žymųjį litvaką siejo su Lietuvos kameriniu orkestru. Išties, visa birželio 13-oji, galima sakyti, buvo skirta šiam kolektyvui, mat dieną buvo pristatytas autoritetingosios pasaulyje „Deutsche Grammophon“ firmos išleista kompaktinė plokštelė su LKO ir jo meno vadovo, smuikininko Sergejaus Krylovo įrašytais Antonio Vivaldi „Metų laikais“ (taip pat Aštuntuoju ir Devintuoju koncertais smuikui ir styginiams). Vakare chrestomatinį kūrinį orkestras atliko koncerte. Tačiau tai buvo programos „skanėstas“, o pirmoje dalyje nuskambėjo festivalio užsakymu sukurto naujo kūrinio premjera – Loretos Narvilaitės „Į krantą jūra krenta“ styginių orkestrui.

Žvelgiant teminiu požiūriu, o ir vertinant stilių, du gamtinės tematikos kūriniai – Narvilaitės ir Vivaldi – gražiai įrėmino koncertą. Kita vertus, ir tai nėra jokia naujiena, šiuolaikinė muzika ir barokas (bei dar senesnė muzika) puikiai tarpusavy dera. Manau, jei greta sudėtume „Į krantą jūra krenta“ ir „Metų laikus“, nepajustume jokio disonanso, ir net atvirkščiai, galbūt surastume vienijančių bruožų.

Julijus Grickevičius

Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro gastrolės Prahoje ir Katovicuose

Gegužės pabaigoje įvyko ilgai lauktos Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro gastrolės Čekijoje, festivalyje „Prahos pavasaris“, ir koncertas naujoje Katovicų koncertų salėje Lenkijoje. Pradėtas rengti 1946-aisiais, įkurtas dirigento ir kompozitoriaus Rafaelio Kubeliko, „Prahos pavasaris“ tapo Čekijos ir visos Europos muzikinio gyvenimo ikona. Šiame festivalyje debiutavo Leonardas Bernstainas, čia Mstislavas Rostropovičius sutiko Galiną Višnevskają. Nuo 1949 m. „Prahos pavasaris“ tapo žymiausių pasaulio simfoninių orkestrų podiumu. Todėl ir šiemet, 71-ajame festivalyje, jautėsi ryškus simfoninės muzikos atspalvis.

Prieš lietuvių koncertą publika klausėsi „Staatskapelle Berlin“ koncerto, po dienos – BBC simfoninio orkestro. Pasirodymus surengė ir „Rudolfinum“ salės šeimininkai – Prahos filharmonijos orkestras, vėliau skambėjo akademijos „St. Martin in the Fields“ orkestro koncertas. Iš viso buvo galima pasiklausyti per 50 įvairaus „svorio“ pasirodymų.

Algirdas Klova

Baroko orkestro iš Belgijos koncertas Vilniaus festivalyje

Vilniaus festivalis birželio 10 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje pristatė pasaulinio garso baroko muzikos interpretuotoją – žymųjį Belgijos baroko orkestrą „B’Rock“. Kolektyvas Lietuvoje grojo nebe pirmą kartą, šį sykį jis atvežė programą „Mozartas pagal B’Rocką“ ir dabar su ansambliu koncertavo solistas – rusų pianistas Aleksandras Melnikovas, žinomas senosios muzikos interpretuotojas, daug metų grojantis istoriniais instrumentais, kuriais susidomėti jį kadaise paskatino Andreasas Staieris ir Aleksejus Liubimovas. Pianistas bendradarbiauja su daugeliu senosios muzikos kolektyvų, yra pelnęs nemažai apdovanojimų už klasikų kūrinių interpretacijas. Kadaise Aleksandras Melnikovas baigė Maskvos valstybinės konservatorijos profesoriaus Levo Naumovo klasę, bendravo su žymiuoju pianistu Sviatoslavu Richteriu.

Prieš porą metų rašydamas apie šio orkestro koncertą pasidžiaugiau, kad kolektyvas rado raktą į senąją muziką, kurią ne visada ir ne visi muzikantai taip arba panašiai atlieka. Belgijos baroko orkestras „B’Rock“, įkurtas 2005 m., yra vienas geriausių pasaulyje tokią muziką interpretuojančių kolektyvų. Orkestre groja daugiau nei dvidešimt atlikėjų iš Belgijos ir kitų šalių. Visi jie yra paties aukščiausio lygio muzikantai ir puikiai jaučia vienas kitą. Jie visi drauge natūraliai, lyg koks bendras organizmas, gyvena scenoje. Jų muzikinė sąveika labai simpatiška, patraukli ir įtikinama, o pasirodymai visada kažkiek teatrališki, nuotaikingi, kupini staigmenų. Galbūt šį kartą to teatrališkumo buvo šiek tiek mažiau, o išgirdęs antrąjį programos kūrinį supratau, kad tai ne tas pats kolektyvas, kurį mačiau prieš porą metų. Orkestras dažniausiai groja žinomus ar rečiau skambančius XVII–XVIII a. kūrinius. Rasti mažai žinomą Wolfgango Amadeus Mozarto kūrinį turbūt būtų sunkoka, todėl labai apsidžiaugiau išgirdęs naują Mozarto Serenados orkestrui Nr. 6 D-dur KV 239 („Serenata notturna“) interpretavimo versiją. Timpanai lyg solinis instrumentas iškelti į orkestro priekį, soliniai kontraboso ir kitų instrumentų epizodai, primenantys trumpučius individualius svingo eros ar bluegrass muzikantų pasirodymus, vertė pasvarstyti, gal Mozarto epochoje tokie triukai galėjo būti įmanomi? Dažniausiai orkestro štrichai, skambesys, muzikinis bendravimas scenoje kiek priminė garsaus muzikanto Nigelio Kennedy baroko supratimo koncepciją. Apskritai muzikinės išraiškos, formos laisvumo, improvizacijos prasme orkestro muzikavimas priminė bluegrass, džiazo ar net kartais roko muzikantų elgseną scenoje. Beje, „B’Rock“ visą muziką traktuoja labai šiuolaikiškai – ar tai būtų Monteverdi, Vivaldi, ar Mozartas. Čia gausu improvizacinių nuotaikų, spontaniškumo ir gero humoro.

Rita Nomicaitė

Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras grojo Mstislavo Rostropovičiaus atminimui

Vilniaus festivalio tradicijos kibirkštį įskėlė Mstislavas Rostropovičius. „Galime tvirtinti, kad jau pirmasis festivalio vakaras, Operos ir baleto teatre maestro Mstislavo Rostropovičiaus diriguotas „Romeo ir Džuljetos“ spektaklis, tai, kad šis menininkas atvyko į Vilnių, tapo tik tik prasidėjusio festivalio kulminacija. Sausakimšoje Operos ir baleto teatro salėje užgniaužę kvapą klausėmės didžiojo muzikos riterio išgyventos, įprasmintos, išjaustos ir įvaizdintos Prokofjevo muzikos“, – 1997 m. rašė pirmosios festivalio muzikologinės (t.y. ne žurnalistinės) recenzijos autorė Živilė Ramoškaitė. Recenzija paskelbta „7 meno dienose“, kur šio festivalio renginiai nušviečiami jau 20 metų ir, beje, pateikiant realų vaizdą, kas sukūrė virpančią festivalio istoriją.

Pagrindinis Vilniaus festivalio organizatorius Gintautas Kėvišas Mstislavą Rostropovičių laiko festivalio įkvėpėju ir vienu idėjinių vadovų. Festivalio programose šiam Maestro skiriamas reikšmingas dėmesys. Pats Mstislavas Rostropovičius dar yra koncertavęs su Nacionaliniu simfoniniu orkestru 2004 m. – dirigavęs Piotro Čaikovskio muzikos vakarą. 2007-ųjų festivalis jau, deja, a.a. Maestro pagerbė dideliu, teatralizuotu Johanno Sebastiano Bacho „Jono pasijų“ pastatymu Operos ir baleto teatre. Šiemet, birželio 9 d., XX Vilniaus festivalis Mstislavui Rostropovičiui paskyrė grandiozinę Gustavo Mahlerio 5-ąją simfoniją ir M. Rostropovičiaus fondo stipendininko Žilvino Brazausko pasirodymą Nacionalinėje filharmonijoje.

Darius Kučinskas

Pianistas Gabrielius Alekna grojo fortepijoniniame kvartete

Birželio 9 d. Birštono kurhauzo salėje ir birželio 11 d. Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje skambėjo kamerinė muzika. Wolfgango Amadeus Mozarto Fortepijoninį kvartetą g-moll (KV 478) ir Gabrieliaus Fauré Fortepijoninį kvartetą Nr. 1 c-moll, op. 15, atliko Kauno styginių kvarteto muzikantai Karolina Beinarytė-Palekauskienė (smuikas), Jurgis Juozapaitis (altas), Saulius Bartulis (violončelė) ir pianistas Gabrielius Alekna.

Lietuvoje ne taip dažnai galima pasiklausyti gero fortepijoninio kvarteto. Priežastis labai paprasta – visi pianistai nori būti žymiais solistais, arba, jei nepavyksta, siekia bent pritarti žymiems vokalistams. O kamerinės muzikos tradicija, jungianti daugiau nei tris gerus muzikantus, tarp kurių būtų ir pianistas, Lietuvoje nėra tokia jau tvirta, kokia galėtų būti. Dėl to mes lyg prarandame (labai retai turime progą pasiklausyti koncertuose) nemažai nuostabių kūrinių, parašytų fortepijoniniams kvartetui, kvintetui ar dar didesnės sudėties kameriniams ansambliams, kuriuose būtinai skambėtų ir fortepijonas.

Į Pažaislio festivalio programą įsispraudęs fortepijoninio kvarteto koncertas priminė, kad kamerinė muzika niekuo nenusileidžia kitiems muzikos žanrams, publikos yra laukiama ir mėgstama. Tiek į Birštoną, tiek į Zapyškį susirinko pilnos salės melomanų. Išties, tikrų muzikos mylėtojų, neišsigandusių nei orų permainų, nei kelio remonto, nukreipusio ne vieną klausytojų ekipažą duobėtu aplinkkeliu. Čia galima būtų plėtoti ir toliau – kodėl melomanai, kodėl ne profesionalai ir pan.? Bet apsistokime prie muzikos.

Živilė Ramoškaitė

Budapešto festivalio orkestras dvidešimtajame Vilniaus festivalyje

Neretai išgirstame, kad vienas ar kitas muzikos kolektyvas pakliuvo tarp penkių, dešimties ir t.t. savo žanro geriausiųjų. Šios naujienos labiausiai, regis, domina jaunus vadybininkus ir reklamos specialistus. Profesionalūs muzikantai į tuos sąrašus dažniausiai žvelgia su didesne ar mažesne skepsio doze. Ir nieko peiktino čia nėra, juk profesionalui svarbiausia tuos „išrinktuosius“ išgirsti pačiam, o jau tada spręsti apie jų pajėgumą. Būna labai smagu, jei minėtas skepsis išsisklaido.

Laukiant į Vilniaus festivalį atvykstančio Vengrijos festivalio orkestro, apie „dešimtuką“ taip pat kalbėta. Mat šis kolektyvas yra patekęs taip geriausiųjų pasaulio orkestrų, tik mes Lietuvoje iki šiol jo negirdėjome. Tad pirmoji pažintis intrigavo ir buvo labai laukiama. Dabar po svečių koncerto, birželio 7 d. vykusio Operos ir baleto teatre, drąsiai tvirtinu, kad laukimo viltys pasiteisino su kaupu, o išrinktųjų dešimtukas jokių abejonių nekelia. Ir muzikos profesionalai, kurių šiame koncerte buvo kaip niekada daug, ir gausiai susirinkusi publika koncertu liko sužavėti. Orkestras, jo dirigentas ir solistas pianistas Dénesas Várjonas tiesiog pritrenkė nepaprastai paveikiu muzikavimu ir išpuoselėta meistryste.