7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Valsas, variacijos ir...

Keli tolstančios vasaros potyriai

Edmundas Gedgaudas
Nr. 27 (1179), 2016-09-09
Muzika
Daumantas Kirilauskas Nidos evangelikų bažnyčioje 2016 m. Organizatorių nuotr.
Daumantas Kirilauskas Nidos evangelikų bažnyčioje 2016 m. Organizatorių nuotr.

„1817 metų gruodžio 27 d. Londone buvo įpakuota ir išsiųsta įspūdinga dovana. Taip Pianoforte tebevadintų instrumentų fabrikantas Thomas Broadwoodas tesėjo pažadą, kurį lankydamasis Vienoje buvo davęs jau bemaž kurčiam Beethovenui: padovanoti jam, kaip savo nuostabos ženklą, stipraus garso Broadwood instrumentą. (...) Pažymėtas 7362 firmos numeriu, prieš patekdamas į pušinę, iš vidaus švinu padengtą dėžę, jis buvo padabintas atitinkamais užrašais. (...) Dar laivui plaukiant Beethovenas perdėtai pakiliais žodžiais [taip anuomet buvo įprasta – E.G.]‚ prasta prancūzų kalba reiškė savo padėką: „Mano labai mielas Bičiuli Broadwoodai! (...) Dar niekad nebuvau patyręs didesnio džiaugsmo, negu ši žinia apie dovaną, kuria Jūs mane taip pagerbiate. Aš žvelgsiu į jį tarsi į altorių, ties kuriuo dieviškajam Apolonui aukosiu gražiausias savo dvasios dovanas. (...) Mano mielas Pone ir Drauge, priimkite didžiausią pagarbą Jūsų draugo ir nuolankiausio tarno – Louis van Beethoven, Viena, 1818 m. vasario 3 d.“

 

Tai vis ištraukos iš šią vasarą mano perskaitytos Dieterio Hildebrandto knygos „Pianoforte. Der Roman des Klaviers im 19. Jahrhundert“. Taip ir yra: pagrindinis romano personažas čia yra pianoforte, tuomet smarkiai kitęs ir netrukus tapęs fortepijonu (toks jo pavadinimas prigijo lietuvių kalboje, o versdamas vieną kitą šios knygos ištrauką nevengsiu ir talpaus žodžio klavyras). Kitu šios vasaros „leitmotyvu“ man tapo jau būtent prie šio Broadwoodo Beethoveno sukurtos „33 variacijos Antono Diabelli valso tema“. Klausiausi įvairiausių to kūrinio įrašų, nes žinojau, jog per Thomo Manno festivalį Nidoje jį interpretuos Daumantas Kirilauskas, pirmasis iš lietuvių pianistų ėmęsis šių bemaž valandą trunkančių variacijų. Įrašų teikiamais ir tolydžio kintančiais įspūdžiais dar Vilniuje telefonu dalinausi su Algirdu Ambrazu, kuris irgi ruošėsi Nidon ir buvo suintriguotas itin retos galimybės koncerte išgirsti šį Beethoveno opusą 120.

 

Dieter Hildebrandt: „Antonas Diabelli jaunystėje vos netapo vienuoliu, tačiau 1803 metais sekuliarizavus [kai kuriuos – E.G.] vienuolynus, apsukri nuovoka jam priminė žemiškuosius sugebėjimus: sėkmę skambinant klavyru, šiek tiek komponuojant ir ypač bandant imtis verslo. Tad maždaug 1819 metais jis, (...) jau turėdamas Vienoje leidyklą „Diabelli und Comp.“, imasi fantastiško, įvairius jo gebėjimus įtraukusio sumanymo: sukuria banalų trijų eilučių valsą ir jį nusiunčia „iškiliausiems Vienos ir Austrijos kompozitoriams bei virtuozams“, prašydamas rasti galimybę parašyti šia tema vieną variaciją. Romane šiai leidėjo sumanytai variacijų istorijai ne tik skirtas itin kuriozinis skyrius, bet ir aptarinėjama unikali pirmojo XIX amžiaus ketvirčio ir tolesnių metų skirtis. 1824-ais metais, pasirodžius antrajai 50-ies autorių Diabelli temos parafrazių daliai, tarsi pjūvyje matėsi, kaip anuomet klavyrui buvo komponuojama Vienoje (tad ir Europoje, o ir kitur pasaulyje), kokių būta kūrybos variantų ir kaip tuo instrumentu būdavo muzikuojama. Penkiasdešimt Diabelli temos variantų rodo klavyrui skirto meno ir atlikėjo technikos panoramą, taip reziumuojant muziką, priartėjusią prie romantizmo slenksčio. (...)

 

Prancūzų rašytojas Michelis Butoras mąsto apie sunkiai paaiškinamą kiekį panūdusiųjų dalyvauti leidėjo sumanyme: „Nors pasiūlytoji tema menkavertė, įdomu, kad joje slypi kažkokia neapčiuopiama trauka. Tą rodo ir gausybė šio renginio dalyvių. O įdomiausia čia yra priešybė reiškinio, kurį vadiname originalumu. Juk ne paslaptis, kad visus geidžiančius viešumos muzikus dengia tas pats šešėlis, po kuriuo kristalizuojasi dabarties muzika ir ypač tie jos bruožai, kurių Beethovenas nemėgo, tačiau kaip tik jų nestigo leidėjo kompozicijoms. Tad kad ir koks būtų lengvas, šis valsas Beethovenui skambėjo kaip [anuometės] modernybės esencija.“  

 

Manytina, jog Diabelliui įtraukti į šį sumanymą Beethoveną pakuždėjo diplomatinė nuojauta. Ir nors šis reagavo tūžmingai, veikiai ėmėsi darbo, protarpiais jį nutraukdamas. Kai po dvejų metų jis leidėjui atnešė ne vieną, o trisdešimt tris variacijas, šis išmintingai nusprendė joms skirti atskirą leidinį. Tai buvo drąsus gestas, kurį muzikos istorija seniai įprato aiškinti: Beethovenas – prieš likusį pasaulį. Šios 33 A. Diabelli valso atmainos [Veränderungen, taip jas vadino autorius – E.G.] yra vulkaniškiausia, keisčiausia, pilna visokiausių landų, ironiškiausia, romantiškiausia ir gaivališkiausia muzika, kurią Beethovenas sukūrė prie savo Broadwoodo. Tuoj po temos valsiuko jis bemat valdingu gestu įveda galingus sveikinimo akordus, taip šiuo Alla marcia maestoso karališkai įsakydamas banalybėms trauktis į pašalius. „Padarykit vietos!“

 

Edmundas Gedgaudas: Ir genialusis kūrėjas teisus – jo lydima įžengia muzika, kokios dar nebūta. Tai primena Anderseno pasakos apie bjaurųjį ančiuką pabaigą, tik skirtumas tas, kad ir šiandien dažnas, regėdamas nuostabią gulbę, sunkiai tuo vaizdu patiki. Romano „Pianoforte“ autorius pateikia Michaelio Butoro prielaidą, esą šios variacijos esančios ir autobiografija, ir tarsi kokia aukštuma, palanki „mums patiems susikurti viziją iš Beethoveno sonatų ir visos jo kūrybos“. Michaelis Butoras drąsiai šias „Diabelli variacijas“ vadina Beethoveno sonatų fortepijonui koda, jų santrauka. Jis rašo taip, tarsi šiuo kūriniu būtų pasiektas naujas spiralės posūkis ir žengiama link begalybės, aprėpiančios įvairialypę ateities muzikų kūrybą.

 

Dieter Hildebrandt: „Diabelli variacijos“ dar ir dabar koncertuose itin retai skamba. Beethoveno biografas Paulius Bekkeris 1911 m. rašė, esą jos neskirtos viešai atlikti. Tačiau ir šiandien pasitaiko recenzentų, kurie, ką tik salėje patyrę tokio teiginio priešybę, tą kompoziciją toliau vertina kaip atlikėjams neįveikiamą. Prie tų, kas niekada negirdėjo jos gyvai skambant, priskirtinas ir pats Beethovenas, nes šias variacijas komponuodamas jau buvo kurčias. Jį aplankęs amžininkas minėjo, jog aukštosios stygos buvo nutrauktos, o Beethovenas visais kairės pirštais įnirtingai trankė bosų klavišus, ragindamas klausytis, kaip gražu. Lankytojas vos tramdė ašaras.

 

Edmundas Gedgaudas: 2016-ieji, liepos 20-osios priešpietis Nidos evangelikų bažnyčioje. Stengdamasis netrukdyti Daumantui Kirilauskui repetuoti, slankioju su fotoaparatu rankoje, ir nors čia nedaug jo vertų objektų, kai ką nufotografuoju. O iš tikrųjų tai ištisai klausausi, kaip ir ko Daumantas, tarsi reiklus režisierius, iš savęs, lyg kokio aktoriaus, reikalauja. Man jau gal dvi savaitės Vilniuje buvo paženklintos šių Variacijų: išklausiau per tuziną interpretacijų, azarto apimtas prie kai kurių sugrįždavau, dažnokai vis kitaip jas suvokdamas. Dabar, naudodamasis palankia šviesa ir kreipdamas objektyvą į atverstą seną knygą, prisiminiau 1954 m. įrašytas Variacijas. Pianistas – Julius Katchenas. Netikėtai mintyse nubudusi jo interpretacija man padeda klausantis reiklių Daumanto pastangų išsakant muzikos tiesą, pagaliau pasijuntu nebylus to proceso dalyvis. Kodėl taip įvyko – nepaaiškinama.

 

Eidamas iš repeticijos prisiminiau, kaip kadaise skaitydamas puikią Pavelo Muratovo knygą „Образы Италии“ („Italijos vaizdai“) įsivaizduodavau joje smulkiai aprašytus meno kūrinius, bet kai ten trumpai apsilankęs vieną kitą jų pamačiau, mintyse apsigyvenę vaizdai dingo. Taigi, menas (gal nemenkiau ir jo suvokimas) pilnas paslapčių. Vienas skambindamas išsako tiesą, o kitas – jos imitaciją, kuri gali būti bjauresnė už melą. Kartais vėl pasklaidau Muratovo knygą ir, dabar jau padedant internetui, susirandu jo aprašytus objektus. Tas pats – jie, įžvalgiam rašytojui tarpininkaujant apsigyvenę mano vaizduotėje, bemat iš jos dingta. Kad pamatytoji tikrovė pasirodo esanti kitokia? O gal dar kas? To reiškinio irgi nesugebu paaiškinti, bet jis mane paskatino liautis rašius recenzijas.

 

Tad gerai, kad Algis šįvakar pats išgirs, kaip Daumantas perteikia šį įvairiausiai aiškinamą opusą, kaip jis niekur nemeluoja. Per koncertą taip ir buvo, tik interpretacijos reljefas (ar galiu šitaip sakyti?) buvo dar iškilesnis ir jautresnis reiškiniui, kurį aš senamadiškai vadinu dvasios šviesa. Kartą kitą atsigręžęs ton pusėn, kur susikaupęs sėdėdavo Algis, jo nepamačiau. Nesusitikom ir po koncerto.

 

Kitą rytą iš Nidos bibliotekos (mat neturiu mobiliojo, nemėgstu jų) Algiui skambinu. Pasisako sunegalavęs „ne laiku ir ne vietoj“, galįs tik gulėti. Pasiteirauju, ar nieko, jei jį aplankyčiau? Aiškiai nudžiunga, paaiškina, kur apsistojęs. Sutarėm, jog ateisiu po poros valandų. Paskaitinėju šį bei tą, kad būtų bent šnekos pradžiai, eidamas dar prisiminiau 1952 m. Richterio koncerto Maskvoje įrašą, kur pranešėjos balsas ir kalbėsena tokia, tarsi būtų prabilusi Muchinos skulptūros kolūkietė – šis darbas neabejotinai šedevro lygmens („Darbininkas ir kolūkietė“), bet ačiū Dievui – skulptūros tyli, o Algiui humoro nestinga. Ir dar gerai, kad Rygoje gimusi Vera Muchina 1945 m. dalyvavo pasitarime ketinant griauti puikųjį Latvijos sostinės monumentą „Tēvzemei un brīvībai“. Muchina paminklą apgynė ir tai daug apie ją pasako. Bus apie ką su Algiu pasikalbėti.

 

Namo, kuriame jis vasarojo, kieme sutikau moteriškę, ši pasiteiravo, ar aš ne pas poną Algirdą. Sužinojusi, jog taip, paprašė eiti su ja – palydės. Mums einant pro pravirą langą pranešė apie atvykusį svečią, bet niekas neatsiliepė... Įėjom, ir miegamajame pamatėme Algį ant grindų prie lovos, veidu žemyn. Mane atlydėjusiai iš gretimo kambario mobiliuoju skambinant 112 ir ilgai į beprasmius klausimus atsakinėjant, aš priėjęs arčiau suvokiau, jog „greitoji“ bus tik formalumas.

 

Taip buvo lemta, jog monumentaliųjų Beethoveno „33 variacijų Diabelli tema“ dar kartą klausiausi per Daumanto koncertą Kristupo vasaros festivalyje, Vilniuje. Šv. Kotrynos bažnyčioje jam teko įveikti fortepijonui nepalankią akustiką (Nidoje – ribotų galimybių instrumentą). Abu sykius atrodė, jog šios kliūtys jam nė motais. Kūrybinės įtaigos galia? Profesinės paslaptys? Menininko branda? Bet juk recenzijų aš neberašau.

Daumantas Kirilauskas Nidos evangelikų bažnyčioje 2016 m. Organizatorių nuotr.
Daumantas Kirilauskas Nidos evangelikų bažnyčioje 2016 m. Organizatorių nuotr.