7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Nuo choralo iki galingo orkestro

Įspūdžiai iš tarptautinio Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalio koncertų: „Schola Cantorum Vilnensis“ ir „Fanfaros kūrėjui“

Rasa Murauskaitė
Nr. 31 (1183), 2016-10-07
Muzika
Jokūbo festivalio akimirka. D. Rudžinskaitės Lakì nuotr.
Jokūbo festivalio akimirka. D. Rudžinskaitės Lakì nuotr.

Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia, romiai stūksanti šalia šiuo metu tvarkomos Lukiškių aikštės, tampa vis karščiau rusenančiu kultūros židiniu. Jau metai, kaip vilniečiai ir miesto svečiai neretai pradžiuginami būtent iš jos sklindančiais kariljono garsais. Šis unikalus instrumentas praėjusiais metais pirmą kartą nuskambėjo būtent Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalio renginių kontekste. Sakralinę muziką chorui populiarinantys festivalio renginiai, vykstantys po Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios sparnu – jau ne naujiena sostinės publikai, neabejingai kitokios muzikos troškimui.

 

Tą festivalio „kitoniškumą“ puikiai atspindėjo rugsėjo 14-osios koncertas, kuriame nurimti ir pabūti kartu su Dievu pakvietė Vilniaus universiteto giedojimo mokyklos „Schola Cantorum Vilnensis“ (vadovas Romualdas Gražinis) giedotojai bei Olivier Messiaeno muziką vargonavęs Dainius Sverdiolas. Tą trečiadienį simboliškai susijungė kelios progos – viso festivalio dvasią persmelkęs Dominikonų ordino 800 m. jubiliejus, giedojimo mokyklos „Schola Cantorum Vilnensis“ įkūrimo 10-metis bei Katalikų bažnyčios minima Kryžiaus išaukštinimo šventė. Šią sankirtą pažymėjo programoje skambėjusios Grigališkojo choralo sekvencijos, himnai, gradualai, Guillaume’o Dufay ir Johanneso Ockeghemo polifoniniai kūriniai, skirti Švč. Mergelės Marijos garbei, bei vieno įtakingiausių XX a. kompozitorių Messiaeno keturios vargoninės meditacijos „Lֹ’Ascension“ („Žengimas dangun“).

           

Kadaise Paryžiaus grigališkojo choralo mokyklos vadovas Louis-Marie Vigne viename pokalbyje užsiminė apie trumpą susitikimą su pačiu Messiaenu. Po mišių ar koncerto, kur buvo giedamas grigališkasis choralas, didysis kompozitorius priėjęs ir pasakęs, jog jam tai – neišsemiamo grožio ir įkvėpimo šaltinis. Ir išties, kūrybiniu požiūriu amžių prarajos perskirta choralo ir prancūzų kompozitoriaus muzika stebėtinai dalijasi panašia rimtimi, didingumu, kilnumu ir gelme. Kaip su niekuo nesupainiosi giedamo choralo, taip nesupainiosi ir Messiaeno sakralinės muzikos, ir abi gali nuvesti į giliausius dvasinius apmąstymus.

 

Kritikuoti giedamą choralą – bene tas pat kaip kritikuoti maldą. Visų pirma šios giesmės – tai maldos forma, kuriai ir pakvietė „Schola Cantorum Vilnensis“ kantorius, muzikologas Jonas Vilimas, pradžioje trumpai pristatęs minimas progas ir koncerto programą. „Schola Cantorum Vilnensis“ giedojimas buvo kupinas nuoširdaus atsidavimo, įsigilinimo, pakilumo, tačiau neperspausto, be perdėtos euforijos. Sakraliai nuotaikai netrukdė ir kartais kiek silpnesni solistų įstojimai. R. Gražinio, kuris jau daugelį metų gilinasi į muzikinę ir dvasinę grigališkojo choralo giedojimo pusę, vadovaujamas kolektyvas giedojo dinamiškai, gyvai ir nuoširdžiai. Tiesa, polifoniniai kūriniai, atlikti choro „Aidija“ kamerinės grupės, nenuskambėjo taip pat užtikrintai. Ypač susidoroti su painia Renesanso polifonija sunkiai sekėsi antrajame kūrinyje, kuris, pradėtas gana neblogai, gal tik kiek perspaudžiant soprano partiją, vėliau ėmė strigti. Nuo kūrinio vidurio, panašu, giedotojai jau nebegalvojo apie muziką, o tik stengėsi ją kaip nors užbaigti. Senoji Renesanso polifonija dar kartą įrodė, jog ją atlikti – rimtas iššūkis.

 

Messiaeno „Keturios vargoninės meditacijos“ atliktos neblogai, bet ne be priekaištų. Pirmoji meditacija buvo kiek padrika, ne iki galo „išmyluota“ ir išklausyta. Vargonavimas pasižymėjo kompozicijos charakteriui nepritinkančiu chaosu. Bene geriausiai ir išbaigtai nuskambėjo antroji, dvelkusi savotiška pastorale, romumu, ką atlikėjui pavyko sėkmingai perteikti. Paskutinės dvi meditacijos stokojo gelmės, ypač ketvirtoji, kuri turėjo tarsi apibendrinti visą ciklą ir koncertą.

 

Klausytis koncertinio choralo atlikimo yra labai smagu ir prasminga. Geriau pagalvojus, Lietuvoje net ir mišiose jį išgirstame ne taip dažnai. O visai kitos, XX a. epochos, estetiką reflektuojanti Messiaeno muzika gražiai praturtino viduramžiška dvasia alsavusią choralo programą. Tokia programa tarsi liudijo, kaip per amžius pasikeitė žmonijos veidas, laimė, dar išsaugojęs bent dalelę dvasingumo ir rimties.

 

Graikų mituose pasakojama, kad išminties deivė Atėnė, pabandžiusi groti pučiamuoju instrumentu aulu, jį išmetė – Atėnę suerzino, kad grojimas sudarkė jos grožį. Dėl to, manoma, senovės graikai pučiamųjų instrumentų nevertino. Kitaip nei senovės Graikijoje, Biblijoje pučiamiesiems instrumentams skirta nemažai pagarbaus dėmesio, suteikiant jiems ir unikalių alegorinių prasmių. Galų gale jau daugelį amžių būtent pučiamasis instrumentas – vargonai – yra nuolatinis bažnytinių apeigų palydovas. Todėl kai Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalio programoje „Fanfaros kūrėjui“ pastebėjau įrašytą Lietuvos kariuomenės orkestrą (vadovas mjr. Egidijus Ališauskas), pirminę nuostabą greitai pakeitė natūralus susidomėjimas – o kaipgi sakralinę muziką atliks visas pučiamųjų orkestras, kurio labiau įprasta klausytis didelėse aikštėse ar iškilmingose paradinėse ceremonijose?

 

Rugsėjo 21-osios koncertas buvo savotiškas festivalio organizatorių eksperimentas – ne paslaptis, kad kasmet jie stengiasi pristatyti vis naujas programas, gryną chorinę muziką praturtindami instrumentais. Tačiau iki tol instrumentai būdavo tik balsų palyda, o šiame renginyje Lietuvos kariuomenės pučiamųjų orkestras priešais publiką stojo vienas. Atlikimo požiūriu koncertą vertinti gana sudėtinga, nes galingo pučiamųjų orkestro ir bažnyčios akustikos derinys didžiuliame aidinčiame fone paskandino tam tikras kūrinių subtilybes (štrichus, dinaminius niuansus ir pan.), taip pat „paslėpė“ vieną kitą netikslumą ar ne visai išbaigtą kūrinio interpretaciją. Vis dėlto koncertas estetine prasme nuteikė gerai – neilgai, vos akademinę valandą trukusi programa buvo sudaryta iš nedidelės apimties gerai žinomų, nesudėtingų kompozicijų (nemažai jų perdirbtos pučiamųjų orkestrui), kurios ausiai buvo malonios. Tuo labiau kad ir pats Lietuvos kariuomenės orkestras – tai profesionalus, drąsus ir kūrybingas kolektyvas.

 

Ne visi koncerte skambėję kūriniai kompozitorių rašyti kaip sakraliniai, tačiau dvasingumo, gelmės, pagarbaus mosto nestokojo visos kompozicijos. Koncertą pradėjo vieno įdomiausių tarpukario Lietuvos kompozitorių Jeronimo Kačinsko kūrinys „Terra tremuit“ („Dunda žemė“). Šiam kūrėjui teko mokytis pas patį čekų mikrotoninės muzikos „tėvą“, profesorių Aloisą Hábą. Pas jį lietuvių kūrėjas susipažino su ketvirtatonės muzikos sistema ir atematine kompozicija. Kačinskas žinomas ir kaip vienas tarpukario „Muzikos progresistų draugijos“ kūrėjų, be kita ko, Klaipėdos muzikos mokykloje net įsteigęs ketvirtatonės muzikos teorijos klasę. Taigi visai nenuostabu, kad gana paprastas, nesudėtingas ir suprantamas šio progresyvios minties kūrėjo opusas „Terra tremuit“ nestokojo netikėtų sąskambių, kurie ne šokiravo, o maloniai įsiminė.

 

Labiausiai sujaudino antrasis renginio kūrinys. Koncerto vedėjai Kotrynai Nekrošiūtei paprašius tylos minute pagerbti tądien netikėtai amžinybėn išėjusį filosofą Leonidą Donskį, nuskambėjo šiam Lietuvos intelektualui skirtas kūrinys – Antoníno Dvořáko „Melodija“. Be abejonės, pats kontekstas lėmė akimirkos jautrumą, tačiau ir orkestras grojo jautriai, nuoširdžiai, išreikšdamas ypatingą pagarbą filosofo atminimui.

 

Programoje vienas po kito skambėjo Wolfgango Amadeus Mozarto motetas „Ave Verum Corpus“ ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kompozicija „Kyrie Eleison“ (pučiamųjų orkestrui kūrinį aranžavo Kazys Daugėla, jo originalus kūrinys užbaigė koncertą). Stiliaus grynumu, švaria klasicizmo muzikos kalba pasižyminti Mozarto kompozicija stebėtinai puikiai derėjo su tamsesnių spalvų, dramatiškesniu Čiurlionio kūriniu. Labai maloniai nuskambėjo Carlo Marios von Weberio „Fantazija“, kurioje klarneto solo atliko jauniausias orkestro muzikantas Denisas Nareiko. Sužavėjo jo muzikalumas, įsiklausymas, dailiai išreikštos frazių pradžios ir pabaigos. Nors buvo galima pastebėti mokiniško tvarkingumo, klarnetininko pasirodymas vertas pagyrų. O gerai žinomos kompozicijos „Share My Yoke“ trimito solo partijos atlikėjui Tadui Česnauskui įsigilinimo į kūrinį šiek tiek pritrūko.

 

Pradžioje minėta bažnytinės akustikos ir pučiamųjų orkestro derinio specifika kiek pakišo koją Johanno Sebastiano Bacho „Vargonų fugos“ atlikimui. Fugų plėtojimo variklis – tema, jos potemės, kurių sankirtose ir variacijose atsiskleidžia barokinių kūrinių grožis, jų formos ir kompozitoriaus meistrystė. O orkestrui atliekant Bacho kūrinį viskas susiliejo į vieną milžinišką garsų bangą, kurioje išgirsti gražiausius ir subtiliausius kūrinio niuansus buvo praktiškai neįmanoma. Savo didingumu sujaudino Richardo Wagnerio „Piligrimų choras“ iš operos „Tanhoizeris“. Nors kūrinys ir ne sakralinis, priešais altorių skambanti genijaus muzika tarsi įteigė pagarbos Aukščiausiajam nuotaiką, o galingi mušamųjų dūžiai persmelkdavo iki pat pirštų galiukų. Koncerto pabaigai pasirinktas kompozitoriaus Kazio Daugėlos „Šv. Kazimiero choralas“ – nesudėtingas, melodingas lyrinės nuotaikos kūrinys – kiek priminė chorinę giesmę. Publikai jis, kaip ir visas koncertas, patiko, tad dar skambėjo ir bisas.

Jokūbo festivalio akimirka. D. Rudžinskaitės Lakì nuotr.
Jokūbo festivalio akimirka. D. Rudžinskaitės Lakì nuotr.
Jokūbo festivalio akimirka. D. Rudžinskaitės Lakì nuotr.
Jokūbo festivalio akimirka. D. Rudžinskaitės Lakì nuotr.
Lietuvos kariuomenės orkestrui diriguoja Egidijus Ališauskas. Organizatorių nuotr.
Lietuvos kariuomenės orkestrui diriguoja Egidijus Ališauskas. Organizatorių nuotr.
Denisas Nareiko ir Egidijus Ališauskas. Organizatorių nuotr.
Denisas Nareiko ir Egidijus Ališauskas. Organizatorių nuotr.