7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Septyni dešimtmečiai su muzika

Davido Geringo jubiliejinis koncertas su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Nr. 30 (1182), 2016-09-30
Muzika
David Geringas, Gintaras Rinkevičius ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. D. Umbraso nuotr. („Lietuvos rytas“)
David Geringas, Gintaras Rinkevičius ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. D. Umbraso nuotr. („Lietuvos rytas“)

Rugsėjo 23 d. Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras pradėjo 28-ąjį koncertų sezoną. Jo akcentas – Davido Geringo portreto eskizas. Pasauliui oficialiai muzikas pristatomas kaip „Lietuvos violončelininkas ir dirigentas, šiandien priklausantis muzikiniam elitui“. Lietuvos – nereiškia tik geografinės priklausomybės. Iš Utenos „štelto“ (miestelio) džiaugsmus ir karo siaubą atsinešusi šeima jau pokariu Vilniuje sunkiai augino keturis berniukus. Dabar vyriausiasis augina didelę šeimą Izraelyje, jaunesnysis su lietuvaite – Toronte. Muziką nuo gimimo namuose girdėjusį Davidą mama nuvedė pas violončelės mokytoją Michailą Šenderovą. Tvirta draugystė su jo sūnumi, kompozitoriumi Anatolijumi Šenderovu peraugo į vaisingus kūrybinius ryšius. Vėliau – viltingos studijos Maskvos Piotro Čaikovskio konservatorijoje, Mstislavo Rostropovičiaus asmenybės šviesa, 1970 m. pelnytas aukso medalis tarptautiniame P. Čaikovskio konkurse. Atmintini penkeri Lietuvos filharmonijos organizuojamų koncertų metai. Sudėtingas emigranto gyvenimas, rūpesčiai šeima, profesiniu gyvenimu, sunkus kelias į brandą. Nuo 1992-ųjų D. Geringas pajuto į Lietuvos muzikinės kultūros istoriją galįs įrašyti ir savo vardą. Jo inicijuoti, vėliau grojami pasaulio scenose, festivaliuose, pedagoginėse klasėse gimė nauji lietuvių autorių kūriniai, vokiečių įrašų kampanija „Dreyer-Gaido“ išleido dvigubą kompaktinį albumą „The Sound of Lithuania“ („Lietuvos skambesys“), kuriame, greta šiuolaikinių autorių, D. Geringas inicijavo ir įrašė retai skambančią prieškario ir pokario lietuvių kompozitorių muziką. Lietuvoje D. Geringas intensyviai koncertuoja, dalyvauja pačiuose įvairiausiuose projektuose su Vilniaus, Kauno, Klaipėdos muzikais. 1999 m. apdovanotas Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu, 2002 m. –  Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, vėliau – Kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“.

 

D. Geringas, be jokios abejonės, yra Lietuvos ambasadorius pasaulyje, Vokietijoje paženklintas Kryžiaus ordinu (Verdienstkreuz), dvylika metų greta D. Geringo Lietuvos vardas skamba ir Sienos vasaros akademijoje (Italija), 70-metis pažymėtas Reingau festivalyje (Vokietija) ir Grigorijaus Piatigorskio violončelininkų festivalyje (JAV). Šia proga vasarą jau įvyko rečitaliai su pianistu Ianu Fountainu, laukia koncertai Usedomo festivalyje, Berlyno filharmonijoje su Klaipėdos kameriniu orkestru, Maskvoje su Jurijaus Bašmeto diriguojamu orkestru, Sankt Peterburgo filharmonijoje, Rutesheimo violončelininkų festivalyje, su simfoniniu orkestru Seule. D. Geringas Europoje žinomas ir kaip dirigentas, sėkmingai pasirodo Vakarų ir Rytų pasaulio muzikos centruose. Pasiutęs darbingumas! D. Geringo diskografijoje, kuri artėja prie 100 CD, daug puikiai įvertintų įrašų: „Grand Prix du disque“ už 12 Luigi Boccherini violončelės koncertų; „Diapason d’Or Année“ už Henri Dutilleux kamerinę muziką, „Deutschen Schallplattenkritik“ premija, kelerių metų „Echo Klassik“ apdovanojimai; 2013 m. geriausiais pripažinti „Profil Edition Günter Hänssler“, „Pohadka“ kamerinės muzikos įrašai. Vien tik 2008–2011 m. išleistos aštuonios naujos plokštelės „Sony Music Entertainment“, „Gramophone“ ir kitose garsiose kompanijose.

 

 

70-ojo jubiliejaus proga gimtinėje D. Geringas atskleidė savo talento platumas. Išvakarėse „Piano. Lt“ salėje jis pasirodė kaip jautrus kamerinių ansamblių dalyvis, entuziastingai bendraujantis ir siūlantis naujas idėjas jauniems partneriams. Nacionaliniame operos ir baleto teatre dirigavo kūrybingai perskaitytą Eduardo Balsio baletą „Eglė žalčių karalienė“, o sezono atidarymo koncerte su Gintaro Rinkevičiaus diriguojamu Valstybiniu simfoniniu orkestru atliko Ottorino Respighi Adagio su variacijomis, Piotro Čaikovskio Variacijas rokoko tema, op. 33, bisui Andante cantabile bei violončelės partiją Richardo Strausso simfoninėje poemoje „Don Kichotas“ (kiti solistai – Zbignevas Levickis, smuikas ir Rolandas Romoslauskas, altas).

 

D. Geringo interpretacijoms, manyčiau, tiktų Pablo Casalso frazė: „Visi mes – savo laiko vaikai ir niekuomet nesugebėsime peržengti savo šešėlio.“ Puikiai pažindamas ir jusdamas kiekvieno kompozitoriaus epochos dvasią, D. Geringas įtaigiai atskleidžia savastį. Jis analitiniu protu, dvasiniu būviu, kūrybine fantazija ir visomis instrumento galimybėmis brandina atliekamos muzikos esmę. R. Straussas savo kūrinį pavadino „fantastinėmis variacijomis riterio tema“. Galėčiau pridurti – tai koncertas violončelei ir altui. Trečiojoje variacijoje ypač raiškūs buvo hidalgo ir jo ginklanešio „pokalbiai“ (puikiai grojo R. Romoslauskas). D. Geringas nesiūlė primityvaus programiškumo, bet perteikė personažo dvasinio gyvenimo dichotomiją. Atmetus atsitiktinumus, sunkioje partitūroje orkestras įprasmino kovingą riterių pasaulį, dainingąją lyriką, įvairiaspalvę tembrų paletę. O. Respighi žavėjo ilgų muzikinių frazių kvėpavimu, dainingu gražaus garso per visą instrumento stygų diapazoną pradu. Kadaise filharmonijos salėje dažnai skambėjusios P. Čaikovskio Variacijos rokoko tema nebuvo „sunkiasvoriu konkursiniu“ kūriniu. Priešingai, jose skambėjo daug žaismės, gražaus solisto bendravimo su kameriškai skambėjusiu orkestru, kuris leido išgirsti spalvingą artikuliacijų įvairovę. Andante cantabile plačiu melodikos alsavimu atvėrė D. Geringą kaip gyvybingą XXI a. muziko romantiko dvasios žmogų.

 

Kuo išskirtinis ir didis D. Geringas kitų violončelininkų būryje? Jis žavi garso grožiu, tikslinga raiška ir charakteringa artikuliacijų ištara kuriamoje logiškoje kūrinio architektonikoje. Garso atspalvių amplitudė, turtingi niuansai paklūsta kūrinio koncepcijai. Tai, ką intuityviai jaučia jį girdintis klausytojas, nebeskatina analizuoti nei stilistikos, nei kokių specifinių technologinių reikšmių. Kūrinio interpretacija įtikina pačios muzikos galia. Klausytojas nuščiūva. Jis pavergtas muzikos. Giluminė D. Geringo muzikos prasmių pagava priverčia patikėti anksčiau Mažajame teatre girdėtu kūrybingu dialogu su Vladimiru Tarasovu, senovinių šokių, charakteringų ritmų pajauta su šokėja „Bach Plus“ programoje, iš glaustos Fausto Latėno pateiktos teminės medžiagos sukurta istorija Vilniaus festivalyje, jautria, romantiška O. Respighi nostalgija, P. Čaikovskio kantilena ar variacijų žaisme, kartu su orkestru kuriama emocionalia Don Kichoto istorija, dramaturgijos pojūtį atspindėjusia E. Balsio muzika baletui „Eglė žalčių karalienė“ ir originalia traktuote koncertinėje siuitoje „Eglė“. 

David Geringas, Gintaras Rinkevičius ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. D. Umbraso nuotr. („Lietuvos rytas“)
David Geringas, Gintaras Rinkevičius ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. D. Umbraso nuotr. („Lietuvos rytas“)